„Kalbėti sunkiau nei tapyti“,- atviravo įžangos žodyje dailininkas Jonas Butkevičius, pakvietęs menui neabejingus jonaviečius į savo personalinę tapybos parodą „Pasaulio impresijos“. Ekspozicija atverta rugpjūčio 1 dieną Jonavos kultūros centro Meno galerijoje, kur anksčiau, prieš keletą metų, taip pat žavėjomės šio kūrėjo darbais.
Jonas – šiek tiek vilnietis, šiek tiek mūsų kraštietis, Dumsių seniūnijos, Šveicarijos gyvenvietės garbės pilietis, įsikūręs čia pat stūksančiame atgijusiame dvare, kur kadaise gyveno ir kūrė jo tėvas Pranas. Šio palikimo skryniose – per 300 paveikslų, kryžių, koplytstulpių, medžio skulptūrų, bylojančių darbštuolio profesionalumą. Gal keistoka, kad Jonas – ne kažkoks „humanitaras“, o technikos mokslų daktaras, profesorius, ilgus metus Gedimino technikos universitete būsimiems inžinieriams dėstęs tiksliuosius mokslus. Vis dėlto neramusis dėstytojas, sulaukęs užtarnauto poilsio, negalėjo nutylėti savo „slaptų pomėgių“ ir dar plačiau atsivėrė visomis talento spalvomis. Jonui gyvenimas – tai kelionė pasaulio kalnais, upėmis, tarpekliais ir horizontais, pagaliau slaptingais savo fantazijų labirintais. Tiktai jam tos kelionės kiek kitokios, netelpančios į teminius albumus ar „vaizdelius iš natūros“. Jam kelionės – tai atmintyje įsirėžę abstrahuoti, prisodrinti emocijomis ir spalvomis tvariniai, užgimstantys aplankius daugiau nei 70 pasaulio kraštų ir tik po įnirtingo spalvų, linijų, reljefo potėpių žaismo tampančių parodų vertais darbais.
Kilimandžaro sniegynai… Monblanas… Peru kosminės vizijos… Filipinai… Indonezija… Visa tai – dailininko „kelio ženklai“, kuriuos turbūt neįmanoma įsprausti į iš anksto numatytas koncepcijas, retušuoti ar suskaitmeninti. Galima nebent išreikšti spalvomis, kurių jam, mūsų kraštiečiui, prireikia apie pusantro šimto. Nieko keisto, kad tokį „nešiuolaikį“ kūrėją, kone užburtą A. Matiso, V. van Gogo, P. Gogeno šedevrais, įsižiūrėjusį į J. Čeponio, A. Tuleikio, A. Gudaičio molbertų dermes, menotyrininkai „apkaltino“ XX a. pradžioje plūstelėjusio fovizmo įtaka, pasidžiaugė radusieji ir tarpukaryje garsėjusios „Ars“ grupės poveikio. Tapęs „postarsininku“, Jonas prieš septynerius metus priimtas ir į vadinamųjų individualistų grupę, kurie esą nepaiso jokių dailę užplūstančių vakarietiškų kanonų ir stengiasi savo darbams negailėti nei spalvų sluoksnių, nei ryškiaspalvių emocijų, nei muzikinių sąskambių. „Jonas taip džiaugiasi gyvenimo spalvomis, kad, pasitelkęs visą savo gyvenimišką patirtį, išsilavinimą, bajorišką kilmę, leidžiasi į solinę improvizaciją, pasineria į pulsuojančius svingo ritmus, perkurdamas gyvenimo fragmentus, susintetindamas gausių kelionių impresijas“,- apibūdindama J. Butkevičiaus kūrybą, sako tapytoja panevėžietė Ilona Žvinakienė.
„Ar nepastebėjote, kad Jonava per daug juoduoja ir pilkėja?“,- retoriškai svarstė režisierius Feliksas Paulauskas. Jo manymu, spalvos daro žmogų gražesnį, geresnį, žmogiškesnį, tad įsileiskime daugiau jų į savo namus, aplinką, savo vidų. „Nuo šiol Jonava bus dar puošnesnė, įdomesnė. Šių paveikslų magija išsklaido net niūriausias nuotaikas“,- įteikdama autoriui vasaros gėlių puokštę, kalbėjo rajono Savivaldybės Tarybos narė Vijolė Šadauskienė.
Parodos autorių sveikino seniūnijos atstovai, dailininkai, pedagogai, kaimynai, menui neabejingi ir menui pasišventę asmenys. Nepaprasta tai, kad ekspozicija, neseniai aplankiusi sostinės Rotušės, Radvilų rūmų erdves, įsikūrė ir mūsų kuklioje Meno galerijoje.
Marius GLINSKAS
Autoriaus nuotr.
Galerija iš K2: {gallery}8917{/gallery}
