Purslais banguoja vasaros žaluma. Vidurdienis tvoskia karščiu. Iš paupio pievos atgirgžda šienu pakrautas vežimas, kurį tempia kantrus sodiečio pagalbininkas arkliukas. Šis nostalgiškas valstietiškų darbų vaizdelis – iš Ipolito Valeravičiaus, vieno ženkliausio mūsų krašto tautodailininko, paveikslų, kuriais galima dar kartą pasidžiaugti parodoje, eksponuojamoje Kultūros centro Krašto muziejuje.
Už kelių žingsnių ir daugiau mūsų buitį ir būtį įprasminančios „egzotikos“. Tai ir Jonavos senamiesčio stogai, ir nūnai jau nebeegzistuojančio namo kampas, ir Dumsiuose įamžinta rugiapjūtės akimirka. Pagaliau į muziejaus lankytoją pažvelgia ir pats autorius iš savo autoportreto. Tai griežtokų veido bruožų, ramių akių vyrikis, kurį veikiau norėtumei pavadinti pedagogu ar mediku nei laisvos dvasios kūrėju. Vis dėlto kas prisimena I. Valeravičių, paskendusį mintyse ir vaikštinėjantį anuomet pievutėje prie Savivaldybės, galėtų pasakyti, kad jame daugiau menininko nei skrupulingo mokytojo. Kūrėjas mokyklose dėstė rusų kalbą, dailės pagrindus, Žeimių vidurinėje kurį laiką net direktoriavo, bet visad buvo ištikimas savo fantazijoms, spalvų žaismui. Ypač daug jo darbuose žalios spalvos. Ši turbūt vyravo ne todėl, kad kūrėjas gyveno Žaliojoje gatvėje. Būta kitų priežasčių. O štai kelionės į Sakartvelą metu keliautojai buvo stabtelėję prie kalnuose prigludusio Ricos ežero. Nepraėjus nė valandėlei, kažkas šūktelėjo „Nepalikime Ipolito“. Pasirodo, šis užuot, kirtęs sumuštinius, spėjo atsiversti molbertą ir peizažo didybėje jau ieškojo žalių bei žalsvų spalvų.
Margoje tautodailininkų šeimoje santūriu žvilgsniu išsiskiria Jonas Petronis. Tai žmogus, tikėjęs, kad drobėje įamžintos gamtos ar kasdienybės akimirkos kada nors taps sakraliu tautos palikimu, išgyventi padedančiomis vertybėmis. Tik žvilgtelėkime į jo „Kelią“, „Peizažą“ ar „Miško upelį“ – kiek čia kūrybinės galios, paslapties, net švelnios mistikos. O štai paveikslas „Nostalgija“, kuriame atgyja patriarchalinis kiemas su pastatais ir vištomis, tvirtai suręsta tvora, aukštas koplytstulpis, net paskalyti ištrūkęs neišvaizdus šunelis – argi tai ne mūsų senolių aukštaitiška istorija?
Kiek kitokio kelio savyje ieškojo Juozas Vaičionis. Suvokęs, kad savo teptuku galėtų „užgriebti“ ne tik paukštelius ir gėlytes, kūrėjas buvo paniręs ir į modernesnes temas. Ilgainiui šalia „Gaižiūnų prūdo“ ir „Sodo žydėjimo“ atsirado „Saulėgrąžos“, „Kaunas“, dar vienas kitas urbanistinių štrichų darbas. Beje, „Kaune“ nėra būtinas žiūrovo žvilgsnio tikslumas, aiški perspektyva, svarbu, kad visi tą miestą reprezentuojantys objektai tilptų į rėmus. Tad prie Vytauto bažnyčios puikuojasi Arkikatedra, prie Žaliakalnio pilaičių – Prisikėlimo bažnyčios bokštas. Tiek daug miesto vienoje vizijoje...
Trys iš muziejaus fondų prikelti mūsų tautodailininkai – taip pat graži dovana miesto jubiliejui.
Marius GLINSKAS
Autoriaus nuotr.
