Lapkričio mėnesį sukaks šešeri metai, kaip aukštaitis iš Utenos krašto kun. Rytis Gurkšnys pradėjo tarnystę Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo ir Kulvos Švč. Mergelės Marijos parapijų bažnyčiose. Klebonas prisipažįsta, kad buvo klaidžiojimų, renkantis profesiją, tačiau kunigystę pasirinko ne iš išskaičiavimo, o iš vidinių įsitikinimų, kai studijuodamas Vilniaus universitete išgirdo Dievo balsą ir suvokė to šauksmo esmę. Sausi mokslai nebetraukė, tad studentas, supratęs savo pašaukimą, ėmė ieškoti nusiraminimo bažnyčioje, vienuolynuose. Jis niekada nesimokė Kauno kunigų seminarijoje – rasti kelią į sielovadą padėjo jėzuitų ordino seminarijos bei aukštosios teologijos mokyklos užsienyje. Kun. R. Gurkšnys, turintis kelis magistro laipsnius, neretai vadinamas „dvasingumo magistru“.
Dviejų parapijų kleboną, šiemet paminėjusį 55-erių metų sukaktį, paprašėme papasakoti apie takus, padėjusius atvesti jį pas Jonavos krašto tikinčiuosius.
Nuo elektros prie ekonomikos
Augdamas pamaldžioje šeimoje, jis kartu su tėvais kas sekmadienį ir per visas šventes eidavo į bažnyčią. Trejais metais jaunesnis brolis drąsiai kildavo prie altoriaus patarnauti kunigui, bet Rytis jo pavyzdžiu sekti nedrįso – dar ims tyčiotis bendraamžiai iš tokio jo pamaldumo…
Nuo pradinių klasių mokydamasis tik gerais ir labai gerais pažymiais, berniukas susižavėjo mokytojo profesija, namuose įsijausdamas į jo vaidmenį: kurdavo rašinėlius ir pats juos taisydavo raudonu pieštuku. Kartais pasvajodavo ir apie ekskavatorininko darbą – mat tėtis, dirbęs melioracijos valdyboje, valdė milžinišką techniką, rausiančią žemę. Paskui vaikas suprato, kad ši profesija jam, ko gero, būtų per sunki ir per „murzina“…
Bėgant metams, šios svajonės kažkur „išgaravo“, tad, gavęs aštuonių klasių baigimo pažymėjimą, pasirinko pramonės įmonių elektros įrengimų specialybę politechnikume. Stropus ir darbštus moksleivis buvo nepralenkiamas pirmūnas – bendraamžiai negalėjo prilygti nei anglų kalbos, nei lietuvių kalbos, nei matematikos žiniomis.
Jaunuolis neketino sustoti ties politechnikumu, kurį baigė aukščiausiais įvertinimais, – galvoje sukosi mintys apie elektrotechnikos studijas užsienio aukštosiose. Tačiau Rusijos universitetai netraukė, juolab kad 1989-aisiais Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis, davęs viltį galbūt kažkada tapti Vakarų pasaulio studentu.
„Visgi nusprendžiau pamėginti studijas Vilniaus universitete – pasirinkau ekonomikos mokslą, nes tada atsirado nauja verslo vadybos specialybė, ko nebuvo sovietmečiu. Ekonomikos fakultete studijavau gamybos ekonomiką ir valdymą. Tai buvo visiškai sausas mokslas, tačiau mokiausi labai gerai, bet po pirmo kurso pajutau, kad tos studijos ne man…“ – prisimena pašnekovas.
Pažintis su jėzuitais
Antrais studijų metais vaikinas susižavėjo psichologija, dvasiniais dalykais, pajuto trauką prie bažnyčios – vakarais lankydavosi Vilniaus arkikatedroje, dalyvaudavo šventose mišiose. Visa tai teikė daug didesnį malonumą nei studijos Ekonomikos fakultete. Dvidešimtmetį perkopęs studentas suprato: tai Dievo balsas, nukreipęs jį į tikrąjį pašaukimą – būti dvasininku. Bet kaip juo tapti, nuo ko pradėti, į ką kreiptis patarimo?
„Nuvažiavau į kunigų seminariją, pasikalbėjau su seminaristais, prisipažinau, kad noriu gilintis į dvasinį gyvenimą, skelbti Dievo žodį. Bet išgirdau atsakymą, kad ir be kunigystės galiu domėtis dvasiniu pasauliu“, – sako kun. R. Gurkšnys.
Rasti save vaikinui padėjo Vilniaus universiteto bažnyčioje dirbę kunigai jėzuitai, kuriems vadovavo kun. Jonas Boruta. „Jėzuitų ordinas yra tokia katalikų bendruomenė, kuri veda rekolekcijas, užsiima švietėjiška veikla. Kunigas Jonas Boruta pasiūlė pradėti dvasinį pasiruošimą, – pasakoja kun. Rytis. – Sužinojau, kad atsiveria naujos galimybės – galiu būti misionieriumi bet kurioje pasaulio šalyje, galiu studijuoti seminarijoje užsienyje, nes Lietuvoje jėzuitai savo seminarijų neturi.“
Atėjo metas atsisveikinti su ekonomika Vilniaus universitete. Pasak pašnekovo, kurso draugai jau buvo pastebėję jo elgesio pokyčius, tad nelabai ir nustebo, sužinoję, kad tiksliuosius mokslus krimtęs bendramintis siekia tapti kunigu. Užtat tėvai, išgirdę apie sūnaus sprendimą, ne juokais išsigando: visko pasitaiko, ne vienas kunigas yra atsisakęs kunigystės ir sukūręs šeimą, siūlė neskubėti ir įvertinti dvasininko gyvenimą. Bet Rytis buvo įsitikinęs, kad eina teisingu keliu.
Prasidėjo naujas gyvenimo etapas.
Išsipildžiusios svajonės
Netrukus vaikinas buvo išsiųstas į jėzuitų dvasingumo programos mokslus Insbruke (Austrija). Dveji metai prabėgo gana įdomiai – kiekvieną ketvirtadienį grupė studentų kopdavo į 3–4 kilometrų aukščio kalnus, žiemą slidinėdavo, rudenį mėgaudavosi kalnų dviračių sportu.
O paskui – dveji metai Vokietijoje, kur lankė bakalauro studijas Miunchene. Šalia dvasingumo mokslų, jaunam vyrui reikėjo gilinti ir vokiečių kalbos žinias – vienas garbaus amžiaus kunigas jėzuitas vedė privačias pamokas, užduodavo namų darbus. Krūvis buvo nemažas. Norėdamas atsipalaiduoti, po studijų, vakarais, kartu su kitais Miuncheno studentais pradėjo lankyti korėjiečių kovos menų (Taekvondo) treniruotes. Miuncheno filosofijos aukštojoje neuniversitetinėje mokykloje baigė filosofijos bakalauro mokslus.
Po dvejų metų praktikos Vilniaus jėzuitų gimnazijoje būsimasis kunigas išvyko į tarptautinę Bostono jėzuitų teologijos aukštąją mokyklą siekti magistro laipsnio. Čia per ketverius metus baigė Teologijos magistrantūrą ir Teologijos licenciatą. Disertacijos tema „Postmodernių filmų teologinė dimensija“. Tais pačiais metais išlaikė ir taekvondo juodo diržo egzaminą.
Amerikoje įsigijęs magistro laipsnį, R. Gurkšnys sugrįžo į Lietuvą, o 2003 m. arkivyskupas Sigitas Tamkevičius įšventino jaunuolį į kunigus. Vėlesni metai bėgo dirbant kapelionu Kauno jėzuitų gimnazijoje, Vokietijoje, Vasario 16-osos gimnazijoje susibūrusioje lietuvių bendruomenėje. Būdamas svečioje šalyje, kun. Rytis gavo pakvietimą papildomoms studijoms Amerikoje.
„Vėl išvykau į Ameriką vadybos ir organizacijų psichologijos studijas, kurias po dvejų metų baigiau magistro laipsniu. Ten turėjau galimybę gilintis į ugdomojo vadovavimo (angl. coaching) naudą visai įmonei arba organizacijai. Mano svajonės, įsižiebusios Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, išsipildė su kaupu. Studijos užsienyje davė labai daug žinių, ko galbūt nebūčiau gavęs Kauno kunigų seminarijoje“, – samprotauja dviejų parapijų klebonas.
Sugrįžęs į Lietuvą, trejus metus dirbo Kauno jėzuitų bažnyčioje, paskui šešeri metai prabėgo Vilniaus Šv. Kazimiero jėzuitų bažnyčioje, dar kelerius metus buvo paskirtas direktoriumi Kauno jėzuitų gimnazijoje. Tačiau vidinis balsas šaukė tarnystės kaimo maldos namuose ir parapijos klebono pareigų. Todėl kun. Rytis įteikė prašymą jėzuitų ordinui, prašydamas leisti jam pereiti į vyskupo pavaldumą. Jėzuitai, suvokdami kun. R. Gurkšnio tikrąjį pašaukimą, davė sutikimą pasitraukti iš ordino ir tapti parapijos klebonu.
„Ir čia nusišypsojo sėkmė – per mėnesį atsirado laisva vieta Kulvos ir Žeimių parapijose. Tiesiog susidėliojo taip, kad kunigas Raimundas Kazaitis buvo perkeltas valdyti Ukmergės dekanatą, o aš gavau paskyrimą į Jonavos kraštą“, – pasidžiaugia klebonas.
Ramybę suteikia malda
Abiejų Jonavos dekanato parapijų bažnyčiose tikinčiuosius pasitinka klebono šildantis žvilgsnis, šypsena veide, dvasingas ir padrąsinantis žodis, padedantis nusiraminti. Kun. Rytis nepabūgo iškeisti didmiesčių į kaimą ir sako esąs patenkintas ramybe, supančia kiekvieną dieną.
Anot jo, Kaune, Vilniuje ar Bostone nepabėgsi nuo triukšmo, automobilių dūzgesio, reklamų spindesio, o kaime – tylu ir ramu. Nebent šuo suloja ar gaidys giesmę užtraukia. Tačiau sodiečiai neturi arti koncertų salių, teatrų, taigi norintys pamatyti spektaklių ar pasiklausyti koncertų turi važiuoti kelias dešimtis kilometrų, kad patenkintų savo norus. Bet kaimo žmonės, anot pašnekovo, yra paprastesni, šiltesni, jautresni kito nelaimei.
„Kaime daugiau artumo ir bendravimo, čia žmonės pažįsta vieni kitus. Žinoma, neapsieinama be pavydo, apkalbų. Ir šių dalykų pakanka. Klebono pareiga ieškoti dvasinio bendrumo tarp žmonių, skelbiant Dievo žodį, ieškoti būdų santarvei, kviesti maldai, nes ji turi galingą jėgą. Jeigu negali ateiti į bažnyčią, tai gali melstis ir ką kita beveikdamas. Svarbiausia – palaikyti ryšį su Dievu, kasdien skirti laiko maldai. Suprantama, kad žmogus patenka į įvairias situacijas, užklumpa negandos ar liūdesys. Reikia stengtis nukreipti savo mintis teigiama linkme, ieškoti kelių, kurie atvertų širdį dangui“, – pataria kun. Rytis.
Parapijiečių pagalba
Kulvos ir Žeimių parapijose yra maždaug po 2000 parapijiečių, bet tikinčiųjų, pastoviai ateinančių į bažnyčią, tėra tik po kelias dešimtis. Klebonas norėtų, kad pasauliečiai labiau įsiklausytų ir išgirstų asmeninį Dievo kvietimą. Jis pasidžiaugia aktyviu Kulvos parapijiečių branduoliu, apie kurį buriasi kiti sodiečiai.
„Tai tarsi traukos centras, motyvuojantis, uždegantis, raginantis ir kviečiantis puošti bažnyčią, ateiti į talkas ar įsijungti į kitas veiklas. Toji grupė aktyvių parapijiečių, kaip Vita Radionovienė, Janina Ragelienė, yra didelė pagalba klebonui. Žeimiuose nemenką krūvį „veža“ zakristijonas, padedant kitiems, bet ten tokio traukos branduolio dar nėra“, – mąsto jis.
Klebonas nemažai laiko skiria pokalbiams su jaunavedžiais, aptariant dvasinius reikalus, susitikimams su krikštijamų vaikų tėvais, su mirusiųjų artimaisiais, kai jiems būtinas dvasinis palaikymas. Jis pats tvarko dokumentus, veda apyskaitas ir ataskaitas. Klebonui norėtųsi, kad parapijose susikurtų jaunimo ar vaikų grupė, galinti giesmėmis sutikti tikinčiuosius bažnyčioje, lankyti bei gerais žodžiais ir darbais laiminti vienišus senolius ir kitus vargstančius parapijiečius. Ateityje galbūt pavyks ką nors panašaus suburti – ir parapijiečiams būtų smagiau.
Prisiminimų akimirkos
Kun. R. Gurkšnys, daug metų bendradarbiaudamas su Marijos radiju, vedė lyderystės laidas, katechezes, kartą per mėnesį sakydavo pamokslus. „Šiemet padariau pertrauką. Džiugu, kad žmonės manęs nepamiršo – vis dėkoja už mano laidas“, – teigia kun. Rytis.
Studijuodamas įvairiose valstybėse, klebonas susirado daug draugų, kurie ir dabar kartais paskambina, pasidomi, kaip sekasi dirbti ir gyventi kaime. „Daug metų prabėgo nuo paskutinių susitikimų, tačiau visada malonu išgirsti pažįstamą balsą, prisiminti bendravimą ir paprasčiausiai pasikalbėti“, – patikina jis.
Šešias savaites kun. Ryčiui teko pavaduoti vietos kleboną nedidelėse salose aborigenų kaime, esančiame Australijos šiaurėje. Pasak jo, daugelis įsivaizduoja juos bėgiojančius nuogus, apsikaišiusius plunksnomis, medžiojančius su lankais, gyvenančius po tenykščiais medžiais ar dar kitaip. „Iš tikrųjų ši tauta gyvena vieno aukšto namuose, gauna pašalpas, pervedamas į banko sąskaitas. Pinigus išleidžia krautuvėse, pirkdami čipsus ir „Coca Colą“. Mačiau, kaip dauguma tų mano parapijiečių laiką leidžia lošdami kortomis, kalbėdamiesi arba tylėdami. Kitaip tariant – aborigenai gyvena europietiškai“, – pasakoja kunigas.
Prieš atsisveikindamas, kun. Rytis pakartoja, kad darė tai, kas patinka, kur linko širdis. „Kiekvienas žmogus turi tikėti, kad viskas bus gerai. Jei pasitaiko iššūkių, žinokite – Dievas suteiks stiprybės juos įveikti“, – pabrėžia Kulvos ir Žeimių parapijų klebonas R. Gurkšnys.
Irena BŪTĖNAITĖ
Galerija iš K2: {gallery}9163{/gallery}
