Pavasarį Lietuvos–Baltarusijos pasienyje įvykęs šiurpus incidentas sukrėtė visuomenę. Apie kariuomenės transporto nuskendimą pelkėje netoli Pabradės poligono ir ten žuvusius karius rašė beveik visos žiniasklaidos priemonės. Tuo pačiu žmonės prisiminė, kad mūsų krašte, be saugių miškų, pievų ir laukų, yra ir pelkės – vietos, kuriose nėra jokio saugumo, jei net sunkiasvorius kariškių šarvuočius įtraukia klampynės. Tad kas gi tos pelkės? Ar jų bijoti, smerkti, ar išteisinti?
Bijome to, ko nepažįstame
Norint suprasti, kas yra pelkės, pirmiausia reikia jas pažinti. Į nežinomą vietą juk neinama, kol neįsitikinama, kad joje saugu. Taip ir su pelkėmis – kai sukaupiame reikiamą informaciją, patyrinėjame jas gamtoje, tuomet suvokiame, kur galima statyti koją, o kur – ne.
Pelkės nėra vienodos. Gamtos bioįvairovė ir skirtinga ekosistema kiekvienai šlapynei sukuria savitą drėgmės režimą bei būdingus floros ir faunos atstovus. Tačiau išskirtinis pelkių bruožas – nuolat vykstanti durpėdara, t. y. durpių kaupimasis. Pelkėms priskiriami plotai, kuriuose durpių klodas storesnis kaip 30 cm.
Šlapynės skirstomos į žemapelkes, aukštapelkes ir tarpinio tipo pelkes. Taip pat yra užpelkėjantys ežerai, kuriuose vyksta aktyvus pelkės formavimasis. Ežerai gali išsekti ar apželti ir virsti pelkėmis, kur viską pamažu paslepia kylantis rudų durpių sluoksnis. Durpės turi konservuojančių savybių – jose išlieka ne tik senovės gyvenviečių medinės liekanos, bet ir geležiniai rakandai, gyvulių bei žmonių palaikai. Archeologams tai nepamainomas žinių šaltinis: iš durpių klodo jie tiria žiedadulkes, kad nustatytų, kas vyko tūkstančius metų atgal, kada prasidėjo žemdirbystė, gyvulininkystė ir kiti žmogaus veiklos pradmenys. Tad pelkės pagrįstai vadinamos žmogaus istorijos metraščiu.
Aukštapelkės maitinamos tik lietaus ir sniego tirpsmo vandeniu. Jų plotai atviri, plyni, toli matosi, nebent vietomis apaugę žemomis pušaitėmis ar berželiais. Pagrindiniai augalai – kiminai (pelkių samanos). Tik aukštapelkėse rasime spanguoles, varnauoges ir unikalius vabzdžiaėdžius augalėlius – saulašares. Jei tokia plynė apaugusi aukštomis pušimis, vaivorų bei aitriai kvepiančių gailių krūmokšniais, vadinasi, patekome į raistą.
Žemapelkės maitinamos kritulių ir gruntiniais vandenimis. Pagrindiniai augalai jose – įvairios viksvos, bet čia taip pat žydi rausvais atspalviais gegūnės, trilapės puplaiškės, geltonieji vilkdalgiai. Pagrindinė medžių rūšis – juodalksnis.
Tarpinio tipo pelkės – pereinamos iš aukštapelkių į žemapelkes. Jose auga abiejų tipų augalai, o maitinamos jos tiek lietaus, tiek gruntiniais vandenimis. Tarpinis tipas, vadinamasis lagas, gamtoje dažnai skiria aukštapelkės ribą nuo miškingo kranto.
Tuometinio kariškių įvykio metu nelaimė nutiko apyežerėje, kur yra vadinamasis liūnas – viskas ten linguoja, o paviršių dengia tik susidariusi „velėna“ – kiminų kilimas. Tokios vietos tikrai pavojingos, nes klampios ir gilios – tai dažniausiai užakę ežerai.
Smerkti ar pateisinti?
Praeitame šimtmetyje pelkės ir šlapynės buvo priskiriamos prie nenaudingų vietovių, trukdančių įvairiai žmogaus ūkinei veiklai. Todėl ilgą laiką jas intensyviai sausino, siekdami gauti našesnius plotus žemės ūkiui, miškininkystei, durpių kasybai ar net miestų ir infrastruktūros plėtrai. Keletą dešimtmečių žmogus, kenkdamas gamtai, nė nesusimąstė, kokios pasekmės laukia tikrųjų šių vietų gyventojų – augalų ir gyvūnų. Vienos rūšys prisitaikė, kitos išnyko kartu su dingusiais natūraliais upeliais ir miško ar pievų šlapynėmis.
Dabar, plečiantis žmogaus sąmonei, vartotojišką požiūrį keičia aplinkosauginis, rekreacinis ir estetinis, todėl imta pelkes globoti, o visuomenę – šviesti, kad ji pažintų tai, kas ilgai buvo laikoma mįslinga ar net atgrasu. Šiandien žmogus miške netikėtai aptikęs raistelį gali ne tik nusistebėti jo išskirtinėmis savybėmis, bet ir suprasti saugomų teritorijų unikalumą.
Šiuolaikinis intensyvus žemės ūkis neapsieina be trąšų ir chemikalų, kurie, nori nenori, patenka į vandens telkinius. Taip pat dėl didelio nuotėkio ardomas viršutinis dirvožemio sluoksnis ir išplaunama dar daugiau cheminių medžiagų. Žmogus stengiasi šiuos procesus suvaldyti, bet jo įrenginiai niekada neprilygs gamtos valymo sistemoms, kurios nieko nekainuoja – pelkėms. Durpės yra puikūs absorbentai: prieš patekdamos į ežerus ar upes, cheminės medžiagos susimaišo su pelkių vandeniu ir augalija, o paviršinis durpių sluoksnis daugumą šarmų neutralizuoja. Jos taip pat sugeria radioaktyviąsias medžiagas.
Pelkių vandenyje sukaupta saulės energija, todėl jis švarus, ilgai negenda ir pasižymi antibakterinėmis savybėmis – tinka kelionių atsargoms papildyti. Apie kiminų bei aukštapelkinių durpių gebėjimą naikinti mikroorganizmus buvo žinoma dar Romos imperijoje.
Pelkės – mūsų žemės inkstai. Nors sakoma, kad miškai – žemės plaučiai, vis dėlto pelkės – ir inkstai, ir plaučiai, nes jos valo ne tik vandenį, bet ir orą. Pelkės dengia vos 3 proc. viso sausumos ploto, tačiau jose sukaupta daugiau organinės anglies nei visuose pasaulio miškuose. Kiekviena nusausinta pelkė sumažina galimybę turėti švaresnį vandenį ir didina klimato kaitos tikimybę, išskirdama į atmosferą didelius kiekius anglies dioksido.
Todėl pelkes imta atkurti – užtvenkiami kadaise iškasti drenažo grioviai, kad išsausėję plotai vėl pasidengtų vandeniu ir atgautų savo pirmykštę gyvastį. Jonavos rajone šių metų pradžioje buvo vykdomi Paąžuolynės pelkės atkūrimo darbai. Kadangi vasara buvo lietinga, buvęs durpynas turi didelį potencialą susigrąžinti prarastą ekosistemą. Tačiau Didysis Raistas prie Užusalių vis dar pusto rudų durpių dulkes – grioviai nutekina taip reikalingą vandenį.
Lietuvoje jau penkiolika metų veikia ne pelno siekianti nevyriausybinė gamtosauginė organizacija – VšĮ „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas“, rūpinanti pelkių apsauga, atkūrimu ir visuomenės švietimu. Vis dėlto pelkės vis dar išnaudojamos verslo interesams – durpių eksploatacija vyksta ir šiandien: Šepetos, Aukštumalos pelkių dalys, Šiluvos tyrelis ir kitos gamtinės ekosistemos kenčia nuo žmogaus godumo. Net ir nebeeksploatuojamuose, bet vis dar sausinamuose telkiniuose, kaip minėtame Didžiajame Raiste, dėl melioracijos ir erozijos per metus netenkama iki 1 cm durpių klodo.
Durpių tvarumo kol kas nematyti. Kaip ir dauguma mūsų šalies gamtinių išteklių, durpės daugiausia išvežamos į užsienį – pavyzdžiui, į Ispaniją, o grįžta pas mus mažų pomidoriukų pavidalu. Tačiau per metus gali susiformuoti tik apie 1 mm durpių sluoksnio, ir tai – tik esant idealioms sąlygoms. Vienam metrui durpių atsikurti prireikia tūkstančio metų. O kiek metų reikia mums, kad daržuose ir gėlių vazonėliuose sunaudotume dešimtis ir šimtus kilogramų įsigytų durpių? Tvarumo principai turi būti taikomi visur, bet ypač ten, kur žmogaus veikla reiškia žemės resursų išsekimą tūkstantmečiams.
Pavojai ir pagarba
Žmogus nuo seno lankėsi tiek aukštapelkėse, tiek žemapelkėse – rinko uogas, vaistažoles, gėlą vandenį. Jose iš tiesų galima pamesti batą, galima, labai pasistengus, sulįsti iki juosmens, tačiau iš esmės jos nėra pavojinga vieta gyvybei. Vis dėlto pasitaiko akivarų, todėl atmesti nelaimės tikimybės negalima – apie tai byloja tautosakos pasakojimai, kurie nuo senų laikų veikė kaip perspėjimas pelkes apeiti.
Į pelkes geriau be reikalo neiti ir todėl, kad tai jautrios ekosistemos. Jose peri paukščiai, auga reti augalai, todėl jos netinkamos pasivaikščiojimams. Jei vykstama pažintiniais tikslais, reikia eiti įrengtais takais arba pelkės pakraščiu. Užklydus per klaidą, gylį galima tikrinti lazda – taip saugotis akivarų. Apie važiavimą bet kokia technika čia net kalbos negali būti: automobiliai, traktoriai, tankai ar savivarčiai pelkėje skęs ir grims į dugną. Pelkėje gali dirbti tik specializuota, lengva ūkinė technika itin plačiais vikšrais – tokia, kokia naudojama pelkininkystei.
Pelkės – ideali terpė mažinti gaisrų riziką. Nusausinti durpynai tampa tarsi parako statinės, ir jų gaisrai – dažnas reiškinys tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Todėl net ir išeksploatuotus durpynus, vykdant gaisrų prevenciją, būtina užlieti vandeniu. Deja, neretai taisyklių nepaisoma.
Natūrali gynybinė apsauga
Pelkės nuo seno buvo svarbios gynybai. Jau 1236 m. rugsėjo 22 d. susivienijusios baltų gentys, vadovaujamos Žemaitijos kunigaikščio Vykinto, Saulės (Šiaulių) mūšyje pasiekė triuškinančią pergalę prieš Kalavijuočių ordiną. Pergalę nulėmė ne tik ginklai, bet ir žemės gudrumas – mūšis vyko pelkėje, kuri tapo tvirtove.
Mūsų protėviai pasikliovė gamta – pelkė slėpė, saugojo, naikino. Ji buvo nematomas sąjungininkas, kurio priešas nesuprato. Kiekviena pelkė – ne prakeikta, o šventa vieta. Ji išsaugojo mūsų laisvę, o dabar gali tapti gyvybės šaltiniu – klimato stabilumo, biologinės įvairovės ir švaraus vandens bastionu.
Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo direktorius Nerijus Zableckis teigia: „Pelkės gali būti išnaudotos kaip gamtiniai barjerai šalies gynybai, nes jos neįveikiamos karinei technikai. Pelkių atkūrimas – vienas būdų mažinti puolimo galimybes sausuma. Peržiūrėję duomenis, matome, kad dalyje pasienio teritorijų galima atkurti pelkes, taip užtikrinant naudą ne tik gynybai, bet ir gamtai.“
Jo teigimu, įgyvendinant Europos Sąjungos Gamtos atkūrimo reglamentą, Lietuva iki 2030 m. turi atkurti apie 40 000 ha pelkių, o iki 2050 m. – daugiau nei 60 000 ha. Lietuvos–Baltarusijos pasienio ruože jų yra apie 59 tūkst. ha, iš kurių daugiau nei pusė paveiktos sausinimo.
Ar pelkės greitai „įtraukia“?
Pelkių atkūrimo fondo ekspertė, botanikė dr. Jūratė Sendžikaitė sako, kad mūsų krašte tokių pelkių, kur būtų didelė grėsmė neišsikapanoti, beveik nėra. „Jei žmogus įklimpo, svarbiausia – nepasiduoti panikai. Negalima tabaluoti kojomis – reikia judinti pečius, rankas, nugaros liniją, lėtai trauktis atgal. Einant į pelkę būtina žiūrėti po kojomis, neštis lazdą, pasitikrinti, kur žengi. Saugiausia – įšalo metu“, – pataria mokslininkė.
Jonavos miškininkai priduria, kad mūsų rajone žmogus prasmegti negalėtų. Aukštapelkių su giliais akivarais nebėra – visos nusausintos praeitame šimtmetyje. Žemapelkėse, juodalksnių buveinėse, lietingu sezonu būna daugiau vandens, tačiau ten nėra liūnų. Didesnį pavojų kelia bebrų kanalai – todėl, pastebėjus nugraužtus medžius ar užtvankas, geriau tas vietas apeiti.
Taigi, kokiems jausmams pasiduosime, kai grybaudami ar uogaudami aptiksime pelkę? Keiksnosime ją, stengsimės perbristi, ar taikiai apeisime? Pelkės – ne klampynės, o gyvas, jautrus žemės organizmas, saugantis mūsų praeitį, dabartį ir ateitį.
Jūratė Vitkauskaitė
