Ugnis, žalčiai, miškai ir vėlės buvo vieni svarbiausių senojo lietuvių tikėjimo objektų, lydėjusių mūsų protėvius šimtmečius ir palikusių gilius pėdsakus tautosakoje. Senieji kronikininkai be paliovos fiksavo šventus miškus, kaimus, upes, aukojimus bei vėlių pagerbimo papročius.

Svarbiausios dievybių buveinės

Prie seno namo slenksčio

žaltys, neužkalbėtas,

nepaliestas žmogaus

kažką sapnavo...

Kai aš sirgau-

maža ir pamiršta,

jis saugojo mane...

Per sapną siuntė

patarimą,

kurio nesupratau...

Ir pats jis nesuprato-

per daug saulelė švietė,

į neregio aki...

Kažkur ten buvo žmonės,

bejausmiai, užsiėmę...

Mane tada pagydė

neužkalbėtas, paprastas,

ir nerangus žaltys...

Julija Almanis

Žemaičių apaštalas Jeronimas Pragietis (XV a. pr.) pirmasis pasakoja apie žalčių gerbimą. Esą, kiek­vienų namų šeimininkas laikęs žaltį grįčios kerčioje ant šieno. Ten jam būdavo dedama maisto ir aukų, nes tokie žalčiai turėjo būti „namų dvasios”. Kitur buvusi įdvasinama ugnis, kurią dvasininkai saugoję, kad neužgęstų. Bekeliaudamas po Žemai­tiją, Jeronimas aptikęs gerbiančius saulę ir tam tikru kultu laikančius reto didumo geležinį kūjį. Dvasininkai misionieriui paaiškinę, jog daug mėnesių saulės nebuvę matyti, nes ją galingas karalius buvęs uždaręs tvirtovės bokšte. Tada Zodiako ženklai padėję saulei – su dideliu kūju jie sugriovę bokštą ir saulę grąžinę žmonėms. Todėl tas įrankis, kurio pagalba ji išėjo į šviesą, užsitarnaująs didelės pagarbos. Jeronimas dar surado gyventojų kurie garbinę dvasioms skir­tus miškus. Kuo aukštesni medžiai, tuo didesnėje pagarboje būdavo laikomi. Miško viduryje augęs ąžuolas buvusi dievybės buveinė.

Šitaip Jeronimas Pragietis, pats buvęs liudininkas tarp žemaičių gyventojų pagoniškų papročių, mininčių saulės, žalčių, ugnies ir miškų kultus, kurie vėliau vienu ar kitu būdu dar žmonėse ilgai buvo žinomi. Ypač trys paskutinieji lietuvių dėmesio ir jų pagar­bos bei įdvasinimo objektai aptinkami dar XVI - XVII a. šaltiniuose. Kad žalčiai, pvz., dar ilgai buvo gerbiami ir namie laikomi, parodo ne tik vėlesni šaltiniai (kronininkai Dlugošas, Guagnini), bet ir gana vėlyvos versmės iš mūsų tautosakos, kurią surinkęs ir nurodydamas ir kai kuriuos mitologinius šaltinius (Mūsų Tautosaka, t. III, 81 — 174 p.) yra lietuvių kraštotyrininkas J. Eli­sonas.

Vartodamas „garbinimą” krikščioniška prasme, Jeronimas paminėjo ir ugnies kultą. Šį ugnies deginimą reikia suprasti ne kaip kokį nors jos garbinimą. Čia svarbu tai, kad tokį jos įdvasi­nimą žino ir kiti šaltiniai (Dusburgas, Dlugošas ir t.t.). Medžių bei miškų gerbimas ir jų įdvasinimas, t. y. laikymas dvasių susibū­rimo ir lokalizacijos vieta, yra taip pat žinomas kitiems šaltiniams. Tokio tikėjimo atsiminimų aptinkama ir lietuvių pasakose bei dainose.

Lietuviai – tamsybės ir pražūties padarai

Daugiau panašių aprašymų kaip to žemaičių misionieriaus, nebe­sutinkama per visą XV-tąjį a. Sprendžiant iš per ištisas genera­cijas besitęsiančių kovų tarp lietuvių ir kryžiuočių, reikėtų manyti, kad ordino riteriai gerai pažino Lietuvą. Jo kronikininkai galėjo rasti daug progų, kasmet riteriams žygiuojant į pagonių kraštą, jį pamatyti. Bet gyventojų papročius ir tikybą pažinti, tarp tų žmo­nių ilgiau nesustojant gyventi, buvo sunku. O pagaliau patys rite­riai, kurie būtų galėję savo pastebėjimus ir žinias raštingiems kronikininkams ar dvasininkams perduoti, vengdavo minėti pago­nių burtus ir prietarus.

Užtat nuolat būdavo tiksliai sužymima visose ordino kronikose, kiek tų „tamsybės ir pražūties padarų” yra kritę nuo tikėjimą ginančio kardo. Todėl per šimtą su virš metų, net uolūs ir kruo­pštūs „reizų” Lietuvon registratoriai, kaip antai, heroldas (diplomatas) Vygan­das Marburgietis (Prūsijoje) ir magistro kapelionas Hermanas Wartbergė (Livonijoje) duoda tik atsitiktines žinutes apie šventus miškus, šventus kaimus, šventas upes, šventus laukus – t.t. kon­krečiai įvardija tik tai, ką Dusburgas pirmasis bendrais žodžiais minėjo apie prūsus.

Tiedu kronikininkai vietomis mini aukojimus, kraujo (gyvulių) aukas. Po keletą kartų jiedu aprašo ir žmonių aukas — sudeginimus ordino riterių. Vygandas dar mini kažkokį šventą vyrą („sanctmn vinim”) — dvasininką ir šventus namus („domos sacras”) — šventyklas. Bet abu kronikininkai, dažnai ir smulkmenas minė­dami metraščiuose, nė vienu sakiniu atskirai neužsimena apie pagonybės turinį, su kuria kovoti buvo kryžiuočių aukščiausias tikslas. Apie patį pagonių kultą ordino žmonės, berods, daug ir žinoti negalėjo. Tik taikiuose santykiuose būtų buvę galima gyventojų papročius geriau pažinti. Ir iš tiesų, kai tik prasidėjo taikios misi­jos ir uoli pastoracija, ypač jėzuitams į Lietuvą atvykus (XVI a. gale), apie lietuvių pagonybę sužinota įdomių dalykų. Ordinas tokių taikių misijų nevykdė. Todėl vokiečiams neteko betarpiškai susitikti su pagonių prietarais ir tikėjimais.

Bet prie tokių šaltinių, kurie charakterizuoja lietuvių senąjį tikėjimą, reikia priskaityti žinomo lenkų kronikininko Jono Dlu­gošo (1415-1480 m.) plačius aprašymus, kuriuose keliais atvejais patie­kiama žinių atskirai apie Aukštaitijos ir vėliau apie Žemaitijos tikybą. Pirmiausia Dlugošas akcentuoja ugnį. Ji buvusi laikoma amžina ir nuolat dvasininkų kurstoma bei prižiūrima. Kronikinin­kas pirmasis mini dvasininką Znicz (žynys) prie centrinio židinio Vilniuje. Bet kalbant apie ugnies kultą tai yra ne pati pirmoji žinia, ypač, jei dar priskaityti bizantinius šaltinius.  Konstantinopolio patriarchas lietuvius tiesiog oficialiai vadina „pyrsolatrai” — „ugnies garbin­tojai”. Tačiau lietuvių ugnies dievybė, t. y, jos vardas, nė Dlu­gošui nežinoma, kai tuo tarpu, pvz., slavų ugnies dievybės Svarog kultas labai stipriai pasireiškė, ir jis, kaip ugnies dievas buvo „gar­binamas”. Įdomu, kad pas tuos ugnį meldžiančius slavus nieko nežinoma apie amžinąją ugnį, kuri lietuvių kulte sudaro vieną iš ryškiausių bruožų, Dlugošo ne kartą užakcentuotų. Todėl daroma išvada, kad židiniai buvę kūrenami Perkūno, bet ne pačios ugnies garbei. Šitie vieninteliai Perkūnui skirti „ugnies aukurai” ir davė progos vadinti  lietuvius „pyrsolatrais”, nors jie tokie nebuvę.

Dlugošas mini medžių kultą ir šventus miškus, kuriuose nei medžiai, nei žvėrys neliečiami. Tokį mišką geležimi paliesti baisu ir nuodėminga. Kronikininkas pirmasis iškelia žmonių sampro­tavimus, jog jei kas įžengdavo į tokį mišką, būdavo dvasių smaugiamas arba už bausmę netekdavo akies, išsisukdavo sąnarį, ranką, koją. Tik avinų ir veršių aukomis toks žmogus tegalėdavęs susigrąžinti sveikatą.

Žalčiuose tūnančios dievybės

Žalčiai buvo laikomi dievų pasiuntiniais, tarpi­ninkais tarp žmonių ir dievysčių. Vie­noje senoje apeiginėje dainoje iš Daukšių apyl. rastas toks posmas:

  Oi tu žalty, žaltinėli,
  Dievų siuntinėli,
  Veskie mane in kalnelį,
  Pas mielą dievelį.

Dlugošas, kaip ir Jeronimas Pragietis, aiškiai užakcentuoja  gyvačių bei žalčių gerbimą, kuriuos jis vadina aspides, serpentes ir viperas, atskirai žalčių neišskirdamas. Dlugošas apie žalčius išsitaria, jog juose, žmonių manymu, gyvenusios ir slėpu­siosios dievybės. Jie buvę lyg penates dii, namuose laikomi, pienu maitinami, ir jiems buvę aukojami gaidžiai. Taipogi Dlugošas mini visai naują dalyką, būtent, vėlių kultą ir joms dedamas aukas. Lavonai buvę deginami drauge su arkliu, jaučiu, karve, balnu, kamanomis, ginklais, drabužiais, diržu, žiedu, brangiais indais ir kitais daiktais, nesigailint nei aukso nei sidabro. Tai patvirtina eilė kitų šaltinių, kaip ir kronikininko teigimą, kad po karo būdavo sude­ginamas vienas iš žymesnių belaisvių. Įdomi yra jo pastaba, padedanti išaiškinti alkviečių paskirtį, jog tam tikruose miškeliuose, mūsiškai alkuose, būdavę židiniai (ugniavietės), pa­skirstyti kaimais, šeimomis bei namais. Tuose židiniuose lavonai su viskuo būdavo sudeginami.

Be šitų keturių kultų Dlugošas mini dar iki tol niekieno neuž­fiksuotų įdomių dalykų. Jis kalba apie rudens — spalio mėnesio pradžios šventes, tuose miškeliuose, derlių nuėmus, atliekamas apeigas. Į tas šventes gyventojai ateidavo su šeimom. Aukojant jaučius ir avinus, tris dienas buvę puotaujama ir geriama, šokama ir žaidžiama.

Dlugošui gali būti prikišama nemaža netiks­lumų aprašant politinius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Bet religinius pagonių gyventojų papro­čius šališkai aprašinėti, ką nors iškreipti ar nutylėti jis negalėjo turėti jokio intereso. Atrodo, kad apie pagonių tikėjimą kronikinin­kas yra viską sužymėjęs, ką žinojo ir girdėjo.

Žemaičių ir  aukštaičių  tikėjimo papročiai lyginimai

Aprašydamas žemaičių krikštą 1413 m., Dlugošas dar kalba apie religinius to krašto papročius visai panašiai kaip aukštaičių krikšto proga (1387 m.). Taigi šitas kronikininkas po Jeronimo Pragiečio yra antrasis, kuris atskirai rašo apie žemaičių tikėjimą, tuo išskirdamas Aukštaitijos ir Žemaitijos gyventojų kultus.

Kronikininkas, pvz., vėl mini ugnį, kuri ir čia taip pat lai­kyta šventa ir amžina. Ji deginta, nuolat kurstoma prie Nevėžio aukštame upės kalne. Apie miškus jis vėl rašo, kad juose buvu­sios dievų buveinės (habitacula). Tokiuose šventuose miš­kuose niekas nedrįsęs malkų rinkti ir medžioti, nes ir juose gyve­nantieji ar patekusieji paukščiai ir žvėrys buvę laikomi šventais ir neliečiamais.Čia vėl priminta – kas tokius miškus ir jų žvėris bei paukščius naikino, tas išsisukdavo rankas ir kojas. Tokiu būdu tiky­binės pažiūros saugojo tam tikrus miškus ir jų gyvulius bei paukš­čius nuo naikinimo. Tai buvo anų laikų savotiški gamtos rezerva­tai, kurie, rodos, geriau galėjo apsaugoti vietos fauną nuo išnykimo, negu dabartiniai griežtų įsakymų rezervatais paskelbti plotai. Dlugošas toliau pasakoja, kaip žemaičiai labai nustebę, kada lenkų kareiviams, kurie jų šventą miškelį iškirto, nieko neatsitikę, kai tuo tarpu jiems dažnai kas nors nutikdavo. Tokių šventų miškų paukš­čiai ir žvėrys buvo pripratę prie žmogaus ir jo nebijojo.

Žemaičių gyventojų tikėjimo papročių aprašyme kronikininkas duoda įdomių ir naujų žinių apie vėlių kultą. Tam tikrose vietose miške, kur lavonai būdavo sudeginami, vėlėms buvęs deda­mas valgis ant tam tikrų iš medžio žievės padarytų kėdelių ar padėklų. Jis būdavęs paruoš­tas iš tešlos, sūrio formos. Gėrimą (midų) pildavo į patį židinį. Tai žmonės darydavę, tikėdami, kad mirusiųjų vėlės, kurių kūnai tuose židiniuose buvo sudeginti, naktį ateinančios, valgančios ant padėklų esantį maistą ir geriančios į pelenus supiltą midų. O iš tikrųjų, pastebi kronikininkas, tą maistą nuolat sudorodavu­sios ne vėlės, bet varnos ir kiti laukiniai paukščiai bei žvėrys. Tokiu būdu savaime pagonys globojo ir maitino miškų gyvū­niją lyg mūsų, gyvūnų globos draugijos. Žemaičiai taip pat pažįsta ir spalio mėnesio pirmosios dienos šventes, labai iškilmingai keliamas minėtuose miškeliuose – į tas šventes susirinkdavę visi apylinkės žmonės, atsinešdami valgio ir gėrimo. Pasivaišinę, savo dievams, ypač Perkūnui, t. y. griaustiniui, aukodavę gėrimus ir valgius.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ