Roberta 1996- aisiais gimė Jonavoje, augo Žeimių miestelyje. Būdama ketverių metukų, su tėvais išvyko gyventi į Ispaniją. Teko mokytis naujos kalbos, bet vakarais girdėdavo jai mamos sekamas lietuviškas pasakas, niūniuojamas dainas. Mama gamindavo cepelinus, šaltibarščius, kitus lietuviškus patiekalus, nors nevengė ir tolimo krašto tradicinio maisto. Kartais ant stalo atsirasdavo juodos duonos, įsigytos emigrantų parduotuvėse arba kažkieno atvežtos iš Lietuvos. Gyvendamas kitoje šalyje, dažniausiai ne tik pripranti prie tenykščio maisto, bet ir stengiesi pažinti vietos kultūrą, susidomi papročiais. Lietuvaitė lankė ispanų vaikų darželį, mokyklą, tik širdyje visad kirbėjo jausmas, kad kažkur ten, kur šalčiau, yra gimtasis miestelis, jame palikti namai, giminaičiai. Netikėtai žuvus tėčiui, mama ją ir dar dvi seseris turėjo auginti viena, todėl sugrįžti į vaikystės šalį nebuvo galimybių. Nuo mažens Robertą traukė menai, todėl, baigusi vidurinius mokslus, Granadoje, Alonso Cano universitete pasirinko vizualiojo meno studijas.
Robertos paveiksluose – asmeninė ir socialinė patirtis, žmonių ir aplinkos santykiai. Kūrybinės fotografijos ir skaitmeninės tapybos dėka Roberta šviesą ir šešėlius paverčia simboliniais elementais, kurie transformuoja kasdienybę, skleidžia naujus realybės suvokimo būdus. Jos darbai pakeičia gyvenimo erdvę ir siekia objektą pateikti intymia poetine kalba. Ispanijoje buvusi žeimietė jau surengė keletą personalinių parodų. Eksponuodama „Interjerinius borealinius peizažus“, kūrėja uždaras erdves transformavo į svajingus šviesos ir šešėlių peizažus. Šis projektas paskatino ją vėliau sukurti darbų ciklą „Klimato prieglauda“, kuriame apmąstomas gamtos, jos apsaugos ir klimato kaitos poveikis.
Be meninės praktikos, Roberta kuria žaidimus, kuriuos galima būtų pritaikyti žmonėms su negalia. Neseniai Ispanijos patentų ir prekinių ženklų biurui ji pristatė savo projektą „Menas ir žaidimas kaip edukacinė priemonė“. Šiuo metu dalyvauja konkurse Barselonoje filmo dailininkės pareigoms užimti. Teptukas, paletė ir dažų tūbelės – jos kelionių palydovai. Visur stengiasi matytus vaizdus užfiksuoti drobėje, nesiekdama smulkmeniškai įamžinti realybę, bet tik tai, ką mato kūrėjos akis. Kartais iš minios pavyksta išskirti neeilinį bruožą arba architektūros chaose pastebėti išskirtinę detalę.
Robertai Tervydytei visada kirbėjo svajonė aplankyti Lietuvą. Bet... tai mokslai, tai darbas, tai kelią pastojusi „Korona“. Pagaliau šiemet, per atostogas, po 25-erių metų, nusprendė būtinai atkakti į tėviškę. Tiesa, nedrąsu buvo važiuoti pas giminaičius, kuriuos jau daugel metų nematė, lankyti tas vietas, kurios jau trynėsi iš atminties. Tačiau atvykusi iškart pasijuto lyg vakar buvo iš čia iškeliavusi. Pirmiausia norėjosi paragauti juodos duonos. Tai vaikystės skonis, kurio negalima pamiršti. Atriekta duona priminė laikus, kai visa šeima susėsdavo prie stalo, kai tėtis visiems paduodavo po medumi pagardintos duonos riekę. Vaizdas šis jau išblėsęs iš atminties, bet jausmas ir kvapas – gyvi ir artimi. Teta Redita pavaišino atvykėlę aviečių uogiene ir vaisių, surinktų ką tik sode, kompotu. Tai dar vienas vaikiško sapno skonis, kuris negali pakeisti jokius užjūrio skanėstus. Apsilankė ir tėčio paveldėtame miške, prisirinko grybų, kuriuos anksčiau matė tik parduotuvėje bei knygų iliustracijose. O beržai jai pasirodė tokie aukšti aukšti, kad, rodos, siektų net debesis...
Tyrinėdama giminaičio Artūro biblioteką, tarp kelių tūkstančių spaudinių surado nemažai knygų, skirtų menui. Surado ir žinomų menininkų katalogus, tarp kurių nemažai gimusių Ispanijoje. Pavarčiusi albumus, paklausė, kas tas Čiurlionis. Ispanijos mokykloje gal ir teko trumpai su juo susipažinti, bet, matyt, kažką praleido, neužfiksavo. Sužinojusi, kad Kaune yra M. K. Čiurlionio muziejus, panoro jį aplankyti, susipažinti su šio kūrėjo darbais, asmenybe. Pusseserė Skaistvilė giminaitę palydėjo į Laikinąją sostinę, kur Roberta, užsidėjusi 3D akinius, nusikėlė į paveikslų erdvę, pajuto fantastiškus spalvų derinius, išgirdo didžiojo kūrėjo muziką. Emocijoms nebuvo ribų, skruostais riedėjo ašaros. Tai Lietuva, kurios nepristatytų jokia turistinė agentūra. Čiurlionis merginai tapo geriausiu gidu, padėjusiu grįžti į tėvų kraštą. „Tai išskirtinė kūryba, kuria gali didžiuotis jūsų šalis“,- dalijosi įspūdžiais viešnia.
Dar vienas kultūrinis šokas, ištikęs buvusią žeimietę, - tai Kryžių kalnas. Jis daug įspūdingesnis, paslaptingesnis, nei pateikiamas reklaminiuose bukletuose. Dailininkė ilgai vaikščiojo tarp gausybės kryželių, bandė nufotografuoti išskirtinę atrastą spalvą, dekorą. Kai atvyks kitą kartą, būtinai atsiveš savo pagamintą kryželį, kuris atspindėtų ispanišką ir lietuvišką kultūrą.
Savaitės viešnagės gimtinėje neužtenka. Liko daug neaplankytų vietų, muziejų, galerijų. Roberta nedvejodama nusprendė nutraukti sutartį su dabartine darboviete ir bent kuriam laikui sugrįžti į Lietuvą. Čia, ji tiki, atras plačią ir įdomią spalvų paletę, kurią bandys pateikti ir drobėje, sumaišiusi ispaniškos saulės ir lietuviškos žiemos koloritus. Išvykdama rankoje jau laikė kalėdinius bilietus į vieną pusę. „Noriu čia kurti, atskleisti savo gebėjimus ir dar labiau pažinti tą artimą ir trumpam paliktą Čiurlionio kraštą“,- sakė buvusi žeimietė.
Artūras NARKEVIČIUS
