Sakoma, kad mokyklos durys net girgžda kitaip. Jos atsidaro į atmintį. Tačiau ne visų mokyklų duris galima vėl praverti. Minint Skarulių mokyklos 80-ąją sukaktį, mokyklos durų jau niekas nebeatvėrė – jų nebėra. Tačiau liko tai, kas svarbiausia: gražūs, prasmingi ir vienijantys šioje mokykloje dirbusių mokytojų bei besimokiusių mokinių prisiminimai.

Kai viskas prasidėjo: Skarulių kaimo ir mokyklos istorija

Skarulių kaimo istorija ypatinga – smiltynėje ant Neries kranto žmonės buvo apsigyvenę jau prieš 12 tūkstančių metų. Kad ir viduramžiais šiose žemėse gyventa žmonių, liudija Skarulių pilkapynas bei netoliese esantys Laukagalių ir Lokėnėlių piliakalniai. Pirmą kartą Skaruliai paminėti XVI amžiuje – tai viena seniausių gyvenviečių Jonavos rajone. Vėliau šias žemes įsigijo Andriejus Skorulskis, kuris, grįžęs iš kelionės į Šventąją žemę, lydėjęs Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį, pastatė Šv. Onos bažnyčią – iki šiol vadinamą Jonavos perlu. Būtent kadaise Andriejaus Skorulskio puoselėtame dvare  prieš 80 metų įkurta septynmetė Skarulių mokykla.

Yra žinoma, kad parapijinė mokykla Skaruliuose veikė nuo 1923 metų, o 1932 m. ant Gaižiūnų kalno buvo pastatyta nauja mokykla. Deja, ji sudegė per Antrąjį pasaulinį karą. Po karo, 1945 m., mokykla atgimė buvusiame Skarulių dvare.

Tuo metu dar stovėjo medinis dvaro pastatas, du kumetynai ir keli ūkiniai trobesiai. Iš pradžių veikė septynmetė, vėliau – aštuonmetė mokykla. Septintajame dešimtmetyje prie senojo dvaro buvo pristatytas priestatas. Tačiau vėliau, sunaikinus Skarulių kaimą ir aplinkiniams kaimams tuštėjant, mokyklos nebereikėjo. 1984 m. mokykla buvo uždaryta, o netrukus nugriautas ir medinis dvaro pastatas. Sunyko net sodas su tvenkiniais – vieta, kurioje kadaise žydėjo obelys ir skambėjo mokinių juokas.

Šiandien buvusią dvarvietę mena tik medžių alėja, buvusių pastatų pamatai ir žmonių prisiminimai. Tie, kurie čia mokėsi, iki šiol su šypsena sako:

„Štai mano suolas, aš čionai sėdėjau.“

Mokyklos atminimui: atgimusi dvarvietė ir paminklinis akmuo

Siekdama išsaugoti Skarulių mokyklos atminimą, Skaruliečių bendruomenė ėmėsi iniciatyvos sutvarkyti buvusią dvarvietę – vietą, kurioje veikė mokykla. Jau keletą metų bendruomenės nariai prižiūri buvusio dvaro ir mokyklos teritoriją, tvarko aplinką, geni medžių šakas, kelia inkilus ir lanko šią vietą.

2025 metais, minint Skarulių mokyklos 80 metų sukaktį, įgyvendintas ypatingas sumanymas – pastatytas atminimo akmuo mokyklos, jos mokytojų ir mokinių atminimui. Paminklo idėja buvo suderinta su Kultūros paveldo departamento Kauno teritoriniu skyriumi ir Nacionaline žemės tarnyba. Į dvarvietę Vladas Tuzovas, buvęs Skarulių mokyklos mokinys, iš savo žemių atvežė ir pastatė didelį riedulį, pasėjo žolę, pasodino medelį. Atminimo akmenį papuošė menininkas Arūnas Bielskis. Ant akmens – simbolinė knyga, kurioje įrašyta:

„Čia 1945 m. pradėjo veikti Skarulių septynmetė mokykla.
1957 m. mokykla pertvarkyta į aštuonmetę mokyklą.
1984 m. Skarulių aštuonmetė mokykla uždaryta.‘‘
Asociacija „Skarulių bendruomenė“.

2025 m. rugpjūčio 30 d. prie buvusios mokyklos pamatų susirinko gausus būrys buvusių mokinių ir mokytojų. Visi jie atėjo pasitikti ypatingos akimirkos – paminklinio akmens atidengimo. Tarp susirinkusiųjų buvo ir garbaus amžiaus, 94 metų mokytoja Bronė Ragelienė, šiltai sutikta buvusių mokinių. Šventinę ceremoniją vedė buvusios mokinės Lina Nekrošienė ir Janina Vorošilienė. Tautinę juostelę, apjuosusią atminimo akmenį, perkirpo Vladas Tuzovas ir vyriausia buvusi mokinė Stefanija Vansevičienė. Ji nuoširdžiai pasveikino visus, taip gausiai susirinkusius į šią reikšmingą šventę. Atminties akmenį pašventino Jonavos dekanato dekanas kunigas Virginijus Birjotas, o buvęs šios mokyklos mokinys kunigas Vytautas Kurtinaitis palaimino susirinkusiuosius šventintu vandeniu. Apie idėją sutvarkyti buvusios mokyklos teritoriją ir pastatyti atminties akmenį pasakojo Elena Tuzovienė – taip pat buvusi šios mokyklos mokinė. Šviesios atminties mokytoja Bronė Ragelienė dalijosi prisiminimais apie kolegas, mokinius ir laikus, kai mokykla buvo gyvybės kupina vieta. Renginyje sveikinimo žodį tarė ir Vijolė Šadauskienė, rajono savivaldybės tarybos narė. Ji pasidžiaugė Skarulių bendruomenės darbais, gebėjimu branginti savo praeitį ir puoselėti atmintį.

Kokia didelė šventė – sugrįžti į savo mokyklos kiemą. Ir nors nėra durų, kurias galima atverti, visada galima atverti širdis. O sugrįžusių buvo labai daug.

Kai susitinka praeitis ir dabartis: šventė „Štai mano suolas, aš čionai sėdėjau“

2025 m. rugpjūčio 30 d. Skaruliuose vyko šventė, sujungusi kelias kartas – buvusius mokinius, mokytojus, gyventojus ir svečius. Šventė prasidėjo paminklinio akmens atidengimu Skarulių dvarvietėje. Vėliau visi rinkosi į mylimą, skaruliečių globojamą Šv. Onos bažnyčią, kur buvo aukojamos Šv. Mišios už mokyklą, jos mokinius ir mokytojus. Čia taip pat buvo dalijamasi atsiminimais: archyvuose ir šeimos albumuose nugulusios nuotraukos priminė mokyklos dienas – pilnų klasių šurmulį, mielų mokytojų veidus, bendrystės jausmą ir tuos, kurių jau šalia nebėra.

Po Šv. Mišių šalia bažnyčios, pušynėlyje rinkosi seniai vieni kitų nematę klasės draugai ir mokytojai. Skambėjo sveikinimo žodžiai ir prisiminimai. Susirinkusieji galėjo vėl atsisėsti į mokyklinį suolą ir prie jo nusifotografuoti – tarsi nukeliauti laiku atgal į vaikystės dienas, kur suolas ir lenta, gerai pažįstama knyga ir ta gėlė, kurią mokytoja augino ant palangės. Mokyklinės aplinkos sukūrimu pasirūpino Onutė Žukauskienė, kuri ir gėlėmis apdovanojo buvusias ir esamas mokytojas. Kiekvienam svečiui buvo įteikti atvirukai su senomis Skarulių mokyklos nuotraukomis, taip pat mokyklos laikus menantys daiktai – pieštukai, trintukai, rašikliai, liniuotės, sąsiuviniai, užrašų knygelės. Šventės pabaigoje visus subūrė bendras piknikas – paprastas, šiltas ir tikras bendrystės momentas. Susirinkusiems savo koncertinę programą pristatė Virginija Verikienė. Gražiomis dainomis džiugino nuostabaus balso savininkė Genovaitė Bigenytė, buvusi mokinė, operos solistė atvykusi iš Čikagos.

Tą rugpjūčio dieną buvusios Skarulių mokyklos kiemas ir mylimo kaimo aikštė vėl prisipildė balsų, muzikos ir juoko – tarsi mokyklos dienomis.

Ir kažkas tyliai pasakė:

„Štai mano suolas, aš čionai sėdėjau.“

Asociacija „Skarulių bendruomenė“