Paskelbtas Miesto naujienos

Prisiminimai ir padėkos Baltijos kelio minėjimo išvakarėse

Penktadienis, 22 August 2025 16:24 Parašė 

55-erius metus gyvendama Jonavoje, sutikau daug nuostabių ir nuoširdžių žmonių, kuriuos šiandien norisi prisiminti. Kiti jau ilsisi Amžinosios ramybės pasaulyje, bet apie juos kalba palikti darbai, primindami Išėjusiųjų gerumą ir rūpinimąsi visų ateitimi. Baltijos kelio minėjimo išvakarėse mintys teka praeities taku į susitikimus su žmonėmis, kurie visur ir visada tiesė pagalbos ranką. Tegul tai bus mūsų, tremtinių, padėka.

Prisiminimai nuveda į Skaruliuose stovėjusius barakus, kuriuose gyvenome. Sunku nupasakoti, kokiose sąlygose ėjo metai – kasdien lydėjo vargana buitis, nepritekliai, bet net tada mokėjome džiaugtis kiekviena smulkmena.

Atmintyje iškyla šiandienio vaikų darželio „Pakalnutė“ statyba Kalnų gatvėje, pirmojo penkiaaukščio gyvenamojo namo, prie kurio šiuo metu pritvirtinta G. Ilgūno atminimo lenta, pastoliai. Mes, statybininkai – moterys ir vyrai – nepaisydavome darbo valandų, neturėjome laisvų šeštadienių. Mano jaunystės metais iškilo pirmoji savitarnos parduotuvė „Santaka“, kurioje dabar įsikūrusi „Grūstė“. Mes, to laikmečio jauni ir energingi žmonės, kūrėme Jonavą.

1973-iaisias gavome butą Lietavos gatvėje. Buvęs Žemės ūkio susivienijimas administracines patalpas perkėlė į Darbininkų gatvę. Miestas kas dieną keitėsi, augo, gyventi darėsi vis šviesiau, bet trūko maisto produktų. Atrodė – ūkiuose veikia tiek daug fermų, auginama kiaulių ir karvių, bet produkcija (visiškas kuriozas!) tikriausiai iškeliaudavo iš Lietuvos ir prapuldavo „draugų“ sąjungoje...

Atėjo įdomūs, mums, jauniems žmonėms, nesuprantami laikai, pasigirdo kalbos apie laisvę, kuri klestėjo kapitalistinėse šalyse. Ar ją įmanoma turėti Lietuvoje? Kaip, kokiu keliu jos siekti?..

Prasidėjo Atgimimo metas, paskui – Sąjūdžio laikai. Buvo sunku įsisavinti tokias naujas sąvokas, nors mano dėdė Jonas Sendzikas dar prieš Atgimimą prognozavo, kad gyvensime laisvoje Lietuvoje. Tuo metu savo veikla pasireiškė Nijolė Sadūnaitė, Sigitas Tamkevičius, kun. Alfonsas Svarinskas, Robertas Grigas, Tėvas Stanislovas, mūsų kaimo kunigai Kazys Skučas, J. Kauneckas daugelis kitų. Jie buvo man autoritetas.

Su nerimu, baime ir laukimu išgyvenome Sausio 13-ąją, kitas su pokyčiais susijusias datas. Bet jas vainikavo rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias, suvienijęs Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmones. Man ši diena yra lig šiolei šventa, todėl kasmet nepraleidžiu progos aplankyti Panevėžio rajone jonaviečių pastatytą Baltijos kelio  kryžių, pabendrauti su bendraminčiais, aplankyti šiai datai skirtus renginius.

Lietuviai išgyveno blokadas, Maskvos riaušių pasekmes, valdžių keitimąsi, rietenas, apkalbas. Visi tie negatyvūs reiškiniai pareikalavo daug sveikatos, kiti, neištvėrę sudėtingų situacijų, išvyko svetur. O tie, kurie liko savo gimtinėje, įsitvirtino, persiorientavo į sąžiningą gyvenimą, stiprindami laisvos ir nepriklausomos gimtosios šalies siekius. Važiuodama per Lietuvą, džiaugiuosi ja ir sakau: „Graži tu, mano brangi Tėvyne“, duok, Dieve, giedrą padangę, santarvę ir vienybę.

Vienybėje yra stiprybė, tai ne kartą įrodyta. Norisi 275-metį švenčiančiai Jonavai pasakyti: atsigręžkime vieni į kitus, nepaisydami įvairių partinių statusų ir amžiaus. Visiems privalu suprasti, kad be mūsų, senjorų, neturėtume Jonavos, nes, kai mes statėme namus – gyvenamuosius kvartalus, įmones ir įstaigas, daugelis jonaviečių augo, mokėsi, o tuo metu mes dirbome. Mes, tremtiniai, atidavėme labai didelę savo gyvenimo dalį tam, kad Jonava būtų tokia graži. Mūsų darbai, tikėjimas, kantrybė, meilė ir viltis padėjo tvirtus pamatus ateities miesto puoselėjimui ir plėtrai.

Kai būdavo labai sunku ar prireikdavo kokios pagalbos, kreipdavomės į Savivaldybę. Nuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo pradžios nepamiršime Edmundo Gedvilos, Vytauto Venckūno, Arvydo Stirnos, Vytenio Aleksandraičio, Marijonos Širvelienės, kitų geradarių patarimų ir pagalbos. Rimantas Sinkevičius iki dabar yra geras mūsų patarėjas ir padėjėjas. Džiaugiamės Edmundo Muloko dėmesingumu: kai tik nutyla Tremtinių koplytėlės varpai, pakanka paskambinti – ir meistrai sutvarko gedimą. Jo vadovaujamos įmonės „Jonavos paslaugos“ darbininkai pasirūpina Baltijos kelio kryžiaus būkle, prižiūri memorialo aplinką Panerių gatvėje, nušienauja žoles apie Tremtinių koplytėlę. Dėkui jam ir jo  pavaldiniams.

Tremtiniai dėkingi merui Mindaugui Sinkevičiui – Savivaldybės administraciniame pastate suteikė patalpas, taigi turime kabinetą Nr. 100, į kurį galima patekti net su neįgaliojo vežimėliu. Dėkui už kasmetinę materialinę paramą važiuojantiesiems į Ariogaloje rengiamą tremtinių ir politinių kalinių sąskrydį. Šiemet važiavome 35 kartą! Reiškiu nuoširdžią padėką Tomui Zabarauskui, kuris kasmet anksti išvyksta į Ariogalą, ten  mums pastato palapinę ir laukia mūsų atvykstant į vietą. Bet kokiu oru mums gera būti visiems kartu – pasėdime su svečiais prie bendro stalo, padiskutuojame apie esamą politinę Lietuvos ir pasaulio padėtį.

Jonavos filialo nariai dalyvaujame visose valstybinėse šventėse, gėlių žiedais pagerbiame kovotojus už laisvę, nusilenkiame istorijai ir žmonėms, išsaugojusiems lietuvybę, kūrusiems Lietuvą ir Jonavą.

Būdami senjorai, sulaukę garbaus amžiaus, jaučiame jaunosios kartos globą – pakviečia pasidalyti gyvenimo patirtimi, prisiminimais. Artėjant šventėms, Kultūros centro savanoriai padeda išplauti koplytėlę. Esame dėkingi Karolinai, Ievai, Danutei, KC vadovei Jurgitai Serapinei, Rugilei Paplauskaitei ir jos komandai, Krašto muziejaus darbuotojoms Giedrei Narbutaitei-Kontrimei ir Vijolei Šadauskienei.

Jaučiame šiltą Grigorijaus Kanovičiaus bibliotekos bendruomenės dėmesingumą – ačiū direktorei Skirmutei Gajauskaitei, klubo „Polėkis“, kuriame dalyvauja nemažai mūsų politinių kalinių ir tremtinių, vadovei Reginai Lukoševičienei. Dėkui V. Venckūnui, suteikusiam itin svarbios dokumentinės informacijos bei archyvinės medžiagos.

Negaliu nepadėkoti mūsų skautams, šauliams ir jų vadovams, padedantiems sutvarkyti visus Jonavos ir jos apylinkių kryžius, koplytstulpius – drauge aplankome, kasmet pakeičiame trispalves juosteles, žvakes, gėles, apkarpome krūmus. Džiugina Vaidoto Kavaliausko, Vaido Rindzevičiaus, Ramūno Jankausko, Kristinos Dumblienės, Lino Dumblio ir jų sūnaus Simo Dumblio, Sigito Stacevičiaus, Lino Remeikio ir jų būrių geranoriška pagalba.

Nemažai mūsų tremtinių lanko Trečiojo amžiaus universitetą (TAU), kuriame plečia savo akiratį – keliauja, mokosi, bendrauja. TAU direktorės Dalios Vilkelienės žodis visada atgaivina sielą ir sušildo. Dėkui.

Už surinktą istorinę medžiagą dėkojame buvusiai ilgametei tremtinių vadovei Veronikai Gabužienei, subūrusiai ir įkūrusiai Jonavos tremtinių filialą. Veronika buvo ir liko aktyvi sąjūdietė, rinko medžiagą apie Jonavos partizanų gyvenimą, likimą, žūties vietas. Rinko lėšas ir statė paminklus, įamžinančius kovotojų už laisvę atminimą. Daug buvo vadovų ir pavaduotojų, bet V. Gabužienės nuveikti darbai yra Jonavos krašto istorijos dalis. Nuoširdus ačiū.

Daug metų tremtinių choras „Viltis“ turėjo nuostabią vadovę, mokytoją ir globėją Violetą Michelkevičienę. Bet žmogaus amžius ir ligos išretino choristų gretas – liko nuostabūs prisiminimai apie keliones, koncertus visoje Lietuvoje, susitikimus su kitų rajonų tremtiniais, dar tebeskamba  graudžios dainos, primenančios mūsų skaudžią vaikystę, mūsų artimųjų jaunystę, jų svajones bei viltį sugrįžti ir gyventi laisvoje Lietuvoje. Ačiū už surengtas mūsų choro dvidešimtmečio ir trisdešimtmečio šventes bei jų įamžinimą tuomečiam JKC direktoriui Sergejui Jefimenkai, jo komandai ir rajono Savivaldybei.

Daug metų savo šilta šypsena bažnyčioje mus pasitinka Inga Petrikonienė su programomis, edukacijomis, prisiminimų popietėmis, arbatėlėmis. Ačiū jai ir Šv. Jokūbo parapijos kunigams, su kuriais nuo kun. Vinco Pranckiečio laikų – laimėje, nelaimėje, per valstybines šventes bei kitas atmintinas datas – būname kartu.

Atsiprašau, jei ko nors nepaminėjau. Tačiau sieloje esame dėkingi visiems, kas bent kruopelyte prisidėjo prie mūsų veiklos, kas suprato mūsų išgyvenimus ir įsiklausė į patrtį. Esame dėkingi visiems ir kiekvienam.

Tikiuosi, kad Baltijos kelio šventė, nuvedusi į praeitį, turi gražią ir tvarią ateitį, kad bendrystė padės sukurti dar daug įsimintinų švenčių. Nepamirškime džiaugtis, šypsotis, dėkoti, būkime laimingi, dalykimės gerumu su šalia esančiu.

Irena TAMAŠEVIČIENĖ,

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos filialo pirmininkė