Lietuvių liaudies dainos, kaip kolektyviniai tautos dvasios kūriniai, kaip lietuvių tautos jausmų, pažiūrų bei idealų išraiška, užima svarbią vietą tarp kitų tautų poetinių kūrinių. Per pastaruosius du šimtmečius sukauptas milžiniškas lietuvių liaudies dainų lobynas. Vienintelis principas, kuriuo įmanoma aprėpti visa dainų masyvą, yra žanrinė klasifikacija. O vienas iš pastaruoju metu itin atgimusių liaudies žanrų – archaiškosios sutartinės. Vasaros pabaigoje, kaip ir kasmet, jonaviečiai turės galimybę susirinkti Paberžės piliakalnio papėdėje, respublikinėje sutartinių šventėje „Sutarysma”.
Europos dėmesys lietuvių liaudžiai
Vos tik ėmus XVII a. ir XVIII a. pradžioje gilintis į lietuvių etnografiją (vokiečių etnografai T. Lepneris, M. Pretorijus), mokslininkai susidomi lietuvių liaudies poezija. Nuo to laiko, kai Duisburgo profesorius J. A. fon Brandas (miręs 1691 m.) savo knygoje supažindino platesnius Europos visuomenės sluoksnius su lietuvių dainomis, jos tapo įdėmių ir gausių tyrinėjimų objektu tiek dėl turinio, tiek dėl savo gražių melodijų. Po to, kai 1745 m. prūsų lituanisto Pilypo Ruigio išleistame veikalėlyje „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas” buvo pateiktos kelios dainos, lietuvių liaudies dainos patraukė daugelio žinomų poetų, kaip antai Lesingo, Gėtės, F. van Gaudy ir kt., dėmesį. Vokiečių rašytojas J. G. Herderis savo rinkiniu „Tautų balsai dainose” (Leipzig, 1779 m.) pirmasis įvedė lietuvių liaudies dainas į Europos literatūrą, išleisdamas jas išverstas į vokiečių kalbą. V. Gėtė į savo operetę „Žvejė” (1782 m.) įtraukė visą lietuvių dainą apie vargšę mergaitę.
1825 m. pasirodžius Karaliaučiaus profesoriaus Liudviko Rėzos dainų rinkiniui „Dainos oder Litthauische Volkslieder”, apie kurį labai įdomią recenziją parašė Gėtė, lietuvių liaudies dainos susilaukė pelnyto ir didelio populiarumo Europos literatūroje. Už tai turime būti dėkingi mokslininkams, iš kurių vieni dainas rinko ir vertė į kitas kalbas, kiti tyrinėjo jų turinį bei melodijas ir šitaip supažindino visuomenę su Prūsų Lietuvos dainomis.
Dainuojančios revoliucijos pavasaris
1988 m. birželio 5 d. buvo įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, išrinkta jo Taryba. Viso pasaulio žiniasklaida mūsų tautos pavasarį pavadino dainuojančia revoliucija. Išties liaudies daina tautą guodė, stiprino dvasią, telkė vienybei. Mūsų ir kiek ankstesnės kartos žmonėms teko laimė būti didelių istorinių įvykių liudininkais ir dalyviais.
Iš kur toji liaudies dainų galia? Čia dera pasitelkti praeities tyrinėtojų įžvalgas. Profesorius Mykolas Biržiška savo 1916 m. parašytame besikuriančioms lietuviškoms mokykloms pirmajame vadovėlyje, pavadintame „Lietuvių dainos”, taip pratarmėje sako: „Kaip sena yra lietuvių tauta, taip mūsų žmonės visad dainas dainavo… Buvo laikas, kai visa tauta jas dainavo. Lietuvai vis labiau sueinant į santykius su kaimynais, ji ėmė iš jų vis daugiau semtis ir nebebranginti savo senovės. Ėmė nuo tautos skirtis kunigaikščiai, diduomenė, bajorai ir šiaip šviesuomenė. Ėmė niekinti tautos padavimus, papročius, dainas. Daina teišliko „po šiaudiniu stogu”, kaimiečių vis dar tebedainuojama. Jųjų dainomis susidomėjo kitataučiai ir atkreipė į jas lietuvių šviesuomenės dėmesį. Pati šviesuomenė vėl ėmė grįžti tauton, branginti jos senovę, kalbą, dainas, rinkti jas, bent jųjų likučius. Didžiuma dainų per tuos jųjų niekinimo amžius išnyko, bet kas dar liko, žavi, stebina mus savo skambumu, malonumu ir senobingumu. Kitataučiai sako mus esant „dainingiausią pasaulio tautą.”
Profesorius teisingai pastebi, kad liaudies dainose – ir tėviškės gamtos garsai, ir mūsų istorijos tūkstantmečiai. Jų prasminius atspalvius pabandė išryškinti Adomas Jakštas, 1900 m. „Žinyčios” žurnale išvardijęs daugybę dainavimą nusakančių žodžių, surinktų iš gyvosios kalbos: „dainuoti, raudoti, traldaruoti, lyguoti, ūksoti, augoti, talanduoti, traskuoti, suomuoti, tabaluoti, liūliuoti, kvėpčiuoti, suokti, tiepti, laskuoti, talaluoti, ripuoti, žiovaliuoti, ulduoti, laluoti, aluoti, tūtuoti, liuoliuoti, niniuoti, uoliuoti, samaliuoti, lyruoti, giedoti”. Tas pats autorius pateikia ir dainos rūšis apibūdinančius žodžius: „giesmė, suoma, loska, pliauškinė, makalainė, paduotinė, suoktinė, sutartinė, rinktinė, palaidom talala, tabalaika, lala, ulda, uola.”
Patys lietuviai neskubėjo tyrinėti savo dvasios lobyno, nors Stasys Šilingas dar 1903 m. buvo parašęs ugningą straipsnį „Tautų dainų genezis”. Mūsų tyrinėtojų dėmesį 1907 m. atkreipė olandas Reinder van der Meulenas, parašęs disertaciją „Gamtos prilyginimai lietuvių dainose ir raudose” ir suomis Augustas Niemis, 1913 m. paskelbęs lietuvių dainų studiją, palygindamas jas su latviškomis. O sutartinėmis domėtis irgi pradedama vėlai – tik nuo XX a. pradžios.
Sutartinės – gyvastinga archaika
Sutartinės – dainų žanras, tiksliau sakant, dainų stilius, stebėtinu būdu išlaikęs iki naujausių laikų archaišką muzikinę ir poetinę formą – ir ne atskirus jos požymius, bet visą raiškos elementų sistemą. Sutartinių pasaulėvaizdis maža kuo gali praturtinti, papildyti jausmus, mintis. Savo vaizdų kalba sutartinės lieka nuošalėj kitų dainų žanrų. Jos – keistenybė, unikumas, vertas išskirtinio dėmesio dėl savo vidinės sandaros ir gyvavimo būdo. Ir kaip ypatingas archainis palikimas, išlaikęs organišką formos vienovę, jos taip pat liudija tam tikrą liaudies mąstymo konservatyvumą, paaiškinantį tą gyvą sutartinių stiliaus pojūtį, tą jų pamėgimą, grožėjimąsi jomis iki pat paskutinių dienų, iki išnykimo. Seniau sutartinės smagiai skambėjo. Net ir tada, kai iš tiesų jau buvo atėjęs senosios liaudies dainos saulėlydis.
Žavi sutartinių atlikimo būdų įvairovė, balsų ir liaudies instrumentų (skudučių, daudyčių, kanklių, trimitų, lumzdžių) derinimas, visa muzikinių įspūdžių gausa. Kiek įvairuoja sutartinės skambesys, tiek skirtingais liaudiškais apibrėžimais nusakoma ir pati sutartinė. Vadina jas „kapotinėmis“, „palaistinėmis“, „giedotinėmis“, „saugėmis“ ir t.t. Apie jų dainavimą sakoma: „tutuoja“, „kuduoja“, „kudekuoja“, vyrai „bauboja“. Vieno dainininko taip išsitarta apie sutartines: „Daugiausiai moterys taip tutuodavo per banketus: daugiausiai tokias ir tutuodavo, retai kada pašauktines (patraukiamas) dainuodavo. Palaistinės man geriau sekės“. Pagal atlikimo būdą sutartinės buvo skiriamos „dvejõs“, „trejõs“, „keturiõs“, arba „tryninė“, „trigiesmė ir keturgiesmė“, sename rinkinyje – „treisaugės“, „ketursaugės““ ir t.t.
Dainavimo tvarka – tai ir tam tikra dainavimo drausmė. Sutartinės neskambės iš anksto nesusigiedojus. „Dainuoti paralelėmis sekundomis yra nelengva – tai reikalauja nuolatinių pratybų, – rašo J. Čiurlionytė. – Nenuostabu, kad kaip pasakoja senieji dainininkai, sutartininkų kolektyvai visą amžių bendraudavo ir be atvangos tobulindavo savo meną, ieškodami vis naujų balsų santykiavimo būdų“.
Užteka teka šviesi saulelė,
Vai čiūta čiūta žalia rūtelė. (2 k.)
Užtekėdama randa žvaigždelę, vai čiūta... (2 k.)
Ketina laumė alų daryti, vai čiūta... (2 k.)
Visas žvaigždeles susiprašytie, vai čiūta... (2 k.)
Tiktai saulelės nepaprašytie, vai čiūta... (2 k.)
Palauk, laumela, kerštą darysiu, vai čiūta... (2 k.)
Devynis rytus neužtekėsiu, vai čiūta... (2 k.)
Kitus devynis rasos nekrėsiu, vai čiūta... (2 k.)
Sutartinės – ypatingas senovinis dainavimas. Jos polifoninis, savarankiškų melodijų daugiabalsumas skiriasi nuo populiaraus dainavimo – homofoninio daugiabalsumo (pagrindinę melodiją plėtoja vienas balsas, o antrasis tik pritaria).
Užsimenama apie sutartines, kurios savo muzikine kalba iš tiesų skamba kaip naivus pirmykštis giedojimas. Apie jas, kaip apie atskirą grupę, kalbėjo dar 1904 m. pirmasis jų tyrinėtojas A. Sabaliauskas. Jis rašė, kad sutartinės „yra trumpos kelių žodžių, kurios giedant vis atsikartoja“. Skiriama maždaug pora dešimčių sutartinių, laikomų „pirmykštėmis“. Sudarytos iš kelių muzikinių frazių, maža ką pasakančios savo tekstu, jos vis dėlto egzistuoja kaip savarankiški kūriniai: ne vieną kartą patys dainininkai patvirtino, kad tos kelios eilutės – tai jau ir visa daina, o ne dainos nuotrupa.
Pirmas balsas:
Tūtoj, sadūto,
Tūtoj, sadūto,
Tūtoj, sadūto...
Antras balsas:
Sadūto tūto,
Sadūto tūto,
Sadūto tūto...
(tai linarūčio sutartinė – keturinė)
Veržlaus ritmo pagauta, pastovių simetriškų proporcijų muzikos tėkmė yra šviesi, giedra, sekundinės polifonijos nė kartą neatslūgstanti įtampa teikia skambesiui gaivios jėgos. Žmonių balsai, žodžių ir priedainių susipynimas, fragmentų atsikartojimas sudaro sodrų asonansų koloritą. Vientisas muzikinis stilius, kurio užuomazgas įžvelgiame jau „pirmykštėje“ sutartinėje, čia yra išplėtotas, praturtintas, niuansuotas. Todėl iš negausių elementų, tercijų derinio, susidaro tiek įvairių, skirtingų dainų.
Sutartinė išlaikyta kaip gyva versme trykštanti tradicija. Jos atlikimas ne tiek santūrus, kiek nuosaikiai entuziastingas, užkrečiančios nuotaikos. Dažnai ji išlaiko šventiškai sinkretinį pobūdį: jai pritariantys senieji liaudies instrumentai, jos taktan šokami šokiai pinasi į vieną pakilų įspūdį. Emocingas, savotišku artistiškumu pasižymintis sutartinių dainavimas suteikė neįmantrioms, skurdžioms melodijoms polėkio, lengvumo, žaismės, muzikinei formai – energingo judėjimo. Pagaliau sutartinių muziką gaivina, sodrina ir poetinis tekstas, nors ir šykštus, neprilygstantis kitoms dainoms lyrinės išraiškos ištekliais, bet ne mažiau paveikus sukaupta nuotaika, vidine giedra. Sutartinės – retenybė, išaugusi iš archainio pirmavaizdžio.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
