Mūsų kraštas apdovanotas gausiais požeminio vandens ištekliais. Šiuo metu Lietuvoje aprašyta ir ištirta apie 220 įvairių versmių ir šaltiniuotų pievų. Jas nuo seno pirmiausiai aptikdavo vietos gyventojai, o kadangi seniau žmonės gyveno gamtos ritmu, trykštančius iš žemės gelmių šaltinius laikydavo šventais ir apipindavo įvairiomis legendomis.
Šventasis šaltinis – tiltas tarp žmogaus ir gamtos dievų
Dzūkijoje, tarp Mardasavo ir Puvočių kaimų, slepiasi nepaprasta vieta – Pavinkšnės šaltinis, dar vadinamas Gudų salos šaltiniu. Seniau ten buvo žinoma Gudų salos brasta – svarbus pereinamasis taškas, o gal net ir pagrindinė senųjų ganytojų bei keliauninkų persikėlimo per Merkį vieta.
Nors gamtos požiūriu tai tik viena iš versmių, Pavinkšnės šaltinis gyvuoja kaip šventa vieta, išlikusi žmonių pasakojimuose ir atmintyje. „Kap miršta žmonės, tai prašo: parneškit man Gudų salos šalcinio vandenio“, – mena Ona Baublienė. O Marytė Gudaitytė-Tamulevičienė pasakoja, kaip sunkiai sirgęs tėvas, jau gulėdamas paskutinėmis dienomis, paprašė tik vieno – dar kartą paragauti šio šaltinio vandens. Brolis sėdo ant dviračio ir parvežė vėsų gyvybės gurkšnį – galbūt labiau reikalingą sielai nei kūnui.
Toks troškimas liudija, kad šis šaltinis žmonėms buvo daugiau nei vieta – tai tikėjimo objektas. Juk net sveiki žmonės žinojo jo galią. „Ankščiau sakydavo, kad pirma dziena kap būna Velykų, reiškia, saulai netekėjus nuaini prie šitos upelės, tan šalcinin nusprausi – tai akim labai gerai“, – pasakoja Vytautas Kalanta. Velykinis apsiprausimas Pavinkšnės šaltinyje – tai ne tik tradicija, bet ir apeiga, sujungianti žmogų su gamtos gyvybės srautu.
Vaikai, ganantys karves, gerdavo iš jo, semdami vandenį į butelius. Šienapjūtės metu – vėsusis išsigelbėjimas nuo karščio. „Kap šienavo ar kų, tai gėrė tų šalcinį, tai norėjo to vandenio“. Vanduo toks šaltas, kad net kosulį galėdavai užsitraukti, jei neatsargiai gurkšteldavai – „Jei atsigersi tep, tai kosėsi“, – dėsto savo prisiminimus pateikėjai V. Vaitkevičiaus knygoje „Dainavos žemės šventvietės".
Tarp Kapiniškių miško medžių, slepiasi Čirštų šaltinis – tarsi gyva atmintis apie senųjų baltų pagarbą vandeniui. Dar vadinamas Padreviškių šaltiniu, jis ištrykšta Varėnos rajono paribiuose.Tai ne tik geologinis reiškinys, bet ir dvasinis įspūdis: šaltis, drėgmė, prieblanda ir tekančio vandens čiurlenimas čia kuria apeiginę, beveik užburiančią atmosferą.
Šaltinio duburyje iš kelių versmių ištrykšta skaidrus ir vėsus (7-8 °C) vanduo, kuris nuteka į legendomis apipintą Skroblaus upelį. Vanduo išsiskiria minkštumu, nedidele mineralizacija ir geležies gausa – dėl to jis pasižymi savitu, beveik žemės skoniu ir lengvu sieros kvapu.
Vietiniai senoliai mena, kad šaltinis tekantis rytų kryptimi, t. y. „prieš saulę“, turi ypatingų savybių. „Girdėjau, kad tas vanduo labai pamačnas, kur prieš saulę teka…“ – sakė Gabrielė Svirnelienė, kilusi iš Kapiniškių. Jos liudijimas užfiksuotas toje pat V. Vaitkevičiaus knygoje „Dainavos žemės šventvietės". Senolių tikėjimu, šaltiniai tekantys saulės link – tai gyvybės ir šviesos šaltiniai, stiprinantys sielą ir kūną.
Vietos žmonės gerbė šaltinį kaip gyvą esybę. Kai kas susirgdavo, prašydavo: „Parneškit man vandens iš Čirštų duobelės.“ Ir vandenį ne tik gėrė – „ir dar prausiamės visi, ainam ir prausiamės“ – tarsi atkartodami prausimosi apeigas, žinomas iš senovės religijų, prisimena Kapiniškiuose gimusi ir visą gyvenimą nugyvenusi Stasė Lukštytė-Grušauskienė.
Čirštų šaltinis – ne vien hidrologinis reiškinys, o gyva sakralumo ir atminties versmė, sauganti senąjį pasaulio pojūtį, kai kiekvienas lašas galėjo būti dievo malonė, o kiekviena prausimosi apeiga – atsinaujinimo kelias.
Iki krikščionybės įsigalėjimo natūralūs vandens telkiniai – šaltiniai, upeliai, ežerai – buvo neatsiejama dvasinio pasaulio dalis. Jie veikė kaip tarpininkai tarp šio ir anapusinio pasaulių, juose būta gyvybės pradų, gydančių galių, dievų ar protėvių buveinių. Vandens šaltiniai laikyti ne tik fiziniais, bet ir dvasiniais centrais – pasaulio struktūros ašimis, į kurias žmonės kreipdavosi su prašymais, aukomis, viltimis.
Skandinavų mituose šventieji šuliniai (Urdarbrunnr, Mimisbrunnr) glūdi greta pasaulio medžio Yggdrasil – jų vandenys suteikia žinias, išmintį ir galias. Netgi dievas Odinas paaukojo vieną akį, kad galėtų pasisemti žinių iš Mimirio šulinio. Germanų žemėse, kaip liudija Tacitas, žemės deivė Nerthus buvo nuprausiama šventajame ežere, o apeigose dalyvavę vergai būdavo paaukojami vandenyje – taip parodant ribą tarp žmonių ir dievų pasaulio.
Baltų tradicijose šaltiniai buvo siejami su gyvybės, vaisingumo ir gydymo galiomis. Viduramžių šaltiniai liudija, kad prūsai, lietuviai ir latviai turėjo šventus miškus ir giraites su tekančiais šaltiniais. Šaltinių vanduo buvo laikomas gyvuoju – jį naudodavo ligoms gydyti, prausdavosi apeiginėse šventėse, ypač per Rasas.
Panaši pagarba šaltiniams būta ir suomių kultūroje: jų mitologijoje egzistavo vandens deivė Vellamo, į kurią kreipdavosi žvejai, o ritualai, atliekami prie šaltinių ar ežerų, išliko net po krikščionybės įvedimo. Bažnytiniai draudimai – kaip kad Anglijoje ar Norvegijoje – įrodo, jog šaltiniai ilgai išlaikė šventumo statusą, o apeigos prie jų buvo gyvos iki pat vėlyvųjų viduramžių.
Šventasis šaltinis nebuvo vien vandens versmė – jis buvo gyvosios dvasios įsikūnijimas, pasaulio priešaušrio liudininkas, tiltas tarp žmogaus ir gamtos dievų. Tokį statusą šaltiniai išlaikė ir Lietuvos kraštuose.
Ir šaltinis, ir versmė
Kartais iš žemės gelmių trykštantis vanduo vadinamas šaltiniu, kartais – versme. Ar tai tokie patys gamtos dariniai? Iš tikrųjų „šaltinis” ir „versmė” yra sinonimai. Hidrogeologams įprastesnis terminas „versmė”. Juo apibūdinama vieta, kur požeminis vanduo natūraliai trykšta į žemės paviršių. O šiaip šie žodžiai įvairuoja – pvz., Žaisos šaltinis, Pastoviškio versmė.
Versmėms atsirasti reikia tam tikrų sąlygų. Jos dažniau susidaro ten, kur vandeningieji sluoksniai yra kertami reljefo darinių: raguvų, slėnių, ežerų duburių. Taip pat jos gali susidaryti dėl geologinių vietovės ypatumų, uolienų filtracinių savybių. Minėtų paviršinių ir gruntinių versmių vanduo tiesiog laisvai (veikiamas gravitacijos jėgos) išteka iš šlaito. Šį procesą gali paskatinti gruntinio vandeningojo sluoksnio susiaurėjimas ar uolienų laidumo sumažėjimas šlaito link.
Versmių būna įvairių: gėlo ir mineralinio vandens, išsiliejančių paviršiuje ir po vandeniu, kylančių ir krintančių. Versmės formuojasi ir karstinėse zonose – jų nutekančio vandens kiekis įprastai būna didesnis, nes vanduo išteka iš plyšiuotų, didelio filtracinio laidumo uolienų.
Ar atsivėrusios versmės gali visiškai išdžiūti ar tik tam tikram laikui, pavyzdžiui, sausringais periodais, priklauso nuo įvairių aplinkybių, pirmiausia – nuo nutekančio vandens kiekio ir versmės tipo. Skiriamos paviršinės, gruntinės ir artezinės (spūdinės) versmės. Pirmųjų dviejų tipų versmės, esant nedideliam nutekančio vandens kiekiui, gali sezoniškai išdžiūti arba tas kiekis gali sumažėti. Tai susiję su tuo, kad jas tiesiogiai maitina kritulių (lietaus, sniego tirpsmo) vanduo. Sausros periodu padidėja garavimas ir versmės vandens kiekis sumažėja, nebent sluoksnis būtų labai vandeningas. Kai kurios versmės apskritai sezoniškai išdžiūsta, o kai kurios veikia pulsuojančiu režimu. Artezinių versmių varomoji jėga – su slegiamo požeminio vandens sluoksniu susijęs artezinių vandeningųjų sluoksnių spūdis (slėgis), kuris laikui bėgant kinta nedaug. Artezinės versmės yra pastovesnės – mažiau priklausomos nuo kritulių infiltracijos, garavimas čia nereikšmingas.
Mažo kiekio vandens versmės taip pat gali užšalti. Jeigu oro temperatūra krinta žemiau, gali užšalti ir vandeningesnės vesrmės.
Šaltinių tyrinėjimai
Pasak Lietuvos geologijos tarnybos hidrogeologų, garsesnės, ypač mineralinės versmės aprašytos jau XVIII – XIX a. Daugelį Lietuvos versmių ir šaltinių išsamiai ištyrė ir aprašė geologas Augustinas Linčius XX a. antrojoje pusėje. Vykdant Lietuvos geologijos tarnybos inicijuotą projektą „Lietuvos šaltinių katalogo parengimas” 2012-2014 m. buvo ištirta daugiau kaip 100 versmių.
Įdomu, kad 30 versmių Lietuvoje yra valstybinio požeminio vandens monitoringo vietos, kuriose periodiškai imami vandens mėginiai hidrocheminės sudėties kaitai įvertinti. Lietuviškų versmių vandens hidrocheminė sudėtis labai įvairi: vanduo dažniausiai būna gėlas (kartais labai geros kokybės), bet Nemuno slėnyje esama ir sūroko, net sūraus vandens versmių (pvz., Grožio šaltinis Druskininkuose). Kokių nors ypatingų komponentų gausa, lyginant su požeminiu vandeniu, mūsų versmių vanduo nepasižymi.
Hidrologai pabrėžia, kad šaltinių susiformuoja ir šiais laikais, ypač Šiaurės Lietuvoje esančioje karstinėje zonoje, kur nuolat atsiveria naujų karstinių įgriuvų. Kartais šaltiniai atsiveria netikėtai, o paskui dingsta. 2019 m. pavasarį prie Medininkų pilies esančių kalvų šlaituose ištryško versmės, kurių vanduo užliejo ten esančio kaimo kiemus. Taip nutiko todėl, kad dėl rudenį gausiai lijusio lietaus prisisotino Medininkų kalvų vandeningos nuogulos. Tad pavasarį dingus įšalui vanduo prasiveržė į paviršių.
Penkios garsiausios versmės
Lietuvos hidrogeologai nurodo penkis mūsų šalies šaltinius – tai Smardonės, Truikinų, Nemunaičio, Grožio ir Perkulės.
Vienas seniausiai žinomų ir aprašytų yra Smardonės šaltinis Likėnų parke, Biržų rajone. Apie jo vandens naudojimą gydymo tikslais rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1587 m. Šis šaltinis pasižymi dideliu vandens kiekiu ir yra silpnai mineralizuotas, turi specifinį kvapą dėl gausaus sieros vandenilio kiekio.
Šmitos versmė, arba Truikinų šaltinis trykšta Skuodo rajone. Pasakojama, kad ši versmė turėjusi gydomųjų savybių – sąnarių, akių ir įvairių kitų ligų gydyti žmonės čia važiuodavę iš tolimų apylinkių, o motinos prausdavusios savo kūdikius. 2002 m. įrašytas į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą.
Nemunaičio mineralinės versmės, trykštančios Alytaus rajone, Nemuno slėnyje, vanduo yra melsvo atspalvio. Jame yra natrio hidrokarbonato, kalcio, chloro. Ši versmė neužšąla ir žiemą. Gydymo procedūroms žiemą vanduo imtas iš versmių ir šildytas ant krosnies. 1980 m. Nemunaičio versmė paskelbta gamtos paminklu.
Grožio šaltinio (Sūručio) Druskininkuose vanduo – labai sūrus, todėl netinkamas gerti. Jis naudojamas vonioms. Šiuo vandeniu galima praustis, skalauti gerklę, mat veikia kaip efektyvi priemonė nuo uždegimo.
Perkulės versmė Utenos rajono Kvyklių pelkėje yra viena seniausiai žinomų versmių. Kitados per šienapjūtę žmonės eidavo atsigerti šio vandens – rudo, šalto ir skanaus. Kai kurie vienkiemių gyventojai ateidavo pasisemti iš versmės vandens ir naminę degtinę varydavo.
Kai kurie Lietuvos šaltiniai – ypač saugomi. Dzūkijoje iš žemės veržiasi Bobos Daržo ir Kubilnyčios šaltiniai. Skališkių šaltiniai, susiję su Skališkių ola (Neries terasų šlaite) – taip pat gamtos paminklas.
Hidrogeologai mano, kad kai kurių versmių vanduo galėtų būti naudojamas kaip geriamasis individualiems poreikiams. Gydymui vargu ar tiktų, nors sklando daug legendų apie versmių gydomąsias, netgi stebuklingas galias. Mokslininkai linkę laikytis nuomonės, kad tai lemia placebo efektas ir šiaip yra graži tautosaka. Nebent Smardonės šaltinis pasitelkiams gydymo tikslais, nes jo vanduo – mineralizuotas.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
