Gražiausia vasaros pabaigos šventė – Žolinė. Nuo seno ji švenčiama kaimuose džiaugiantis gausiu derliumi, lankant kaimynus ir bendraujant prie gausaus vaišių stalo. Nepamirštama pasirūpinti ir rytdiena – moterų rūpestingai surinktos laukų ir pievų žolelės ateinančiu žvarbos ir niūros metu padės įveikti įvairius negalavimus, apsaugos namus nuo perkūnijos ir viso pikto. Miestiečiai irgi noriai švenčia Žolinę – prisilietimas prie gamtos, augalų, žydinčių žolynų šildo širdį ir pakelia dvasią aukštyn. Bendruomeniniai sambūriai stiprina žinojimą, jog žmogus esti ne vienas – bendrystėje lengviau išspręsti sunkumus, taip pat smagiau švęsti pergales. Ir nors seni žmonės sako, jog Žolinė – artimų ir kaimynų lankymo diena, vis dėlto man – tai bendrystė su gamta ir savimi.
Anądien susivokiu, jog vis dar nepasiskyniau pelkinės vingiorykštės savo žiemos arbatėlei. Orai dabar nenuspėjami kaip tamsūs moters buduaro užkaboriai: tai svilina nesvietiškai, tai tropikų liūtis plukdo visa kas gyva. O žolelių, kaip žinia, bet kada nepasirinksi – ryto rasa turi būti jau išgaravusi, vakare augalai jau ruošiasi miegui, todėl geriausia išsiruošti į pievas vidurdienį. Tad ir aš, paklususi nerašytiems gamtos dėsniams ir nutaikiusi tinkamą dieną, skubu į bebrų žemę, kol mano vingiorykštės dar sklaido savo saldžiai kvepiančią rūgštelę.
Pasiskynus šluotelę natūralaus aspirino, žvalgaus aplink. Pradžioj maniau, tik vingiorykštes susirenku ir sukuosi atgalios. Bet kaipgi gali sukti, jei žinai, kad netolies bebro tvirtovė, kaip daili pilaitė stovi, už jos – švendrų šlapia pieva savo rudom burbuolėm mojuoja, o aplinkui vien grioviai, grioviai. Gilūs bebrų kanalai išvagoję visą šlapžemę skersai ir išilgai. O tie grioviai mane labiausiai ir masina – negaliu palikti bebrynės nepatyrinėjus tamsių, juodo dumblo paslapčių, ypač kai juos taip skrupulingai saugo kuplios sodriai žalių viksvų paleistos kasos.
Vienam griovy pasilenkus regiu, kaip be tvarkos sukritę medžių ir žolių sėklos, ant vos drėgnos juodos žemės sudaro nesimetrišką gamtinę mozaiką. Kitas kanalas jau antpilnis vandens, o po juo žaismingai šoka samanūnų skyriaus šaltinutės ir pelkinės dygutės. Dar kitame – stebuklingo veidrodžio paviršiuje staiposi šalimais augančių vešlių juodalksnių ir nuskurusių nuogų beržiokų šakos. Bet labiausiai... labiausiai sudiegia, kai praskleidus ilgus viksvų plaukus išvystu juodame dumble stypsantį nuvargusį augalėlį su vieninteliu rožiniu žiedeliu. Pelkinė glindė – tos varguolės vardas. Kelia, tempia liauną stiebelį auštyn, nors puikiai žino, jog galbūt tas vienturtis žiedelis niekada nepamatys saulės ir nesimėgaus jos malonės spinduliais. Galbūt ne laiku ir ne vietoj sudygo glindės sėkla, ir nelemta buvo jai atkeliauti šian pasaulin.
Lietuvoje džioveklinių šeimos glindžių auga keturios rūšys. Trys yra saugomos, įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą, tik ši – pelkinė – nėra reta. Tačiau nuo to jos grožis nė kiek nesumažėja. Glindės – daugiametės žolės – tarpiniai parazitai. Savo šaknimis prisisiurbia prie kitų žolinių augalų šaknų, dažniausiai varpinių arba viksvų ir minta jų maistu. Visos glindės rūšys yra vaistažolės – turi stipriai raminančių ir atpalaiduojančiu savybių.
Neilgai šįkart tyrinėjau griovius. Priartėjus šakalių – pagalių statinį, nutariau pasiekti jį ranka, kaip sakoma. Iš trijų pusių bebrų trobą supa arba švendrų šlapynė, arba grioviai pilni vandens. Kaip ir neplanavau šiandien sušlapti kojų, o guminių neėmiau, nes maniau gi tik vingiorykščių imsianti. Tačiau... kupstais, kupstais ir žiū, aš jau namus besiekianti. Atsargiai užsikabarojusi viršun prisėdau ir... dingo visas pasaulis, visi rūpesčiai, džiaugsmai ir nesėkmės, liko tik Čia ir Dabar. Nieko nenoriu veikti, domėtis, tyrinėti, tik sėdėti ir sėdėti – be laiko nuovokos, be pajautos – didžiojoj ramybėj ir žiogų svirpimo tyloj...
Atsipeikėju nuo keisto garso netolies. Gi ant aukšto stagarėlio supasi auksinis laumžirgis ir šiurena vis pamosuodamas sparneliais. Laumžirgio vardas – kruvinoji skėtė. Tupi nieko nebodama ir akina mane savo stiklinių sparnelių krikštolu. Žėri tas krikštolas tai aukso, tai besileidžiančios saulės spalva, kad net akių negali atplėšt nuo tokių iliuzijų. O man prie šono fotoaparatas dykas guli. Ir ko gi aš laukiu, mintiju? Tik lupt jį iš dėklo, tik pareguliuot, mygtuką spust ir laumžirgis jau mano gausiam foto galerijos archyve. Nagi pažaiskim, sakau sau mintyse. Puiki vieta ir laikas paspragsėt nauju aparatu ir bandymų labirintais paklaidžiot. Dairausi, pyškinu sukiodamasi apie savo ašį, lyg mėnulis apie žemę. Visai smagu: čia ožkarožę pykšt, čia dilgėlės dygliuotą stiebą nutraukiu. Pro objektyvo akutę priartinus norimą taikinį, visai kitas vaizdas pasimato, nei plika akimi prisikišus. Gal ir neblogai tos šiuolaikinės technologijos, gali taip priartinti pozavimo aukelę, kad ne tik visi gražumai, bet ir ydos pasimatys. Taip į mano akį papuolė kanapinio kemero raudoni žiedų spurgeliai, karklavijo šiuo metu taip madingas violetinis rūbas, juodalksnio ūglių žalumas, senas stuobrys kiūtintis anapus švendrų. Įspūdingai atrodo seno suskeldėjusio rastigalio raštas, netgi rudas vabalėlis panoro įsisprausti į kadrą, kurio iš toli net nepastebėjau. Bet labiausiai mano dėmesį viliojo impozantiškoji aukštuomenės dama – dilgėlė. Nesvarbu, kad ji skaudžiai kanda, kad kiekvienoj patvartėj bujoja. Ne visada reikia apsiriboti tik išore – kaip ir žmogaus, taip ir augalo viduje gali slypėti tikri lobiai. Reikia tik plačiau atsimerkti, giliau pažvelgti ir pamatysi ne tik išorines neigiamas savybes, bet įžvelgsi ir vidines teigiamas. O dilgėlė iš tiesų esti kuo ne visų augalų valdovė: nereikli, tačiau itin prisitaikanti, negraži, tačiau bent man, gana simpatiška, įdomių bruožų. Taip lengvai jos nepaimsi, net ir jėga – savo aštriais dygliukais atbaidys bet kokį priešą, tačiau aš ją skindama niekad nedėviu pirštinių ir nekerpu bei nepjaunu peiliu, o skinu plikom rankom, kaip ir visas vaistažoles. Nes tik taip renkami žolynai atiduoda visą savo energiją, visą sukauptą gėrį ir jėgas. Ir net nenudilgina ji manęs stipriai, tiesiog reikia mokėti prie jos prieiti. O kad ir gaunu šiek tiek dygliukų rūgštelės, taigi viskas į sveikatą.
Dilgėlės pavasarinė vitaminų bomba neįkainojama, nuoviras plaukams – atgaiva, sėklelių arbata – stiprina imuninę sistemą ir atgaivina išsekusius. Trauktinė, užpiltinis aliejus, vonios pamirkimai, pirties vantos, netgi kosmetinis aliejus – visapusiškai naudojama dilgėlė atbaido daugelį negalavimų ir sutvarko didelę puoštę problemų. O kur dar unikali rauginta trąša ir amarų siaubas, švelnus drabužių ir patalynės audinių pluoštas, ir tvirta medžiaga laivų burėms siūti, žvejybos virvėms, lynams gaminti. Dažai iš jos gaunami netgi dviejų spalvų: iš lapų žalia, o iš šaknų geltona. Dilgėlių vitaminais sotinasi naminiai paukščiai, karvės, o žmonėms – sriuba ir salotos, sėklų pabarstukai į visus patiekalus. Bet ko gero svarbiausia yra dilgėlių energetinė vertė, jos stichija – ugnis. Kaip ji aštriai dilgina, taip ir jos energetinis poveikis itin aštrus – atbaido blogį, apvalo kūno ir sielos sopulius, o kerus, prakeiksmus ar nužiūrėjimus sugrąžina juos siuntusiam žmogui. Ji teisinga ir aistringa, padeda pasirinkti gerą sprendimą. Dilgėlė simbolizuoja ugnį, todėl jei ritualo metu dėl kokių nors priežasčių negalima deginti ugnies, ją pakeičia dilgėlė. Tai argi galima pykti ir nekęsti tokios visapusiškai turtingos žolės? Žvelkime giliau, ne tik paviršium.
Prabėgo kelios valandos ir matau, jog saulutė krypsta vakarop. Būnant gamtoje laikas visada nepastebimai tirpsta. Gana žaidimams, gana apmąstymams, tariu sudie auksiniam laumžirgiui ir dilgėlei, ir susirinkusi savo žaislus lipu nuo bebro trobos. Geras jis buvo, nesibarė, betgi ir aš tykiai sėdėjau. Palinkiu jam vandens gausos ir su savo vingiorykščių šluotele palieku ramybės uostą.
Jūratė VITKAUSKAITĖ
