Baltų vienybės dienos išvakarėse, gražiu ir stipraus vardo „Algirdas” laivu,  plaukiau Nemunu. Ramus ir lėtas laivo slydimas vandeniu – puikus laikas pasitikti rudens lygiadienį. Gal daugelis dar vertina šią dieną kaip darbų pabaigtuves ar kokią derliaus šventę? Ne. Rugsėjo 21-ąją minimas lygiadienis – gamtos rudeninio virsmo atspindys žmogaus elgsenoje. Beje, jai visai netinka iš Prūsijos etnografinės medžiagos bei vaikų folkloro žinomos ožio aukojimo (ar vedimo aplink beržą) apeigos.

Ragupatis, Ragužempatis, Rugučis

Rugsėjo mėnuo, kaip joks kitas senovėje turėjo daug skirting pavadinimų. Tai – rudens, viržių,  dagos, rudugys, paukštlėkis, šilinis, rujos… Mat rugsėjo pabaigoje miške vyksta elnių vestuvės. Po jų, stojus mėnulio delčiai, girių galiūnai numeta ragus. Pirmykštei medžiotojų bendruomenei šis metas galėjo būti svarbus laiko atskaitos taškas: artinasi žiema, kada reikės labai taupyti maistą.

Ši diena būdavo pažymima alaus apeiga. Alaus gėrimas senovėje nebuvo vien tik dirbtinės linksmybės pramoga. Ritualui naudoti ragai su žalvario ar sidabro apkalais, išpuoštais mitologinių gyvūnų elnių, žalčių, vandens paukščių, atvaizdais. XVI-XVII a. etnologijos autoriai mini dievybę, kurios garbei būdavo daromas alus. Motiejus Pretorijus rašo apie Ragupatį, Jonas Lasickis – apie Ragužempatį, Motiejus Stryjkovskis apie Rugučį. Alus geriau rūgsta, stojus jaunam mėnuliui. Dievybės įvaizdžiui susiformuoti turbūt turėjo įtakos ir žvėrių, ir mėnulio ragai. Žinoma, ir raugas, suteikiantis gėrimui stebuklingą galią prašnekinti kiekvieną.

Tos dienos apeigas pamini tik istorikas L. Jucevičius, raštų skyrelį pavadindamas „Alaus ragautuvės (Alutinis)“: „Rugsėjo 21 dieną senuoju stiliumi yra šv. Mato apaštalo, Lietuvos ir žemaičių globėjo, šventė. Tad ji yra švenčiama mažne visose parapinėse bažnyčiose (jei žiūrėti dar giliau, iki krikščionybės, kaip žinome, žmonės savo šventes šventė gojuose ir alkavietėse, po šventais ąžuolais). Kiekvienas kaimo vargdienis traukia į dievo šventovę, o po pamaldų visus savo pažįstamus, prietelius ir gimines prašo pas save paragauti alaus, kurį paprastai geria, gausiai liedami ant staltiesės, šlakstydami duris, langus ir trobos kertes“... Taigi tai nėra paprastos kaimynų ir giminių vaišės. Alaus šlakstymas – apeiga namų dievybėms pagerbti. Prosenoviškoji lygiadienio šventė neabejotinai buvo susijusi su gamtos rudeniniu virsmu bei tuo, kad žmogaus darbai jau daugiausia vyks po namų stogu.

Lygiadienio data mūsų krašto klimato juostoje atitinka svarbius virsmus gamtoje. Baigiantis rugsėjui prasideda šalnos, į pietvakarius nusidriekia iškeliaujančių paukščių virtinės. Trečiasis rugsėjo dešimtadienis - pats jų traukimas.

Ant mūsų krašto visų upių tėvo Nemuno vandenų palydėjau saulę į astronominę rudens pradžią. Gražus tas ruduo, nudažantis medžius pačiom įvairiausiom spalvom: aukso, vario, koralų… Gražus, tačiau ir ilgesio nata skambantis…

Baltų vievybės ugnies sąšauka

  Prieš nieką nekapituliuoti, niekam

  savo tautinės garbės neišduoti, savo

  lietuviškų papročių ir savo močiutės

  kalbos neišsižadėti.

  (Prof. Vladas Jurgutis)

...Dangaus mėlynei sparčiai tamsėjant užpūškuojame stačiais laiptukais į Milžinų kalno viršūnę. Ant šio piliakalnio kurti laužo negalima, todėl mes atsinešame deglus ir susmeigiame juos žemėn. Liepsnai žybtelėjus aukštyn ir apšvietus pusamžio ąžuolo lapiją, abu su bičiuliu tyliai kuždame:

Tu, Amžina Ugnie, būk maloni!
Tu išklausyk manęs nakties tamsoj…

Tokį pasitikome Rugsėjo 22-osios vakarą. Žinau, kad kiti Baltų vienybės sąšaukos ugnį uždegė ratelius eidami ir giedodami senąsias lietuvių dainas, dargi kanklėmis ar būgnu prisitardami. Tai yra stipru, labai stipru. Kas žino, gal kada ir ant mano mylimo piliakalnio ugnis degs žmonių rato apsupta ir giesmių maloninama. Tačiau dabar gera būti tyloje, klausytis vėjo šlamesio ąžuolo lapuose, pritariant gilių bumsėjimui bekraštės prarajos šlaituose ir leisti žiogams svirpti vakarines pamaldas.  Didi gamtos pajauta ir pagarba apima leidžiant  pasilikti ramioje tėkmėje…

Žvelgiu į ugningą liepsnos šokį ir tarsi regiu, kaip ant visų gretimais stūksančių piliakalnių dega, liepsnoja laužai, kiekvienam primindami, kad esame ne vieni. Nors vieną valandą, to pačio mėnesio tą pačią dienos pavakarę esame visi kartu – susijungusiom rankom ir širdimis. Esame baltai.

„Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasideda mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Maždaug 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., mūsų protėviai tapo baltais. Maždaug V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys.

Bendrą mūsų protėvių genčių pavadinimą baltai, kaip mokslinį terminą, XIX a. viduryje pateikė mokslininkas G. Neselmanas, ir nuo tada jis tapo visuotinai vartojamas. Vardą lėmė tų genčių gyvenamosios teritorijos geografinė padėtis prie Baltijos jūros.

Kiekvienų metų Rugsėjo 22-oji yra labai svarbi Lietuvai šventė – Saulės mūšio laimėjimo arba BALTŲ VIENYBĖS DIENA, kai 1236 metų rugsėjo 22-ąją dieną susivienijusios baltų gentys, vadovaujamos Žemaitijos Kunigaikščio Vykinto, pasiekė triuškinančią pergalę prieš Kalavijuočių ordiną Saulės (Šiaulių) mūšyje!

Po Saulės (Šiaulių) mūšio sukilo kuršiai, žiemgaliai, sėliai. Ordinas neteko visų Dauguvos kairiajame krante 1208–1236 metais užkariautų baltų žemių. Keletą dešimtmečių Lietuva buvo palikta ramybėje, valstybė augo ir stiprėjo.

Saulės mūšio pergalei paminėti nuo 2000-ųjų metų ir vyksta Baltų vienybės ugnies sąšauka, kuri apjungia ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos piliakalnius bei su baltų istorija susijusias kitų šalių vietas.

Mes, baltai, lietuvaičiai ir latviai, šią šventę švenčiame ant piliakalnių ir prie vandens, prie mūsų gyvybės (ginties) ir gimties šventų vietų.

Gaminami gražiausi, didžiuliai baltiškieji Saulės, kitų Žemės bei Dangaus kūnų ženklai, kurie sutemus padegami, taip prailginant šviesą, atsidėkojant Saulei, Gimties vandeniui ir Ginties Motinai Žemei.

Dažnai uždegtas, šiaudais apipintas, geltonas ratas paridenamas nuo piliakalnio žemyn. Tik tada ir galite išvysti įspūdingą, žemyn lekiantį, degančios Saulės ženklą – baltiškąją svastiką.”

(Iš istorijos klodų)

APIE MITUS IR PRIGIMTINĘ RELIGIJĄ

Gyvendami tirštoje mitų ir ideologijų apsuptyje, turėtume įsisąmoninti, kad mitas yra ne kas kita, kaip vaizdinis vertybių perteikimo būdas. Kaip nėra visuomenės be vertybių, taip nėra ir visuomenės be mitologijos. Kai istorikai kalba apie didįjį istorinį pasakojimą ir ragina „tautinį“, „lietuvišką“ istorijos pasakojimą keisti nauju, „pilietiniu“, „europietišku“, tai yra ne kas kita, kaip naujo mito kūrimo pastangos.

„Būdama baltų mitologijos ir religijos tyrinėtoja, neretai atkreipiu dėmesnį į mokslo pasaulyje kylančius ideologinius mūšius dėl lietuvių prigimtinės religijos vertinimo. Kai kurie netgi autoritetingi mokslo žmonės teigia, kad tai primityvi, valstietiška ar tiesiog „formavimosi stadijoje tebesanti religinė sistema“. Tačiau ideologinė kova su lietuvių prigimtine religija yra senas reiškinys, tęsiantis Bažnyčios kovos su „lietuvių pagonybe“ ir „valstiečių prietarais“ tradiciją. Visiškai suprantama, kad XVI a. jėzuitai turėjo užduotį kovoti su „pagonybės reliktais“ ir ją pareigingai vykdė. Tačiau kodėl šią misiją šiandien tęsia mokslo žmonės? – esminius gyvenimo klausimus kelia etnologė, folkloro ir baltų mitologijos tyrinėtoja, dr. Daiva Vaitkevičienė.

Mitologui atsakymo nereikia toli ieškoti – religija irgi yra ne kas kita, kaip vertybių sistema, įvyniota į mitinius vaizdinius ir pasakojimus. Tačiau tai ne paprasta, o ypatingai svarbi, sakralizuota vertybių sistema, kurios idėjas ir vertybes pagrindžia ne žmogus, o dievybės. Todėl ir kova dėl religinių vertybių yra tokia fundamentali, kad nejučia įsismelkia į mokslo pasaulį, ir jau daugiau kaip 600 metų galandami kirviai ir aštrinami kalavijai…

Nepripažinti, kad egzistavo prigimtinės religijos vertybės (kitaip tariant, tautoje savaimingai gimusios kultūrinės idėjos, kurios tampa tokiomis svarbiomis, kad sakralizuojamos) – tai tas pats, kas atmesti tautos savasties galimybę iš viso. Ar gali gyvuoti tauta, kuri netiki galėjusi ir galinti pati sukurti pilnavertį religinį pasaulėvaizdį ir visavertes kultūrines idėjas? Kai tik atsiranda mintis, jog mes (tarkime, lietuviai) negalime būti visaverčiai be jų (tarkime, europiečių), nebėra jokio reikalo būti mumis (lietuviais). Jei mes manomės esantys negalintys, tuomet būti jais yra parankiau nei būti savimi.

Pripažinti prigimtinę religiją nereiškia ją išpažinti. Laisvas žmogus pats laisvai renkasi religiją – tokia šiandien yra visuomenės moralinė nuostata ir tokia Lietuvos teisė. O mokslo pasaulyje religijos jau daugiau kaip 7 dešimtmečius nebėra dėstomos į evoliucines grandines ir nevertinamos kaip geresnės ar blogesnės. Jos tiesiog skirtingos, kiekviena vis kitokia. Tačiau, kokios religijos bebūtume (krikščionių, budistų, induistų ar kt.), būdami lietuviais turime įsisąmoninti, kad lietuvių prigimtinę religiją laikydami nepilnaverte, t.y. neprilygstančia kitoms religijoms, kartu paniekiname save kaip visavertę tautą. Ar neigdami tautos savaimines vertybes, pačias švenčiausias ir giliausias, gyvavusias tūkstantmečius, sykiu nesiliaujame būti ir lietuviais?”

„Kas yra toji prigimtinė religija? Tai Gamtos religija – sąmoningas susitarimas su pasauliu būti ne jo šeimininku, o dalimi visumos. Tai supratimas, kad šventovė nėra pastatyta žmogaus rankomis iš apdirbto akmens ar medžio, šventovė sudaryta iš augančių, gyvų miškų, tekančių upių, čiulbančių paukščių, vėjo, tylos ir viso to kas mus supa natūralioje, žmogaus nesunaikintoje aplinkoje, ir kad tikrasis dieviškumas slypi ne tariamame danguje, o čia pat, po mūsų kojomis, virš mūsų galvų ir aplink mus. Tai gyvenimas ne aukščiau gamtos, o būnant jos dalimi – tarsi nata giesmės, kurią gieda visa, kas gyva”(Vydūnas)

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ