Po vienerių metų pertraukos, baigiantis rugpjūčiui, Vyšnialaukio kaime (Upninkų sen,) nušurmuliavo atsisveikinimui su vasara skirtas renginys „Gervių klyksmas“. Šventės organizatoriai – bendruomenės pirmininkas Valdas Bagdonas ir Gražina Grigaravičienė, suderinę su vietos gyventojais, pasirinko naujo pobūdžio scenarijų, kuriame daug dėmesio skyrė edukaciniams užsiėmimams. Renginio metu nestigo muzikos, buvo skaitomi poezijos posmai, bet svarbiausia – susirinkusiuosius šildė artumo ir šilumos dvasia.
Kaimas miško aikštelėje
Daugelis Jonavos krašto žmonių sako girdėję apie kaimą tokiu pavadinimu, bet kokioje seniūnijoje jis esąs, žino nedaugelis. Iš tiesų tai nuostabus kampelis, prieš kelis šimtmečius įsikūręs miškingoje aplinkoje, už kelių kilometrų nuo Perelozų Viešpaties Kryžiaus cerkvės.
Važiuojantieji sako, kad vingiuoti miško keliai yra labai klaidūs, nes pakeliui gausu posūkių, galinčių nuvesti kita kryptimi. Tam, kad svečiai, vykstantys į Vyšnialaukį nepaklystų ir neklaidžiotų, ties kiekviena kryžkele organizatoriai pastatė rodykles su vyšniomis, nukreipiančiomis į renginio vietą.
Kaime yra tik septynios sodybos, bet ir tos pamažu tuštėja. Tačiau tie, kurie čia gyvena nuo pavasario iki žemę sukaustančio gruodo, rūpinasi aplinka ir joje kuria grožį – pjauna žolę, augina gėlynus, stabteli maldai prie kryžiaus. Įkūrus bendruomenę, miškų supamame lopinėlyje iškilo lauko estrada, nedidelis „Užeigos“ statinys, kuriame šventės svečiai gali pasislėpti nuo netikėto lietaus, suvalgyti sumuštinį ar pasivaišinti arbata.
Šių metų vasaros palydų organizatoriai buvo pasipuošę vyšnių simbolika, o prie aikštės pakraštyje įrengtos scenos kaklus ištiesusios kelios iš medžio šakelių pagamintos gervės priminė renginio temą. Atvykusieji, vartydami archyvinę medžiagą, surinktą į storą aplanką, galėjo susipažinti su kadaise šioje vietoje gyvenusiais ir dabar gyvenančiais sodybų šeimininkais, Vyšnialaukio istorija ir t. t.
Esame įpratę prie kaimų, kuriuose gyvenamieji namai stovi vienoje eilėje, o šioje miškų aikštelėje, matyt, dėl kalvoto reljefo, pastatai išsidėstę ne tradiciškai – vieni ant kalvelių, kiti – kiek žemėliau. Tai visam sodžiui teikia paslaptingumo ir nepaprasto patrauklumo. Ne vienas šventės dalyvis vietovę pavadino „rojaus kampeliu“.
Viešnių sveikinimai
Šventės dalyvius skambiomis armonikų melodijomis pasitiko armonikierės Sandra Varžaitytė ir Laima Dobrovolskienė iš Upninkų bei Jonavoje gyvenantis, bet aktyviai dalyvaujantis Vyšnialaukio bendruomenės veikloje Alvydas Kurkuzinskas.
Jonavos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Birutė Gailienė pasidžiaugė šios vietovės gyventojų iniciatyva surengti vasaros palydas, padėkojo sambūrio nariams už aktyvumą ir gėrio bei grožio puoselėjimą. O V. Bagdonui įteikė nuotaikingą dovaną – nutapytą jo portretą su prisirpusių vyšnių uogomis. „Tegul tai bus Jūsų sumanumo, jėgų ir didelių darbų simbolis. Pakabinkite bendruomenės nariams matomoje vietoje. Visiems vyšnialaukiečiams ačiū gražią veiklą, iniciatyvumą ir malonias akimirkas“, – sakė B. Gailienė.
Su dovanomis atvyko ir parlamentaro Eugenijaus Sabučio padėjėja Audronė Bagdonavičienė. „Vyšnialaukio bendruomenė parodė, kad ir negausus žmonių būrys gali nuveikti labai daug – garsinti savo kampelį širdžiai mielais sumanymais, suorganizuoti šventes, telkti žmones pabendrauti, drauge pasiklausyti muzikos. Sveikinu visus Seimo nario Eugenijaus vardu ir linkiu, kad mūsų nesuskaldytų pasitaikančios blogio apraiškos ar kitokie negatyvūs reiškiniai. Stiprybės, draugystės ir meilės visiems jums“, – linkėjo viešnia.
Apie bites ir medų
Šventę tęsė edukaciniai užsiėmimai, vykę gyventojų kiemuose. Kristinos ir Boriso Morozovų kieme susirinkusiųjų laukė bitininkės-technikės specialybę turinti ir dešimtmečius bitininkaujanti Violeta Vanagienė. Moteris supažindino su bičių pasauliu, medaus savybėmis, kvietė degustuoti jos atvežto medaus ir iš jo pagamintų produktų.
„Visi įsivaizduoja, kad bitininkavimas nereikalauja didelio dėmesio, kad medus tiesiog bėga į stiklainius. Tai visiška netiesa. Iš tiesų bitininkas turi daug rūpesčių. Daugelis, pamatę, kiek laiko atima šis darbas, pastaruoju metu pradėjo pardavinėti bites“, – kalbėjo ji, prižiūrinti pusšimtį bičių šeimų.
Šventės dalyviai ir svečiai sužinojo, kad avilyje gyvena nuo 50 iki 70 tūkstančių darbštuolių, kad avilį valdo ne motinėlė, kaip galvoja daugelis, bet bitės darbininkės, kad bitelės skraido lauke tik 10 dienų ir per tą laiką atneša tik po vieną arbatinį šaukštelį medaus.
Smalsuoliai teiravosi, kodėl medus būna tamsios spalvos, kiek laiko jį galima vartoti. Pasak specialistės, pavasarinis medus niekada nebūna tamsus, o rudą spalvą įgauna tas, kuris surinktas iš grikių. „Medus gali stovėti ir 100 metų. Mano pačios vaikai turi prieš dvidešimt metų išsukto medaus. Stiklainiuose jis susisluoksniuoja, tačiau negenda ir nepraranda gerųjų savybių“, – aiškino Vilija.
Daug įdomių dalykų iš bitininkės tądien sužinojo šventės dalyviai. Visko aprašyti neįmanoma, būtina pačiam išgirsti įvairias bitininkavimo paslaptis.
Menų edukacija
Iš „saldžios“ edukacijos susirinkusiųjų būrys pasuko į Irenos ir Mindaugo Karalevičių kiemą, kur dailininkė Alma (šeimininkų marti) visus kvietė nupiešti bendrą paveikslą. „Teorija neužsiimsiu ir neaiškinsiu, kaip tapomas paveikslas. Geriau parodysiu, kaip reikia sumaišyti dažus, kaip laikyti teptuką ar pasirinkti kitą priemonę jūsų sugalvotai piešinio detalei. Štai teptukai, dažai, drobė. Atidarykite fantazijos vartus – ir pirmyn“, – ragino menininkė.
Nubrėžti pirmą potėpį atskubėjo Šarūnas Karalevičius, pasipuošęs prijuoste su vyšnių simboliais, nes tądien jam buvo patikėtos šefo-kulinaro pareigos – gamino plovą.
Iš pradžių prie molberto atvykėliai ėjo nedrąsiai, bet vėliau net teko palaukti eilutėje, kol rado vietos prie drobės. Vieni piešė vyšnias, kiti – žalias samanas, ant kurių išryškėjo ryškūs gėlių žiedai, tretieji mėlyna spalva raižė dangų, saulę, namą, šulinį...
Sukurtas paveikslas – tai visų kūrybinis projektas, išryškinęs bendrumo ir draugiškumo jausmą, ištrynęs ribas tarp žmonių amžiaus ir užimamų pareigų. Šis kūrinys – tarsi Vyšnialaukio bendruomenės veiklos įprasminimas ir paskata naujų idėjų įgyvendinimui.
Šokio menui skirta edukacija, kurią vedė Jonavos kultūros centro linijinių šokių kolektyvas, vadovaujamas Gerdos Mykolaitienės, buvo surengta Valdo ir Gražinos sodybos kieme. Ant žalios vejos drąsiai rikiavosi moterys ir stengėsi pagauti vadovės akcentuojamą ritmą ir taktą. „Ne taip paprasta suspėti į taktą, svarbiausia žingsneliai, bet niekaip nepataikiau. Tačiau mane sudomino“, – sakė Valentina, praktiškai išmėginusi linijinio šokio meną.
Vėliau į edukaciją įsijungęs Panevėžio suaugusiųjų tautinių šokių kolektyvas „Aukštaitija“ kvietė drauge pašokti kelis vikrius lietuvių liaudies šokius – susidomėjusiųjų netrūko.
Visi edukaciniai užsiėmimai – nauji šios šventės akcentai. Telieka pridurti, kad jie suteikė ne tik savotiško žavesio, bet ir žinių, kuriomis bus galima pasidalyti su draugais bei artimaisiais.
Koncerte – muzika, poezija, šokiai
Šventė tęsėsi iki pavakarės, tačiau laikas neprailgo, nes žmonės vaikščiojo po kaimą, grožėjosi peizažu, bendravo. Po edukacinių valandėlių, bendruomenės vadovai pakvietė užeiti į „Užeigą“ ir pasivaišinti Virginijos Grigauskienės išvirta šiais metais surinktų grybų sriuba. Šefas-virėjas Šarūnas viliojo kvapniu plovu, o čia pat įrengtoje pavėsinėje akį traukė svečių atvežti užkandžiai – sumuštiniai, sūriai, kava, gaivieji gėrimai.
O kai baigėsi vaišių metas, koncertinę programą pristatė „Aksomo“ šokėjos, Panevėžio kolektyvas „Aukštaitija“, poeziją skaitė Lietuvos kaimo rašytojų sąjungai atstovavusios rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narės Valentina Kašauskienė ir šių eilučių autorė bei šaltinietis, Nepriklausomų rašytojų sąjungos narys Aloyzas Vaznaitis.
Pirmą kartą Vyšnialaukio pamiškėmis nubėgo smuikų melodijos, kurias atliko Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro smuikininkės Deimantė ir Simona. O kai saulė pakrypo vakarop, 2025-ųjų bendruomenės šventę „Gervių klyksmas“ savo profesionalios muzikos koncertu vainikavo grupės „Banga“ duetas – Virginija ir Vilimas Verikai.
Irena NAGULEVIČIENĖ
Autorės nuotraukos.
