Liepos 11-ąją Panoterių krašto bendruomenė paminėjo savo kraštiečio, rašytojo, dramaturgo, publicisto Petro Vaičiūno 135-ąjį gimtadienį. Sueigą verta laikyti išskirtine, nes minėjimo iniciatorė, bendruomenės vadovė Audronė Gruodienė atrinko tuos su kūrėju susijusius akcentus, kurie ne tik priminė jo biografiją, bet ir suteikė šventei gilios prasmės, nuoširdaus susirinkusiųjų bendravimo bei šilumos. Kraštiečio 135-ąjį gimtadienį vainikavo muzikinis poezijos spektaklis „Virš svajonės ir dangaus“, kurį režisavo P. Vaičiūno giminaitė Gražina Skinderytė-Kurnickienė.
Kūrėjo saulėlydžiai
P. Vaičiūnas gimė Piliakalnių k. (Šilų sen.) 1890 m. liepos 11 d. XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje jo sodyboje vykdavo poezijos šventės, į kurias suvažiuodavo Lietuvos poetai, garsaus kultūros puoselėtojo gerbėjai. Kieme skambėdavo dainos, liedavosi poezijos posmai, o visa erdvė pakvipdavo šviežiais agurkais, naminiais sūriais ir medumi. Pažintys, pasikeitimai knygomis su autorių autografais burdavo kūrėjus ir iš P. Vaičiūno kiemo išsiverždavo literatūrinės idėjos į įvairius Lietuvos kampelius.
Tačiau laikas keičia ne tik istoriją ir žmones, bet ir sužeidžia ar net nepataisomai sunaikina tai, kas kadaise kūrėjui buvo brangiausia. Tad tiems, kurie stengiasi išsaugoti atminimą apie lietuviško žodžio puoselėtoją, tenka ieškoti naujų formų, alsuojančių pagarba ir meile mūsų tautos istorijai, davusiai tokius drąsius ir plačios pasaulėžiūros inteligentus, koks buvo iš mūsų krašto kilęs P. Vaičiūnas.
Taigi ir poeto gimtadieniui skirtas renginys prasidėjo apsilankymu Panoterių kapinėse, kur palaidoti kūrėjo tėvai ir artimieji. A. Gruodienė priminė kai kuriuos biografijos faktus, papasakojo apie jo gimdytojų gyvenimą ir likimą. Atvykusieji uždegė atminimo žvakes – tegul šildo jų Amžinosios ramybės vietą.
Kita stotelė – Piliakalnių kaimo piliakalnis, nuo kurio žvilgsnis nukrypsta į medžiais ir krūmais apaugusią rašytojo sodybą. Kai jis atvažiuodavo aplankyti savo tėviškės, atskubėdavo čia palydėti saulėlydžio. Tai buvo mėgstamiausia rašytojo vieta. Ką jis galvodavo, žvelgdamas į besileidžiančią saulę, ką jis jausdavo, palydėdamas išeinančią dieną? Gal gimdavo naujas dramos siužetas ar lyrikos posmas? O gal pasinerdavo į vidinius apmąstymus apie žmogaus egzistenciją, jo gyvenimo prasmę, meilę?
Panoterių kaimo bendruomenė kraštiečio mėgstamiausią vietą paženklino akmeniu ir nacionalinės vėliavos spalvomis nudažytu ženklu, ant kurio užrašyta, kad „Čia Petras Vaičiūnas, atvykęs į tėviškę, mėgdavo stebėti saulėlydį. Kraštiečio atminimui, 2025 m.“ Kas žino, galbūt ateityje ši vieta bus paženklinta dideliu atminimo akmeniu.
Rašytojo sodyboje
Rašytojo namai Piliakalnių kaime sueigos dalyvius pasitiko nesvetingai – kiemas užaugęs dilgėlėmis ir įvairiomis kitokiomis piktžolėmis, gyvenamo namo beveik nesimato per išsikerojusius brūzgynus, o klėtis, ant kurios prieklėčio burdavosi jau minėtų švenčių dalyviai, visiškai baigia sukniubti.
„Malonu būti Panoteriuose, kadangi šiandien yra kraštiečio Petro Vaičiūno gimtadienis. Manau apsidžiaugtų kūrėjas jam skiriamu dėmesiu. Bet tikriausiai nuliūstų, pamatęs griūvančią savo gimtąją sodybą...“, – sakė Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.
Savo tėčio pasakojimais pasidalijo iš Jasudų kaimo kilusi Irena Keturkaitė. „Mano tėvelis kas sekmadienį eidavo į bažnyčią Panoteriuose ir daug kartų matydavo P. Vaičiūną, sėdintį ant prieklėčio. Pasak tėčio, jis atrodė ramių veido bruožų, bet nešiojo ilgus plaukas. Tad tėvelis, žinodamas, kad jis yra poetas, nusprendė: visi poetai yra ilgų plaukų nešiotojai, – mintimis dalijosi p. Irena. – Kai baigiau mokyklą, gyvenamajame name buvo pradėtas kurti muziejus, vykdavo įvairios šventės, poezijos skaitymai, buvo galima nusipirkti naujų knygų. Aš pati esu įsigijusi rašytojo Radzevičiaus kūrybos. Labai gerai menu literatūriniuose vakaruose dalyvavusį Eugenijų Matuzevičių. Ką galima kalbėti apie šiandieną? Tos žolės, krūmai, griūvantys namai, išeinantys žmonės – visa toji kaita – gal tai ir yra gyvenimas?“
Šių eilučių autorė pasidalijo prisiminimais apie pažintį ir bendravimą su Teofilija Vaičiūniene, įspūdžiais apie apsilankymą Vaičiūnų bute, kurio vienas kambarys dėl gausios paveikslų kolekcijos buvo panašus į muziejų, prisiminė šulinį, vėsiu vandeniu gaivinusį ištroškusius švenčių dalyvius, Panoterių kultūros centro vaidinamą spektaklį „Tėviškės pastogėj“. Visa tai liko tik atmintyje, tai ne pertrauka, po kurios širma pakils ir vaidinimas bus tęsiamas.
Muziejaus nebėra, šulinys užako, pastatai panašūs į vaiduoklius – taip atrodo privati teritorija, kurią valdo rašytojo giminės palikuonis, net prieš kūrėjo gimtadienį neradęs laiko ir noro bent žolę kieme nupjauti. Dešimtmečius trukusios derybos tarp namų šeimininko ir rajono Savivaldybės jokio rezultato nedavė. Pristigo politinės valios ar pagarbos kraštiečiui, kurio gyvenimą liudija eksponatai, surinkti įvairiuose muziejuose? Tokia tad realybė, dedanti tašką praėjusiam gyvenimo etapui.
P. Vaičiūno giminaitis, Veprių muziejaus vadovas, skulptorius, įvairių plenerų ir parodų dalyvis, skulptūrų ir bareljefų, kryžių ir koplytstulpių autorius Viktoras Žentelis, žvelgdamas į apleistą giminės sodybą, pažadėjo įamžinti rašytojo atminimą, sukurdamas jo skulptūrą. Kūrinys rasis Vepriuose, šalia to paties menininko sukurto vandens rato, menančio buvusį vandens malūną.
Parodoje – pažintis su šeima
G. Narbutaitė-Kontrimė, pristatydama P. Vaičiūnui parengtą parodą Panoterių bendruomenės namuose, prisipažino norėjusi, kad ji būtų kitokia, tad ieškojo tokių dalykų, kurie būtų artimi ir mums. Pasak muziejininkės, neretai pravažiuodama pro Piliakalnių kaime stovinčius rašytojo namus ir matydama jų agoniją, mintimis sugrįžta į kraštiečio praeitį, nes P. Vaičiūnas yra sakęs, kad tai, ką jis darė, išsinešė iš šioje sodyboje gyvenusių brangiausių žmonių – mamos ir tėčio. „Poeto žodį aš paveldėjau iš mamos, o filosofijos mintį – iš tėčio. Užaugau stebėdamas, kaip gėlė krauna žiedą, kaip gandras stovi ant vienos kojos, su kokia meile tėvas verčia juodos žemės vagą“, – kadaise mintijo rašytojas.
„Skaitau šią frazę ir suprantu, iš kur toji meilė gėlei, medžiui, gandrui, artimui. Viskas ateina ne iš didelių dalykų, bet iš paprastumo, iš to, kas yra aplink tave“, – tarsi kviesdama pagalvoti kiekvienam apie save, kalbėjo muziejininkė.
Labai šiltai viešnia priminė abiejų inteligentų – Teofilijos ir Petro – meilės istoriją, trukusią iki Amžinosios valandos. Toji meilė prasidėjo nuo trumpo laiškelio, kurį P. Vaičiūnas įdėjo į jos palto kišenę: „Būk tamsta artiste“. Tas palinkėjimas išsipildė – 1926 metais ištekėjusi už dramaturgo P. Vaičiūno, ji visą gyvenimą paskyrė scenai. Augindama negalią turintį sūnų, iš teatro per pertraukėlę, net nenusivaliusi grimo, ji bėgdavo į namus pažiūrėti, kaip šiam sekasi, o paskui vėl grįždavo į sceną.
„Juk tai liečia ir mus, mamas. Ne tokie svarbūs tie parašyti darbai, apdovanojimai, svarbiausia yra žmogiškumas, meilė gyvenimui. Juk aš ar kita mama taip pat lekiame pažiūrėti, kuo užsiima namuose palikti vaikai, mums tai rūpi“, – susirinkusiesiems kalbėjo p. Giedrė.
Viešnia atkreipė dėmesį į tai, kad P. Vaičiūnas gimė lietuviškos spaudos draudimo metais, bet užaugęs tapo savo šalies patriotu. „Jam teko išgyventi tris Lietuvos okupacijas. Kaip menininkui, patriotui, itin pabrėžiančiam meilę savo kraštui, turėjo būti labai skaudu, patiriant, kaip kūryba cenzūruojama, o spektaklis tampa nebe panašus į tai, ką norėjo juo pasakyti. Labai norėjosi šiandien susitikti Petro Vaičiūno sodyboje. Taip ir atsitiko, bet nebuvo taip jauku, kaip galėjo būti“, – prisipažino G. Narbutaitė-Kontrimė.
Šia paroda siekta vengti oficialumo, ją sudėliojant taip, tarsi vaikščiotume po inteligentų namus, bendrautume su šios šeimos nariais.
Gili spektaklio prasmė
Baigiamuoju minėjimo akordu tapo muzikinis poezijos spektaklis „Virš svajonės ir dangaus“. Tai aktorės G. Skinderytės-Kurnickienės ir skaitovės, Plungės viešosios bibliotekos buvusios ilgametės direktorės Violetos Skierienės jautrus vaidinimas, per muziką ir poeziją atskleidžiantis mamos ir dukros pačius giliausius ryšius.
„Mano senelis Julijonas yra Petro Vaičiūno brolio sūnus. Iš šio pasaulio jis iškeliavo anksti, man jo pažinti neteko. Paskui save jis išsivedė žmoną Moniką, o paskui baisioji liga įveikė ir mano mamą, netrukus ir tėtį...“, – pasakojo G. Skinderytė-Kurnickienė. – Panoterių krašte jaučiuosi tarsi būčiau atvažiavusi į tėviškę. Man čia gera.“
Operos solistė Gražina 60-ties nesulaukusią mamą palaidojo prieš savo diplominio darbo gynimą, kuriame turėjo dainuoti ariją iš „Traviatos“. Tai buvo labai sudėtinga, nes, pradėjusi dainuoti, apsipildavo ašaromis. Laimei, komisijoje buvę profesoriai suprato jos skausmą ir atlikimą įvertino puikiai. Po mamos mirties „Traviatos“ ariją moteris išdrįso dainuoti tik praėjus dvidešimčiai metų.
„Vieną neteisingiausią mano gyvenimą dieną netekus Mamos, mirė dalis manęs. Kiekvienai mergaitei, merginai ar moteriai linkėčiau tokios artimos sielos draugės, kokią turėjau aš, tokios Mamos, kokią turėjau aš. Mano sielos draugė, mano Mama, pakirsta vėžio, iškeliavo labai anksti, tačiau net ir iškeliavusi, ji niekada manęs nepaliko.... Visada jaučiau, kad Mama visa savo nežemiška meile lydi, myli ir apkabina. Ir kitą, pačią stebuklingiausią mano gyvenimo dieną, po aštuoniolikos metų, aš ir vėl gimiau iš naujo – Mama atėjo į mano gyvenimą dar kartą, tik kitame asmenyje – be galo taurioje, tyroje, begaline Mamos meile apdovanotoje Moteryje. Dėl stebuklo, įvykusio mudviejų gyvenime, ją vadinu fėja“, – savo sielą atvėrė spektaklio režisierė Gražina.
O ta antroji Mama – tai skaitovė V. Skierienė, kurios teigimu, „tokį atradimą suplanavome ne mes su Gražina, bet jį kažkas nuleido iš aukščiau“. „Šiandien vaidiname šešioliktą kartą. Aplankėme labai daug Lietuvos vietų, miela patirti žmonių įsijautimą į poezijos tekstus, Gražinos atliekamas operų arijas, operečių melodijas. Gera matyti žiūrovų akis, nes nežinia, kas laukia rytoj, kai šalia mūsų stovi pavojai...“ – patirtimi dalijosi V. Skierienė.
O kai baigėsi spektaklis, daugelis P. Vaičiūno minėjimo dalyvių šluostėsi akis – tokias gilias emocijas perteikė abi atlikėjos. Spektaklį žiūrėjusi 98-erių metų panoterietė Janina Vajauskienė stebėjosi: tokio vaidinimo Panoteriai dar nė karto nebuvo matę.
Padėkos už geranoriškumą
135-osios kraštiečio P. Vaičiūno metinės vertos pagiriamojo žodžio bendruomenės vadovei A. Gruodienei. Už paramą ir palaikymą ji dėkojo išeiviams iš Piliakalnių kaimo – gydytojai Janinai Vansevičienei, Leonardai Šimonienei, kurios tėvų sodyba buvo šalia muziejaus, abi piliakalniškės Panoteriuose baigusios vidurinę mokyklą ir mielai dalyvavo rašytojo pagerbimo šventėje.
„Pačių gražiausių žodžių nusipelnė TAU ansamblis „Vakarė“ ir jo vadovė Danutė Kasparavičienė. Ačiū už muziką, už gražias dainas, už geranoriškumą ir dalyvavimą mūsų kraštiečio gimtadienio šventėje. Dėkui Dalei už gėles, Kristinai ir Nijolei už sūrius, Vidmantui už akmenį. Dėkoju Giedrei, atvežusiai didelį glėbį šiltų prisiminimų apie mūsų kraštietį. Ačiū visiems, kurie savo atvykimu pagerbė didį mūsų krašto ir visos Lietuvos poetą, dramaturgą – Kūrėją“, – dėkojo A. Gruodienė.
Irena BŪTĖNAITĖ
