Jonavos rajone gyvena nemažai žmonių, perkopusių devynių dešimtmečių amžių. Tačiau anaiptol ne visi gali pasigirti puikia atmintimi, išvardyti buvusių bendradarbių, kurių daugelis jau ilsisi kitame pasaulyje, pavardes, prisiminti patirtus nuotykius ar pasinerti į kokią nors kūrybinę sritį, pavyzdžiui, imtis teptuko ir tapyti paveikslus, gaminti karolių vėrinius arba kurti eilėraščius. O Natalija Palivonienė, gyvenanti Upninkėlių kaime (Upninkų sen.), geba ne tik išvardyti buvusių kolegų vardus, jai svarbias datas, bet ir neretai pasineria į kūrybos gelmes, sueiliuodama ją užplūdusias mintis. Sužinoję, kad moterį aplankė poezijos mūza, nuskubėjome į jos namus susipažinti su 94-uosius einančia šeimininke.
Susitikimas kieme
Mus pasitinka vynuogių vijokliuose skendintis gyvenamasis namas ir daug žalumos. Kiemo gale – daržinė, o gal ūkinis pastatas. Malonią rudens dieną girdėti, kaip vėjas šiurena medžių šakas, o jų viršūnėse gieda paukšteliai.
„Kai čia sumaniau statyti namą, vieta buvo panaši į pelkę, tokį ežeriūkštį. Bet tuomet susidarė palankios aplinkybės nuosavo namo statyboms, nesinorėjo visą gyvenimą leisti daugiabučio mūrinuke. Tarpkolūkinės statybos organizacijos vadovybės paskatinta, surizikavau – ir 1972-aisiais įsikėliau į savo sodybą. Čia gyvenu iki šiol, čia ir amžių nubaigsiu. Nieko nėra brangesnio už savą kertelę“, – pasakoja moteris, akcentuodama, kad šiandienis remontas kainuotų daugiau, nei tuomet atsiėjo pastatyti namą.
Tiesa, šeimininkė sako neišsivertusi be paskolos iš banko dvidešimčiai metų. „Ketvirčiais reikėdavo įnešti atitinkamą sumą, bet net nejaučiau, kad moku tą paskolą. Ir tvartą labai greit pasistačiau, vyrų brigada rankomis maišė medžiagas, dirbo sparčiai ir iš širdies. Turėjau ir karvių, ir kiaulių, dabar, matote, tuščia, nieko nebėra. Nebe tos jėgos. Sūnūs sako, kad reikėtų išpjauti tuos medžius, bet aš nesutinku. Tiesiai išrėžiau: kol gyva būsiu, tie medžiai čia augs ir žaliuos!“, – smagiai kalba garbaus amžiaus moteris.
Skaičių pasaulyje
Pradėjusi pasakoti savo gyvenimo istoriją, ji įspėjo: „Oje, ir kelių dienų nepakaks viską išsakyti! Tiek visko būta, tiek matyta, tiek išgyventa…“ Tačiau to, ką išgirdome, pakako sudėlioti spalvingą šios guvios moteriškės gyvenimo mozaiką.
Natalija gimė Padriežiškių kaime, 5 km nuo Jiezno, o kai tėvai nusipirko žemės, augo Karveliškių kaime. Baigusi Jiezno gimnaziją, pradėjo dirbti vietiniame banke. Bet, suprasdama, kad be mokslo žinių bus labai sunku tapti gera buhaltere, ji pasirinko neakivaizdines studijas Kauno finansų technikume, tačiau jas baigė Vilniuje.
Dėl tuometės valdžios sprendimo stambinti bankus, atsisakant smulkių padalinių, jai teko dirbti įvairiose vietose – Varniuose, Skuode, Pandėlyje, kitur. Toks kilnojimasis iš vieno Lietuvos kampelio į kitą, sudarė visokių problemų, bet leido susipažinti su skirtingų charakterių žmonėmis, kuriuos iki šių dienų moteris prisimena. Galima sakyti, visas gyvenimas prabėgo skaičių pasaulyje, tačiau, pasak pašnekovės, darbas sekėsi, nes jautė didžiulę atsakomybę, juk pinigai – tai ne kokie degtukai. Reikėjo daryti balansus, šalia buhalterės eiti ir ekonomistės pareigas. „Per visą savo gyvenimo kelią sukausi „piniguose“ – rašiau, skaičiavau, lyginau, tuo metu gi neturėjome jokių kompiuterių ar kitokių skaičiuoklių, geriausias pagalbininkas buvo „skaitliukai“, kuriais barškindavome iki išnaktų. Bet nieko, tokiu laikmečiu gyvenome. Teko susipažinti su įvairiomis Lietuvoje veikusiomis valiutomis. Prisimenu, buvo červoncai, rubliai, paskui atėjo „vagnorkės“, vėliau pradėjo veikti litai, dabar, štai, turime eurus“, – mintis dėlioja buvusi buhalterė Natalija, gerai žinanti kiekvienos valiutos vertę.
Posūkis – į Jonavą
Ištekėjusi už draudimo agento, moteris pradėjo šeiminį gyvenimą.
„Šliūbą ėmėme naktį, apie 11 valandą, nes bijojome nemalonumų. Sūnų krikštijome taip pat tamsoje. Neramūs laikai buvo. Šiandien juokauju, kad vienas mano sūnus yra žemaitis, o kitas aukštaitis, nes gimė skirtinguose regionuose: Gailius – Žemaitijoje, o Kęstas – Aukštaitijoje. Mudviem su antrąja puse gyvenimas nelabai sekėsi, jam rūpėjo draugai, kompanijos, kilnojančios stiklelį. Visi šeimos rūpesčiai – darbas, buitis ir abiejų vaikų priežiūra – gulė ant mano pečių. Buvo akimirkų, kai atrodė, jog nebeverta gyventi… Matyt, toks likimas man skirtas. Išvargau, atlaikiau, atstovėjau sunkumus“, – prisiminimais dalijasi N. Palivonienė.
1966-aisiais per pažįstamus sutarusi dėl darbo Jonavos miškų ūkyje, moteris nutarė iš Žemaitijos kraustytis į šį kraštą – būsią arčiau savo artimųjų. Bet nutiko nenumatytas dalykas: kol ji su šeima susikrovusi mantą atvažiavo į Jonavą, jos darbo vieta jau buvo užimta. Išsinuomojusi kampelį Jonavoje, Turgaus gatvėje, įsidarbino mašinų-traktorių stotyje (MTS) vyriausia buhaltere. Susitikusi nemažai pažįstamų valdžioje dirbusių žmonių, moteris gavo pasiūlymą buhalteriauti „Pirmūno“ kolūkyje, Upninkų seniūnijoje. „Sutikau, bet į naują darbovietę nesikrausčiau tol, kol nebus pastatytas mūrinis daugiabutis Upninkėliuose, kur man skyrė butą. O kai jį pastatė, iš Jonavos atsikėliau į naują būstą, prisimenu „Pauliukų“ ūkiui vadovavęs Andrejus Štombergas davė mašiną visai mantai pervežti. Kaip matote, čia ir pasilikau visam laikui“, – savo gyvenimo istoriją tęsia sodietė.
Paaiškėjo, kad „Pirmūno“ kolūkyje keturis mėnesius nebuvo tvarkyta buhalterija, artėjo metų pabaiga, reikėjo suvesti balansą. Bet sumani finansininkė sugebėjo sutvarkyti dokumentaciją, o paskui, metams bėgant, jos racionalūs patarimai prisidėjo prie gerų ūkio rezultatų.
Darbe reikalai klostėsi puikiai, bet šeima ėmė griūti, nes sutuoktinis, dirbęs statybose, įniko į alkoholį, turėjo nemalonumų su teisėsauga. Natalija, pametusi kantrybę, išsiskyrė. „Tai įvyko 1969 metais. Pasakiau: turiu darbą, auginu du vaikus, rūpesčių ir taip pakanka. Ar dar reikia papildomos problemos ant galvos? Advokatė patarė nedvejoti ir nebekentėti. Žengiau tą lemtingą žingsnį ir, atvirai pasakysiu, palengvėjo…“, – sako moteris.
Užėjus kolūkių naikinimo vajui, N. Palivonienė liko be darbo. Bet ji, matyt, gimusi po laimės žvaigžde – į namų duris pasibeldė Rizgonių žvyro pramonės gamyklos direktorius. Tuo metu buvo statomi nauji korpusai – ūkiniai pastatai, dirbtuvės. „Tai buvo tarsi atskiras miestelis. Dirbo apie trys tūkstančiai žmonių. Viską turėjome, net valgyklą. O dabar – nieko nebėra… Iš ten ir į pensiją išėjau…“ – dėsto pašnekovė.
O paskui ėjo ūkininkavimo laikai, rūpinimasis karvėmis ir kitais namie laikomais gyvulėliais. Bet atsitiko bėda. Moterį, nešančią glėbį šieno į tvartą, parbloškė veršiukas. „Gulėjau skausmuose, kol pagaliau sugebėjau šiaip ne taip pasiekti trobą. Nepagalvojau, kad šitaip smūgiuoti gali šis pasiutėlis. Vos ne vos išsikrapščiusi iš tos traumos, pardaviau galvijus. Dabar ramu – nei pašarais žiemai rūpintis, nei melžti, nei veršiuko saugotis. Baigta“, – įspūdžiais šmaikščiai dalijasi moteris.
Išgelbėjo tėvą
Pašnekovė prisipažįsta esanti smarkaus charakterio. Jaunystės laikotarpiu visų apylinkių šokiai būdavo aplakstyti. „Pamatydavau, kad vaikinai ima kumščiuotis, stumdytis, griebdavau ąsotį ir apipildavau vandeniu. Ne kartą tokius piktavalius esu apmėčiusi bulvėmis. Žinoma, jie nustebdavo, kad mergina tokia drąsi. O tie, kurie mane jau žinojo, tai prie akių ir nesipešdavo“, – smagias istorijas prisimena senjorė.
Jos atmintyje išliko neramaus istorinio laikotarpio įvykiai, kai kaimiečių namuose lankydavosi neaiškaus plauko „svečiai“. „Tėvas net pagalvę ir antklodę daržinėje buvo palikęs, kad tie „ateiviai“ nesibarškintų apie trobą, bet eitų ir atsigultų ant šieno. Tėtis mane įspėjo: jeigu kas paklaustų, kas ten miegojo, sakyk, kad tu ir sesuo. Taip buvo primokęs. O kartą taip ir atsitiko. Atėjo ginkluoti vyrai, įrėmė tėvui į nugarą šautuvą ir pradėjo kamantinėti, kam ta patalynė daržinėje? Paskui pripuolė prie manęs, rėkdami: „Kas miegojo ant šieno?“ O aš persigandusi prisiminiau tėčio pamokymą ir išpoškinau, kad ten miegu aš su sese. Tai tokiu būdu išgelbėjau tėtį nuo sušaudymo. Oi, kiek visko buvo… Ar išpasakosi?“ – sako ji.
Kūrybos baruose
Būtų galima dar kelias valandas klausyti įdomaus ir šmaikštaus pasakojimo, bet smalsu išgirsti, kas p. Nataliją nukreipė į poeziją? Pasak pašnekovės, anksčiau susirinkdavo moteriškės, paūturiuodavo, pasikalbėdavo, jaunystę prisimindavo, o dabar kaimas tuštėja – senieji gyventojai išeina į Anapilį, o jaunieji atvažiuoja tik paviešėti savo giminės sodybose. Anksčiau dar ir autoparduotuvė atburgzdavo, dabar ir to nebeliko. Moteris sako norėtų, kad kaimas klestėtų, skambėtų, turėtų savo himną, vėliavą, herbą, kad gyventojai būtų bendruomeniškesni, neužsidarytų savo kiemuose.
Anot šeimininkės, sėdint namuose, randasi daug laiko mintims. Kurti eilėraščius moteris pradėjo prieš kelerius metus.
„Nuo to pirmojo kūrinėlio padariau pertrauką, bet pastaruoju metu vėl atplaukia eiliuotos mintys. Dažniausiai jos užplūsta naktimis. Tikrai tikiu, kad poetai eilėraščius kuria naktimis, kai kiti giliai miega, – samprotauja p. Natalija. – Kai išsprendžiu kryžiažodžius, nebeturiu ką veikti, tai sėdu prie kūrybos. Juk turiu kažkuo užsiimti. Nežinau, iš kur ta gyslelė išdygo? Gal kokios dainos ar kurio poeto eilėraščio žodžiai paveikė, kad pradėjau pati kurti? Kokia ten ta manoji poezija… Bet, galvoju, tegul žmonės pasiklauso, paskaito. Kitas gal tik pasijuoks iš senolės, o kitas gal ir įvertins. Aš gi tik paprasta kaimo moteris…“
Eilėraščiuose atsispindi lietuvių tautos drąsa, siekiant nepriklausomybės, prisiliečiama prie gamtos temų, kituose atgimsta tėviškės prisiminimai, atsiveria kai kurie biografijos faktai. Yra ir šmaikščių humoristinių eilių. O eilėraštis „Upninkėliai“ skiriamas kaimui, kuriame ir gyvena N. Palivonienė.
Šalia poezijos glaudžiasi ir prozos tekstai, kuriuose visi žodžiai pradedami ta pačia raide. Pavyzdžiui, kūrinio „Klevų kelias“ dviejų sąsiuvinio puslapių tekstą sudaro žodžiai iš raidės „K“: „Kalne kerojo klevai. Kaimo keliais keliavo klevų kirtėjai. Kirtėjai kirto klevus, krovė krūvon“ ir t. t. O humoristiniam vaizdeliui „Poilsis Palangoje“ pasirinkta raidė „P“: „Profesoriaus Povilo Petraičio priesaga Polonija paprastai poilsiaudavo Panemunėje. Pernai pavasarį, pavasarinių pojūčių paveikta, pasiutusiai panoro pabūti pajūryje, pamatyti Palangos prašmatnybes…“
Stebina ne tik temų įvairovė, bet ir dailus, į dailyraštį panašus kūrėjos braižas. Upninkėlių gyvenančios kūrėjos eilėraščiai paprasti, bet paliečiantys širdį, kalbantys apie tai, ką autorė išgyveno ar ką mato dabar. Būtų malonu, jeigu visi jos kūriniai neliktų tik sąsiuviniuose, bet gražiai sugultų tegul ir į nedidelį rinkinėlį. Tai būtų neįkainojama dovana artimiesiems ir draugams.
Irena NAGULEVIČIENĖ
—————————————–
Natalija PALIVONIENĖ
Aš gimiau Lietuvoj
Aš gimiau žemėj Lietuvos,
Kai bangavo ir noko rugiai,
Prie namo žydėjo alyvos,
O laukuos mėlynavo linai.
Mane prausė Verknės vanduo,
Ievų žiedlapiai snigo baltai,
Lenkė žiedus daržely bijūnai,
Ir kvepėjo laukuos dobilai.
Mano vaikystė – prieškario laikai
Prie lempos sutemoj,
Kepalas duonos ant stalo,
Puodynė pieno kamaroj.
Gilios raukšlės tėvo veide,
Austiniai drabužiai vilkėti,
Basos kojos arimo vagoj
Ir prakaito daug išlieta.
Čia bėgo prabėgo jaunystė –
Karo ir pokario laikai.
Kai ašaras ramino juokas
Ir pirmos meilės žiedai.
Mano tėviškė – žemė Lietuvos,
Kartų istorijos likimai,
Tai išgyventi reginiai,
Skausmingi karo atminimai.
Prabėgo metai kaip vanduo,
Nesugrąžinsi atgalios.
O aš prisiminimuose blaškaus,
Kaip aidas nebaigtos dainos…
Galerija iš K2: {gallery}9026{/gallery}
