Jonavietis Ligitas Kernagis Lietuvoje yra žinomas ne tik kaip muzikos pasaulio atstovas, bet ir kaip buvęs 2008–2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys, Antikorupcijos komiteto pirmininkas. Nors pastaraisiais metais pusamžis vyras visa dvasia yra atsidavęs šeimai bei koncertams, seka politinės erdvės įvykius ir turi savo poziciją kiekvienu klausimu. Iki šiol jis išliko principingas, siekiantis tiesos, negailintis kritikos negatyviems sprendimams.
Šiandienos redakcijos svečias – energetikos inžinierius, kompozitorius ir atlikėjas L. Kernagis.
– Papasakokite apie kelią į muziką…
– Iš tiesų esu muzikos žmogus. Dainuoti pradėjau dar vaikų darželyje, būdamas vaikas. Tuomet traukdavau iki šiol nepamirštas dainas „Neišeik tu iš sodžiaus“, „Mamyte, oi, mamyte“. Prisimenu, grįždamas iš 1-os vidurinės mokyklos, aš, pradinukas, užsukdavau į „Kepyklėlę“, tuo metu veikusią dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje. Ten taip kvepėdavo šviežios bandelės ir sausainiai, kad negalėdavau akių atitraukti. Pinigų tai neturėjau. Bet pardavėja mane jau pažindavo, pasiūlydavo padainuoti. Ir aš traukdavau tai, ką moku. Geraširdė moteris pagirdavo ir mane pamalonindavo skaniais kepiniais. Gal tai ir buvo pradžia?
O paskui susibūrė ansamblis mokykloje, vėliau grojome Baldų kombinato klube, restorane „Banga“, kuris buvo labai mėgstamas jonaviečių ir jų svečių, „kaniušnėje“, taip buvo vadinami kultūros namai Panerių gatvėje. Teko dainuoti „Prologo“ grupėje. Tiesa, vaikystėje lankiau Meno mokyklą – mokiausi groti smuiku. Bet tuo laiku ši įstaiga veikė toli nuo mano namų, taigi teko atsisakyti…
– Jūsų sukurta daina „Vakarėja“ populiarumu ir dabar neretai lenkia kitas. Kaip pats ją vertinate ir kur glūdi to populiarumo priežastis?
– Praėjusiam amžiui einant į pabaigą, pradėjau kurti dainas. Tada ir gimė „Vakarėjant“. Iš tikrųjų jos populiarumas nemažėja – koncertuose dažnai klausytojai prašo ją pakartoti. Tačiau net ir gera daina ne visada gali būti įvertinta. Pavyzdžiui, 1987-aisiais su „Bangos“ grupe dalyvavome „Vilniaus bokštų“ konkurse. Varžytuvėms pasirinkome „Vakarėja“ ir dar kelias savos kūrybos dainas. Atrodė, pasirodėme puikiai. Bet komisija, skelbdama rezultatus, pranešė, kad mes esame diskvalifikuojami. Tai buvo šokas. Paaiškėjo, kad negalima dainuoti savos kūrybos dainų, reikėjo rinktis Makačino ar kitų kompozitorių sukurtus kūrinius… Turiu pripažinti, kad dabartinės mūsų grupės repertuare nėra nė vienos kažkokio kompozitoriaus sukurtos dainos. Visą koncertą skamba tik mano autorinės dainos. Ko gero, esame vienas iš nedaugelio koncertuojantis toks kolektyvas visoje Lietuvoje…
– Keistokai skamba Jūsų programa „Pirmyn į 1990-uosius“. Kodėl pirmyn, jei tas laikotarpis jau gilioje praeityje?
– Manau, kad šiandienis jaunimas daug ko nesuvokia ir „už gryną pinigą“ priima tai, ką išgirsta viešojoje erdvėje. Drąsiai ir atvirai galiu sakyti – mano karta iškovojo nepriklausomybę. Sausio 12-osios naktį mes dainavome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, budėjome, nebijodami pavojaus gyvybei, girdėjome šūvius. Mes buvome su visa Lietuva. Tačiau paskui padėkas ir apdovanojimus gavo kiti, tie, kurie buvo arčiau valdžios. Tad tas pavadinimas „Pirmyn į 1990-uosius“ yra mūsų, įvykių liudininkų, noras parodyti pranašumą prieš dabartinį jaunimą, kelti pilietiškumą, ugdyti patriotinius jausmus ir atsakomybę prieš visą valstybę. Toji programa – tai tarsi kvietimas sugrįžti į jaunystę.
– Kas sudaro Jūsų koncertinį kolektyvą?
– Mes juokaujame kad esame Jonavos–Šiaulių muzikantai. Mat mušamaisiais groja šiaulietis Vitalijus, smuikuoja Deimantė, gitarą virkdome mes su Eriku, vokalo partijas traukiu aš ir Laimontas Dinius, buvęs senosios „Rondo“ komandos narys. Kitų metų vasario 5 dieną mūsų jungtinė grupė pasirodys ir Jonavoje.
– Jūsų koncertuose nėra vedėjo, kuris praneštų, kokia daina skambės. Jūs esate toji ašis, kuri savaip įveda į būsimos dainos esmę. Ar tai taip pat Jūsų grupės savitas bruožas?
– Manau, kad taip. Na, kam reikėtų sausai pasakyti, kad dabar skambės viena ar kita daina? Aš pasirinkau kitą stilistiką – viena ar kita forma pats pateikiu trumpą pasakojimą apie dainos turinį, pavyzdžiui, „Popierines gėles“. Daugelis galvoja, kad išgirs dainą apie žiedus ar dirbtines gėles, o paaiškėja, kad jos tema visiškai kita. Manau, kad toks koncerto vedimas yra pranašesnis už sausą pranešėjo balsą…
– Teko girdėti daug puikių atsiliepimų apie Jūsų koncertus įvairiuose rajonuose. Tačiau, tarkime, daina „Mafija“ valdžios vyrams ne itin patinka…
– Malonu, kad savo koncertuose jaučiame labai geras emocijas. Daug jaunimo senas dainas vertina geriau, negu šiuolaikines. Norėtųsi po kokio dvidešimtmečio pasiklausyti šiandienos muzikos. „Mafija“ ir dabar laikosi aukštumoje. Bet buvo metas, kai klausytojai priėmė ją „bisais“, o politikai įsižeidė – neva daina taikoma jiems. Kurdamas ją, net minčių tokių neturėjau. O dabar galvoju: gal teisybę sako patarlė – „Vagie, kepurė dega“? Kai suskamba daina „Aš Lietuvis“, žmonės ploja ir skanduoja, didžiuodamiesi esą lietuviai. Tai primena Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą“, kuomet tautiečiai skiemenavo žodį „Lie-tu-va“. Tokios tad asociacijos.
– Jei neklystu, Jūsų pavardė aptinkama Lietuvos muzikos gimnazijų programoje…
– Tai tiesa. Muzikos vadovėlyje vaikai mokosi mano sukurtos dainos „Vakarėja“. 1991 metais daina „Pasiilgau tavęs“ tapo Metų daina ir pelnė Akcinio inovacinio banko pagrindinį prizą. Tiesa, televizija apdovanojimą įteikė man, bet prašė duoti sutikimą, kad nugalėtoju viešai paskelbtų kitą. Įdomu, ar ne? Pagalvojau – skelbkite, jei kažkam reikia garbės. O aš vis tiek prizą gavau. Daina „Barmenas“ buvo „Radiocentro“ metų daina, „Nežinomoji“ – radijo stoties „Lietus“ geidžiamiausia daina…
– Jūs sukūrėte Panerio pradinės mokyklos himno muziką, pradinukai visose šventėse traukia „Mes esam Panerio vaikai“. Kokie jausmai apima, išgirdus paties sukurtą melodiją?
– Tiesą sakant, malonu, kad įstaigos bendruomenė manimi pasitikėjo, kad himno kažkur „neužmetė“ ir jis skamba ligi šiol mokyklos organizuojamose šventėse. Tai kelia gerų emocijų.
– Esate išleidęs vinilinę plokštelę. Kuo ji ypatinga ir kokie prisiminimai siejasi su jos išleidimu?
– O, tai unikali plokštelė. Vienoje pusėje įrašytas mano pop dainų versijos, o kitoje skamba roko stiliaus muzika. Tada pateikiau projektą Kultūros ministerijos institucijai, kuri sprendžia naujų leidinių dalinį finansavimą. Deja, visi panašūs projektai buvo atmesti. Patikėkite – išdrįsome kreiptis į teismą dėl tokio nesupratimo. Ir mes laimėjome. Dar 2013-aisiais esu gavęs pasiūlymą kandidatuoti į kultūros ministrus. Bet, suvokdamas, kokios jėgos į mane nutaikytos po kadencijos darbo parlamente, supratau, kad juo tapti bus sudėtinga. Dabar galvoju: gal ir be reikalo nesiryžau. Matau daug pokyčių, yra daug dalykų, kuriuos nedelsdamas pakeisčiau… Kam reikalingos visokios tarybos, kaip kokie priedėliai, prie Kultūros ministerijos, kai ji pati pajėgi spręsti finansuojamų projektų klausimus? Beje, tų padalinių, siurbiančių pinigus, gausu ir prie visų kitų ministerijų. Ar tikrai jie reikalingi? Neretai galvoju: ar mūsų mažai Lietuvai tikrai reikia 14 ministerijų?
– Jei jau prakalbote apie kultūrą, tai ką manote apie situaciją šiame sektoriuje pastaruoju metu?
– Skaudu tai ir matyti, ir girdėti. Manau, čia reikėtų kalbėti apskritai apie kultūros sąvoką. Kaip mes ją suprantame ir apskritai – kas yra toji kultūra. Necenzūriniai žodžiai liejasi net kai kuriose televizijos laidose. Ar tai jau tampa norma? Yra vedėjų, kurie nesidrovėjo viešoje erdvėje pasireikšti savo amoraliu elgesiu, laikydami tai vos ne humanizmo viršūne. Visa šiandienė kultūra – tarsi sumuštinis, kurio daug ingredientų yra supuvę. Tiek kalba, tiek manieros kelia nerimą. Tiesiog nemalonu apie tai net kalbėti.
– Tai ką turėtume daryti?
– Ieškoti išeities reikia. Gaila tik, kad tie, kurie galėtų pasiūlyti kažką pozityvaus, bus nurašyti. Mes nebesuprantame, į kurią pusę keliaujame. Būdamas politikoje, įsitikinau, kad išrinktasis yra tarsi dvigubu dugnu: posėdžiuose jis išsako vienokią nuomonę, o privačiuose pokalbiuose prabyla kitaip. Tai kaip rasti bendrą vardiklį, kai politikas, nenorėdamas užsitraukti kitos partijos nemalonės, balsuoja prieš savo įsitikinimus? Politikoje išsilaiko tik tylesni, nutylintys savo nuomonę, pritariantys viskam, kas siūloma. Todėl geriau būti mylimu atlikėju, negu nemylimu politiku.
– Norisi paklausti: kodėl Jūsų grupės pasirodymų nematyti Jonavoje? Juk organizuojama daugybė renginių…
– Esu principingas žmogus, ne kartą ieškojau tiesos – radau ir neradau. Bet tiesos ieškotojai, kaip ir politikai, nėra mylimi. Tai galbūt ir Jonavoje esu kam kelią perėjęs. Matyt, savų muzikantų Jonavai nereikia. Į Savivaldybės organizuojamus renginius mūsų nekviečia… Pakviesime mes patys jonaviečius į koncertą vasario 5 dieną. Pamatysime, ar nepamiršo.
– Jeigu netikėtai gautumėte pasiūlymą tapti kultūros ministru – gal šį kartą sutiktumėte.
– Mane į aukštus postus skirti rizikinga. Būčiau radikalus ministras.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Irena BŪTĖNAITĖ
Galerija iš K2: {gallery}9159{/gallery}
