Šveicarijos klubas „Prie kavos“, vadovaujamas Marytės Terebeizienės, surengė vakarą „Aš – beržas. Lietuviškas beržas“, skirtą lietuvių poeto Pauliaus Širvio (1920–1979) 105-osioms gimimo metinėms paminėti. Aktyvūs sambūrio nariai pakvietė bendruomenės narius į Šveicarijos kultūros centrą pasižiūrėti spektaklio, kuriame atskleidžiamas ne tik poeto kūrybinis kelias, bet ir jo, kaip asmenybės, gyvenimo nuopuoliai ir pakilimai, šeimos likimas. Remdamasi įvairiais literatūros šaltiniais, scenarijų sukūrė aktyvi sambūrio narė Galina Plytnikienė.
Susitikimas Literatų kavinėje
Klubo „prie kavos“ vadovė M. Terebeizienė pastebėjo, kad visi asociacijos nariai svarstė, kaip iškiliau paminėti šio poeto 105-ąsias gimimo metines. „Išgirdome įvairių pasiūlymų, įvairių idėjų. Bet apsistojome ties tuo, kad artimiausi jo aplinkos žmonės pasidalytų prisiminimais ir taip atskleistų kūrėjo asmenybės bruožus. Tam pritarė visi klubo nariai“, – patirtimi pasidalijo vadovė.
Scenarijų kūrusi G. Plytnikienė teigė perskaičiusi labai daug straipsnių, knygų apie P. Širvį. „Pasiskirstėme vaidmenis – kas, ką atliks. O veiksmą nukėlėme į Vilniuje veikusią Literatų svetainę“, – sakė Galina.
Tuo laiku, kai sostinėje gyveno P. Širvys, Literatų kavinė buvo svarbiausia menišką sielą turinčių žmonių užeiga – į ją rinkdavosi poetai, prozininkai, visa Vilniaus bohema. Čia nemažai laiko praleisdavo ir P. Širvys. Nors poetas gyveno gana kukliai, jis būdavo laukiamas ir šioje svetainėje – draugai ir pažįstami jį kviesdavo prie savo stalelių, vaišindavo alumi ar vynu, prašydavo paskaityti savos kūrybos. P. Širvys nebuvo iš tų, kurie mėgsta dėmesį, tačiau kartais ištraukdavo iš kišenės lapelį ar užrašų knygelę ir pasidalydavo savo kūryba su bohemos žmonėmis.
Pagal scenarijų Literatų svetainėje susitiko poeto žmona Birutė, kurios vaidmuo teko Aldonai Kaškauskienei, dukra Dangė (Zita Riaubiškienė), giminaitė Marijona Širvienė (Marytė Mickienė), poeto draugas Alfas Pakėnas, rinkęs medžiagą apie P. Širvio gyvenimą bei kūrybą ir sudaręs prisiminimų knygą (Romas Vasiliauskas), vokietaitės Ernos vaidmenį atliko pati scenarijaus autorė. O Vytautas Riaubiškis įsikūnijo į poetą P. Širvį – skaitė eilėraščius, atliepiančius Literatų svetainėje susirinkusiųjų mintis. Vilius Plytnikas, pritardamas gitara, dainavo P. Širvio tekstais sukurtas dainas. Visų spektaklio dalyvių prisiminimus apjungė vakaro vedėja M. Terebeizienė.
Pasakoja žmona
„P. Širvys – vienas žinomiausių lietuvių poetų, kurio kūryba tapo neatsiejama nuo jo gyvenimo legendos. Iki šiandien jo vardą lydi daugybė istorijų, prisiminimų ar anekdotinių atsitikimų.
- P. Širvys – žmogus nugyvenę neilgą (58 m. – I. B.), bet skausmingą ir duobėtą gyvenmą. Dažnai pagalvojame: koks jis buvo? Kodėl laiką leisdavo su taurele rankoje? Pasiklausykime jo amžininkų”, – spektaklio pradžioje susirinkusiuosius kvietė vedėja.
Iš žmonos Birutės, su kuria P. Širvys gyveno 12 metų, pasakojimo sužinojome, kad merginą pavergė ne poeto talentas, bet gerosios žmogiškumo savybės. Ir šeimoje jis buvęs nepaprastai švelnus, neapkentė melo. „Pirmieji bendro gyvenimo metai Rokiškyje buvo nuostabūs. Tuomet Paulius visiškai negėrė – buvo nuostabus vyras ir tėvas. Padėtis pasikeitė, kai apsigyvenome Vilniuje”, – psakojo p. Aldona, esanti Birutės vaidmenyje.
Ji pastebėjo, kad Paulių pražudė jo gerumas svetimiems žmonėms, kurie, pastebėję šią jo charakterio savybę, tiesiog tuo naudojosi.
„Jis galėjo atiduoti paskutinį centą, kad tik kitam padėtų, bet kentėjo visa šeima. O paskui, kai išsiplėtė pažįstamų ratas, Paulius dažniau pradėjo išgėrinėti, kreipiausi net į tuometinį Rašytojų sąjungos pirmininką Eduardą Mieželaitį, prašydama padėti jam pakilti iš liūno. Bet tos pastangos nepadėjo. Ėmė pavyduliauti, nors jokių prieasčių tam nebuvo. Per vėlai supratau, kad skyrybos jam buvo dar viena priežastis klimpti giliau”, – prisiminimuose teigė buvusi jo žmona.
Meilės dramos
Kitų liudininkų pasakojimai sudėliojo sudėtingą poeto gyvenimo mozaiką: anksti neteko tėvų, gyveno labai skurdžiai, Antrojo pasaulinio karo metais pats kariavo, buvo sunkiai sužeistas, jo atmintyje siaubą kėlė žūvančių kovos draugų reginiai. Kovodamas Baltarusijoje, pateko į belaisvių stovyklą, bet šaltą 1941-ųjų lapkritį pabėgo ir sugrįžo į tėviškę Degučiuose. Po pusmečio suimtas kaip karo belaisvis ir išvežtas darbams į Rytų Prūsiją, kur susipažino su ūkininko dukra Erna – gimė abipusė meilė. Prieš pabėgimą mergina padėjo Pauliui įsigyti reikiamus dokumentus, kompasą, žemėlapį, kad jis sėkmingai pereitų frontą. Ir jam pavyko sugrįžti į Lietuvą. Abu pasižadėjo, pasibaigus karui, susitikti ir sukurti šeimą. Tačiau likimas nebuvo gailestingas. Pauliaus broils, gavęs iš Vokietijos laišką, adresuotą būsimam kūrėjui, išsigando ir jį sudegino. Ryšys nutrūko. Vėliau Paulius yra prasitaręs, kad ten, Vokietijoje, galbūt auga jo sūnus…
Būdamas jautrios sielos žmogus, P. Širvys išgyveno sunkią pirmosios meilės dramą jį atstūmusiai Alfonsai, kurią visą gyvenimą širdyje nešiojosi kaip brangiausią Alpunytę.
Dukra Dangė atsimena, kad tėvas iki mirties neprarado ryšio su ja, buvo dėmesingas: „Jis labai nemėgo prabangių dalykų, turėjo tik vieną išeiginį kostiumą, bet ir to nenešiojo. Dažniausiai vilkėdavo jūreiviškais marškiniais. Jis buvo tikras gamtos vaikas – mėgo neužmirštuoles, lauko gėles, dažniausiai būdavo liūdnas ir susimąstęs.”
Tarp geriausiųjų
Klubo „Prie kavos” nariai auditorijai pateikė išsamų poeto P. Širvio portretą, o V. Riaubiškis, raiškiai ir įtaigiai skaitydamas eilėraščius, palietė kiekvieno klausiusiojo sielą.
Minėjime prisiminimais apie susitikimus ar savo eiliuotais kūriniais pasidalijo rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nariai Albina Jefimenko, Valentina Kašauskienė, V. Riaubiškis, G. Plytnikienė ir šių eilučių autorė. Muzikiniais garsais P. Širvį pagerbė Šveicarijos kultūros centro profesionalus smuko ir akordeono duetas – meno vadovė Dalia Janionė ir akordeonistas Mindaugas Mecelis.
Šiandien šį Aukštaitijos krašto kūrėją, žurnalistą, redaktorių, išgarsėjusį eilėraščiu „Aš – beržas“, laikome vienu geriausių Lietuvos poetų. Jo tekstai dainuojami visuose kampeliuose. Beržo įvaizdis – tikras ir labai natūralus rašytojo asmenybės ženklas. Savo jaunystės draugui Kazimieui Nevelskiui jis ne kartą sakė: „Kazimierai, tik nekirsk beržų“.
Šalia literatūros, kūrėjas mėgo fotografijas. Ir pats nemažai fotografavo. Dovanodamas nuotraukas draugams, kitoje pusėje jis būtinai užrašydavo tekstą, išryškinantį kokį nors jo charakterio bruožą. Štai ant nuotraukos, dovanotos bičiulei Irenai Daudžvardytei, užrašė: „Tai bernas, kuris gėrė, mušėsi ir dainavo, tai žmogus, kuriame įsikūniję visos blogybės, kiek tik jų gali būti, bet jis mylėjo visa, kas šaunu. 1951.05.26. Pandėlys.”
Autorės asmeniniai prisiminimai
Išgirdus šio aukštaičio pavardę, prieš akis iškyla neaukšto ūgio žmogus, kurio akyse slypi žydro ežero mėlynė, sulapoja beržai. Kaktą vagojančios raukšlės, veidą puošiantis randas, jūreiviški marškinėliai ir lyg ritmingas plaukų glostymas traukė prie jo. Žavėjo jo paprastumas, iš vidaus sklindanti šiluma ir tylus būdas – nemėgo daug kalbėti, nemėgo būti dėmesio centre, nemėgo pagyrų. Jam tai buvo nepriimtina. Žmonės jį mylėjo ir gerbė, nepaisant įvairių keistenybių. Poetas pripažino tik tiesą, jis pats mėgo sakyti tai, ką jaučia, negražindamas, nevyniodamas į spalvingus popierėlius.
Prisimenu pirmą kartą, kai teko susitikti su poetu P. Širviu. Tuomet mokytoja pakvietė jį ir Praną Raščių atvažiuoti į Pandėlio vidurinę mokyklą ir vienuoliktokams paskaityti savo kūrybos. Skaitė jie abudu, bet Pauliui teko daugiau laiko, nes tuometė matematikos mokytoja, simpatizavusi Širviui, prašė jį skaityti ir skaityti. Mes, vienuoliktokai, itin atidžiai klausėmės tekstų, kurie šiandien virtę dainomis, ir tyrinėjome šių dviejų svečių išvaizdą,
Vėliau su P. Širviu teko pabendrauti Vilniuje. Stebino poeto talentas – čia pat, vietoje, paėmęs servetėlę sukurdavo ketureilius. Vieno susitikimo metu kartu su rašytoju Rimantu Šaveliu užsukome į „Palangos“ restoraną, iš kažkur išniro ir poetas P. Širvys. Kadangi jis artimai bendravo su Šavelio šeima, prisėdo prie mūsų. O kai išgirdo, kad visi trys esame susiję su Pandėliu (mat Rimantas ir aš baigėme tą pačią Pandėlio vidurinę, o Širvys buvo dirbęs Pandėlio rajono laikraščio redakcijoje), apsidžiaugė tarsi vaikas, ėmė glėbesčiuotis kaip artimiausias giminaitis. „Aš parašysiu tau posmelį“, – tada pasakė poetas ir tuojau pat išguldė ketureilį ant servetėlės..
Tai buvo labai seniai, gal apie kokius 1976-1977 metus. Po kelerių metų pasiekė žinia apie poeto mirtį. Šiandien jaučiu apmaudą, kad neišsaugojau tos servetėlės, ant kurios aiškiomis raidėmis užrašė man skirtą ketureilį. Tada nepagalvojau, kokią vertę šis mažas lapelis gali turėti ateityje. Gaila, labai gaila.
Trumpa biografija
P. Širvys gimė 1920 m. rugsėjo 6 d. Padustėlio kaime (Dusetų valsčius), mokėsi Dusetų ir Aleksandravėlės pradinėse mokyklose. 1940 m. baigęs dvimetę Salų žemės ūkio mokyklą, įstojo į kontrolasistentų kursus Gruzdžiuose.
1940–1941 m. žinių siekė Vilniaus pėstininkų karo mokykloje. Karas jį užklupo Švenčionėlių poligone. Kovojo Raudonojoje armijoje, du kartus buvo patekęs į vokiečių nelaisvę, atsidūrė karo belaisvių mirties stovykloje (prie Minsko), iš kurios pabėgo. Sugautas ir išsiųstas į Vokietiją darbams, iš ten bėgo tris kartus. Kaip eilinis Lietuviškosios divizijos kareivis dalyvavo mūšiuose Šiaurės Lietuvoje ir Kurše, buvo sužeistas.
Nuo 1946 m. dirbo įvairiose redakcijose Rokiškyje, Pandėlyje, Dūkšte, vadovavo Pandėlio rajono spaustuvei, 1954–1955 m. buvo savaitraščio „Literatūra ir menas“ korespondentas. 1957 m. baigė aukštuosius literatūros kursus Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute, dirbo žurnalų „Moksleivis“ ir „Genys“ korespondentu.
1967–1969 m. pasuko į Klaipėdos žvejybos laivyną – iš pradžių paprastu jūreiviu, vėliau – tolimojo plaukiojimo laivo vairininku.
Mirė 1979 m. kovo 27 d., palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Gyvam esant išleisti šie eilėraščių rinkiniai: „Žygio draugai“ (1954), „Ošia gimtinės beržai“ (1956), „Beržų lopšinė“ (1961), „Ir nusinešė saulę miškai“ (1969) ir „Ilgesys – ta giesmė“ (1972).
Irena NAGULEVIČIENĖ
Autorės nuotraukos.
