Įsivaizduoju ją stiprią ir šviesią, švarią ir erdvią. Kartais besiskundžiančią kaminų dūmais ar neaišku dėl ko maištaujančių varnų būriais, bet blaivaus mąstymo, nesuterštos istorinės atminties, kūrybingą ir drąsią.

Panašiai su žmonėmis. Kam užtenka kieme iškelti vėliavą, o kas tą vėliavą būtinai turi „apsaugoti“ kandžių bičių aviliais, dar aukščiau leisti aitvarus ar ant geležinių vartų pakabinti guodžiantį užrašą „Geras šuo“. Dar kiti nepritaria nei tiems, nei aniems. Jie tiesiog gyvena: valgo pilnasėklę duoną, krapšto dantis, vaikšto į baseiną, mėto ant šaligatvių traškučių maišelius ar alaus skardines. Vienas, įsivaizduokime, susidomi netradicine medicina, tad įsigyja kokių nors žolelių, paskelbia ir pats patiki, kad tai panacėja, kuri it kokia partija gelbės miesto vyrus ir moteris nuo geliančių sąnarių, vis rečiau tvaksinčios širdies, nemigos, intymaus pobūdžio negalių.

Turi ji ir vieną slaptą vaistą. Tai, nepatikėsite, poezija. Šio preparato galima vartoti nedažnai – dukart, triskart metuose. Geriausiai po pietų, snaudulio valandėlę, užgeriant prisiminimų šaltinio vandeniu. Eilėraščiai – nuo lūpų byrantys žodžių trupiniai, todėl vartoti juos (klausytis) ypač tinka lietingomis vasaros popietėmis. Arba ir kitaip – traukiniu ar automobiliu keliaujant į pajūrį, ten susirandant kaip neblėstančios vilties amuletą gintaro lašelyje įstrigusį kraugerį uodą, pasisveikinat su virš galvos klyktelėjusią žuvėdra ar šarka vagile, sutinkant kažkur matytą tikrą rašytoją (ar poetą), su kuriuo trumpas „labas“ prilygsta kone kelioms vitamino D3 kapsulėms ar visagalintiems maisto papildams.

 O ką daryti, jei orai pasitaikys apniukę ir nei žodžių trupiniai, nei iš debesų ištrūkę balti angelai neskraidys savo maršrutais? Be to, tie baltieji taip pat gali kam nors tarnauti, kaip ir juodieji. Pavyzdžiui, išsiųsti melagingą žinutę, perbėgti tarsi meškos kelią ar virtualioje erdvėje pasityčioti iš tavo vertybėmis nevirtusių silpnybių. Rodos, tas angelas meta vos ne į kišenę tau plunksną, o ten, pasirodo, tik gervės, šarkos ar merdinčio kiro plunksnelė...

Dar įsivaizduoju ją pilną vilties ir grožio, empatišką, dėmesingą savo senutėliams ir mažutėliams. Vienas įspūdingiausių šio pasireiškimo impulsų – Pažaislio muzikos festivalio koncertai, skambantys tai Skarulių bažnyčioje, tai Joninių slėnyje. Neseniai virš slėnio sklandžiusios trijų angelų melodijos sukvietė šimtus jonaviečių gėrėtis šiuo reginiu tarsi nežemišku stebuklu.

Poezija – įnoringa ponia, pretenzinga panelė ar naivuolė lengvatikė. Mat tų baltųjų angelų skrydį gali pamaišyti staiga pasirodžiusi piktdžiugiška juoda neganda. Tarsi išnirusi iš M. K. Čiurlionio paveikslo, juodaskvernė, tarkime, nusileis į automobiliais užgriozdintą Sodų gatvės kiemą, išvaikys Varnakos krūmynuose nuščiuvusias lakštingalas ar knygų terasoje nudraskys purslojančių hortenzijų žiedus. O savo vizijose gyvenąs kūrėjas tiki, net 150 metų laukia ir tiki, kad galima nuo negandos nagų apsaugoti trapų pienės pūką, ir čia nereikia nei zvimbiančių dronų gaudyklių, nei demagogiškai nusiteikusių tautos gelbėtojų, užtenka rūpesčio tuo menininko sieloje klaidžiojančiu mažutėliu, kuris atsakingas už trapų pienės pūką...

Ak, tas Čiurlionis... Tapyti turbūt sunku, kaip ir statyti. Prie Lankesos vingio, Strebeikių dvarelyje, kadaise brendo garsus neogotikos kūrėjas Vaclovas Michnevičius. Paminklų sargams nūnai net sunku suskaičiuoti, kiek jis nubraižęs, pastatęs bažnyčių, koplyčių, kiek išgražinęs Vilniaus miestą. Ar jis mažiau garbus, nei klasicizmo puoselėtojas Laurynas Stuoka – Gucevičius? Nesinori tikėti, kad, kaip sakoma Evangelijoje, kertiniu tampa tik akmuo, kurį statytojai atmeta. Neatmeskime šio akmens, kol virš jo sklando balti atminties angelai...

Įsivaizduokime ją stiprią ir šviesią, kokią ją matė Petras Vaičiūnas savo dažniausiai saulės nutviekstose poetinėse vizijose, saugančią istorinę atmintį ir žmones, kurie saugo tą atmintį. Jai tik 275-eri, ji – mūsų parkuose, slėniuose, dviračių takuose, paveiksluose ir dokumentuose, švenčių ir kasdienybės šurmulyje. Patikėkime ja.

Marius GLINSKAS