Šiemet išleista kun. Jono Ulicko (1866–1959) atsiminimų knyga „Gyvenau, kaip mokinau. Atsiminimai“ pateikia daug negirdėtų faktų apie XIX–XX amžiaus pradžioje gyvenusias garsias asmenybes, kunigus, istorinius įvykius ir jų liudininkus. Sudaryti ir išleisti leidinį ryžosi Jonavoje gyvenantis metraštininkas, kelių knygų autorius ir bendraautorius, buvęs Jonavos kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius Vytautas Venckūnas ir prieš daugelį metų „Jonavos balso“ redakcijoje dirbęs dailėtyrininkas, žurnalistas Vidmantas Jankauskas. Knygos pristatymas surengtas Šv. Jokūbo bažnyčioje, minint Europos kultūros paveldo dienas.
Sudėtinga pradžia
Į kvietimą dalyvauti knygos pristatyme teigiamai atsiliepė atsiminimų autoriaus dukterėčios Apolonijos Nistelienės-Gugaitės dukra Meilė Gugaitė, J. Ulicko brolio Mykolo anūkė Nijolė Ulickaitė ir jo sesers duktė Danguolė Gugaitė. Susipažinti su keturiolika metų Jonavoje dirbusio J. Ulicko asmenybe susirinko nemažai jonaviečių.
V. Venckūnas papasakojo apie ilgą ir ganėtinai sudėtingą kunigo rankraščių paiešką. „Suradęs Apolonijos Nistelienės-Gugaitės straipsnį viename Kauno laikraštyje, ėmiau ieškoti jos pačios. Man pavyko sužinoti adresą ir užmegzti ryšius, tačiau susitikti neteko – išėjo Anapilin sutartą susitikimo dieną 2024 m. Tačiau turėtą medžiagą apie dėdę ji perdavė savo dukteriai Meilei. Tokia buvo ta pradžia, vėliau leidusi įsigilinti į šios šeimos istoriją“, – pasakojo buvęs „Taurostos“ žurnalo redaktorius.
V. Jankauskas, pratęsdamas knygos išleidimo iniciatoriaus p. Vytauto mintis, akcentavo J. Ulicko gebėjimą bendrauti ir pasakoti, tačiau tų pasakojimų niekada neužrašydavo. „Likimo dovana, kad šalia jo atsirado jaunas kunigas Gediminas Ignas Blynas, gyvenęs 1917–1981 metais, kuris suvokė vieno iš paskutiniųjų senosios kartos kunigų liudijimų vertę ir iš jo pasakojimų apie 1943-iuosius parengė prisiminimų rankraštį“, – pastebėjo svečias.
Apie iliustracijas ir kalbą
Iki šiol yra išlikę du rankraščių egzemplioriai – vienas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje, o kitas, kaip jau minėta, yra pas kunigo dukterėčios dukterį M. Gugaitę Kaune.
V. Jankauskas atkreipė dėmesį, kad kun. J. Ulickas buvo vienas pirmųjų inteligentų, mėgusių fotografuoti savo aplinką. „Dar kunigaudamas Darbėnuose, įsigijo fotoaparatą ir visą gyvenimą fotografavo, nuotraukas siuntinėdamas kaip atvirlaiškius. Ši atsiminimų knyga iliustruota Jono Ulicko ir artimųjų fotografijomis iš giminės albumo“, – pridūrė V. Jankauskas.
Pasak V. Venckūno, rankraštyje labai daug žodžių ir dialogų rusų bei lotynų kalbomis. „Dėkojame kalbos redaktorei Verai Semionovai už didelį darbą, išverčiant tekstus į mums suprantamą kalbą“, – sakė V. Venckūnas.
Redaktorė pripažino, kad darbas nebuvo lengvas. „Rankraštyje itin daug senovinių, nesuprantamų žodžių, todėl teko gilintis, ieškoti žodynuose ir pateikti jų reikšmę“, – teigė V. Semionova.
Abipusės padėkos
Viena sudėtingiausių užduočių, rengiant leidinį spaudai, buvo finansai. „Pinigų prašyti niekada nėra malonu. Tačiau kreipiausi į Jonavos rajono garbės pilietį Joną Sirvydį, papasakojau savo sumanymą, išdėsčiau tikslą, daviau paskaityti rankraštį. O garbusis Jonas perskaitė ir pasakė: verta išleisti atsiminimus – asmeninėmis lėšomis sutiko paremti knygos leidimą. Didžiausia jam padėka“, – pabrėžė V. Venckūnas.
„Perskaičiau atsiminimus, mane sujaudino tai, kad kunigas Juozas Ulickas buvo pirmasis, šventas mišias laikęs lietuvių kalba. Jo rankraščiuose minima daug su Jonavos kraštu susijusių asmenybių, pasakojama apie baudžiavą, pateikiami liudijimai apie lietuviškos minties atgimimą. Tauta be istorijos – tauta be ateities. Noriu nuoširdžiai padėkoti p. Venckūnui už įdėtą indėlį, už šią išleistą knygą. Noriu padėkoti jam už atsidavimą ir rūpestį leidžiant „Taurostos“ žurnalą, atspindėjusį mūsų Jonavos krašto istoriją, kultūrą, pristačiusį daugelį asmenybių. Nežinau, kokia bus šio metraščio ateitis, Venckūnui pasitraukus iš redaktoriaus pareigų. Lietuvių kalbą reikia mylėti. Esame maža tauta, kiekvienas galime prisidėti prie šalies kultūros ir lietuviškos šnekos. Visų kalbų neišmoksime, bet keletą jų mokėti būtų neblogai. Tačiau kaišioti į lietuvių kalbą įvairius anglicizmus, laikau šventvagyste. Norisi tikėti, kad ir ateityje rasime mūsų tautai nusipelniusių, bet užmarštyje likusių asmenybių. Dar kartą dėkui Vytautui Venckūnui už meilę kraštui“, – kalbėjo knygos rėmėjas J. Sirvydis.
Šilti prisiminimai
Renginyje dalyvavusios giminaitės labai šiltai atsiliepė apie kunigą. „Jis buvo pirmasis kunigas, Jonavos bažnyčioje pamaldas pradėjęs laikyti lietuviškai, o dirbdamas Žemaitijoje vaikus mokė lietuviško rašto. Visuomet buvo malonus, geraširdis ir mielas. Įdomu tai, kad, būdamas kunigas, jis mokėjo ir pašmaikštauti, ir patarti, ir iš keblių situacijų išsisukti“, – kalbėjo N. Ulickaitė, giminaitį vadindama seneliu.
Jo sesers dukra atkreipė dėmesį į tai, kad dėdė turėjo turtingą biblioteką ir buvo itin apsišvietęs. „Jo bibliotekoje buvo ir religinio turinio, ir pasaulietinio turinio literatūros. Pats daug skaitė. O svarbiausia – dėdė gerbė ir mylėjo visus žmones, pirmiausia juose matydamas gerumo bruožus. Jis ir tuokė, ir laidojo, ir kitokiais būdais padėjo visiems. Už tai, matyt, ir jis pats buvo labai mylimas ir gerbiamas“, – mintijo 93-ejų metų Meilė Gugaitė, kadaise dirbusi Vilniaus universiteto bibliotekoje.
Tarnystė keliose parapijose
Dėmesio ir pagarbos J. Ulickas nusipelnė ne tik už tarnystę Dievui ir tikintiesiems. Jis buvo aktyvus bažnytinėje ir visuomeninėje veikloje, bendradarbiavo periodinėje spaudoje, Senelio slapyvardžiu pasirašinėjo publikacijas „Tėvynės sargo“ laikraštyje, reiškėsi kaip aktyvus lietuvybės skleidėjas. Mokydamasis Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje Kaune, priklausė slaptai Šv. Kazimiero draugijai.
Po įšventinimo į kunigus trejus metus vikaravo Pakruojo r., Lygumuose, paskui ketverius metus Darbėnuose, Skuodo r. O nuo 1901 m. iškeltas kuratu į Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią, priklausiusią Skarulių parapijai. Per keturiolika tarnystės mūsų mieste metų J. Ulickas išgarsėjo itin svarbia ir prasminga veikla. Didžiausi jo nuopelnai – įvestos lietuviškos pamaldos ir bažnyčiai sugrąžintas iki tol kariuomenei priklausęs buvusio vienuolyno pastatas.
Pirmojo pasaulinio karo metais klebonaudamas Debeikių Šv. Jono Krikštytojo parapijoje (Anykščių r.), įsteigė beglobių vaikų prieglaudą, globojo karo pabėgėlius. 1920-aisiais buvo perkeltas į Pušaloto Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapiją Pasvalio r., kur ir baigė savo gyvenimą. Pušaloto bažnyčios šventoriuje iki dabar nevysta gėlės ant jo kapo.
Be brolio žinios
Skaitydami kun. J. Ulicko atsiminimus, aptinkame daug įdomių dalykų, susijusių su Jonava. Pavyzdžiui, Jonavos bažnyčios pastatymą.
1795 m. Martyniškio dvaro prie Žeimių savininkas Kosakovskis sumanė pasistatyti dvaro rūmus vietoje medinio namo. Susivežė visas reikiamas medžiagas, bet, nepradėjęs darbų, išvyko į Paryžių. Tuo tarpu Vilniaus vyskupu buvęs jo brolis Juozapas Kazimieras Korvinas-Kosakovskis, sušaukęs kelių dvarų baudžiauninkus, pergabeno statybines medžiagas į Jonavą ir pastatė „puikią su požemiu, su dvylikos laiptų paaukštinimu bažnyčią“. Iš Paryžiaus sugrįžęs į namus dvarininkas nustebo, neberadęs statybinių medžiagų, kurias buvo susipirkęs rūmams statyti. Bet kai vyskupas prisipažino jas panaudojęs Jonavos bažnyčiai pastatyti, Kosakovskis „apkabino, pabučiavo savo brolį vyskupą ir pasakė: „Gerai ir padarei. Apsieis dvaras ir be rūmų“. Tokius prisiminimus J. Ulickui papasakojo aštuoniasdešimtmetis jo senelis Juozas Vilkas iš Gaižiūnų kaimo.
Knygoje pateikiami prisiminimai apie dvarininką Zigmą Mackevičių, gyvenusį Beržų dvare. Tai buvęs muzikos mėgėjas, mokėjęs skambinti L. Van Bethoveno kūrinius iš atminties, itin vertinęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapybos darbus, o jį patį vadinęs genijumi. Beje, J. Ulickas prisipažįsta yra matęs Čiurlionį viename susirinkime. „Man ypač krito į akis jo tylumas: kažkaip keistai susikaupęs, labai rimtai klausėsi kitų kalbančiųjų šnekos“, – atsimena knygos autorius.
Tęsdamas prisiminimus apie Z. Mackevičių, J. Ulickas apibūdina jį kaip labai užjaučiantį darbininkus, nes juos aprūpindavo gerais butais ir geru kuru. Kai 1902 m. sudegė Jonavos miestelis su krautuvėmis ir beveik visais žydų namais, Z. Mackevičius paėmė iš banko, kuriame laikė 200 000 rublių, 30 tūkst. rublių ir išdalino kiekvienai šeimai nuo 200 iki 500 rublių – „pagal žydų tarybos nurodymą, kaip paskolą trejiems metams be nuošimčių“. O katalikų padegėliams pinigų tiesiog dovanojo.
Apie J. Ralį ir Žemaitę
Knygoje dalijamasi atsiminimais apie Jonavoje dirbusį ir gyvenusį Homero vertėją, gydytoją Jeronimą Ralį: „Su kuprele, rimtas, nevedęs. /…/ Iš lenkų pacientų jis imdavo po rublį, o iš lietuvių – po 30 kapeikų. Paskui juokaudavo, kad Jonavoje nebelikę nė vieno lenko: visi lietuviškai su juo kalba. Nemėgo palaidų pramogų.“
Iš J. Ulicko pasakojimų sužinome, kad Jonavoje lankėsi ir Žemaitė. Iki šiol daugelis įsivaizduoja ją kaip tamsią kaimo moterį, ryšinčią languota skarele, literatūros keliu pasukusią sulaukus garbaus amžiaus. „Išeinu vienądien iš Jonavos bažnyčios: ant laiptų, prie didžiųjų durų, stovi nepažįstama moteris. „Aš esu Žemaitė. Gal apie tokią girdėjote?“ /…/ Ji pasakė aplankiusi savo giminaitį kun. Narkevičių Kulvoje, jis jai papasakojo apie mane, tai ji ir atvykusi su manimi susipažinti, pasišnekėti. /…/ Nuėjom į kleboniją. Pavalgėm ir ilgai šnekučiavomės. /…/ Apie viską šnekėjomės. Apie bažnytinės kalbos taisymą maldose. Ji apie viską teiravosi. /…/ Kalbėjom iš širdies apie viską. Apie reikalus Lietuvos, kuriai reikia visiems visomis jėgomis dirbti. /…/ Ji mane stebino. Pirma moteris, kuri taip plačiai apie viską išmano ir viskuo domisi. Padarė gerą įspūdį. Tokia drąsi, norinti sužinoti, kas ką kur veikia. Apie viską turi rimtą nuomonę, yra apsišvietusi. Paprasta. Ir apsitaisiusi kaip inteligentė kaimietė: kukliai, švariai“, – prisimena J. Ulickas.
Neįkainojamas šaltinis
J. Ulickas – Maironio ir Vaižganto amžininkas, svarbių mūsų šalies istorinių įvykių liudininkas, atskleidžiantis gyvenimo kelyje įdomių žmonių vidines savybes, požiūrį į lietuvybę ir tikėjimą.
Kaip teigia knygos sudarytojas V. Jankauskas, aktyviai lietuvių nacionalinio atgimimo istorijoje dalyvavusių katalikų bažnyčios kunigų memuarų nėra daug. Pasak jo, belieka džiaugtis vėlesnės kartos kunigų, tokių kaip Juozas Stakauskas, Juozas Skvireckas, Juozas Čepėnas, Mykolas Krupavičius palikimu. „Jų palikti atsiminimai šiandien vertintini kaip neįkainojamas šaltinis tai sudėtingai tautos dvasinės emancipacijos ir valstybės kūrimosi epochai pažinti, – pabrėžia V. Jankauskas. – Prie šitos kunigų memuaristų plejados dabar su savo atsiminimų knyga pagaliau prisišlieja ir tylus, bet darbštus aukštaitis J. Ulickas. Džiaugiuosi, kad šie įdomūs atsiminimai, iki šiol buvę žinomi tik istorikams, dabar tampa prieinami ir visiems besidomintiems“, – pastebi V. Jankauskas.
Irena NAGULEVIČIENĖ
Galerija iš K2: {gallery}9106{/gallery}
