Jonavos rajone ne viena poilsiavietė priima vasaros karščių iškankintus gyventojus. Pačiame mieste yra Varnutės tvenkiniai, tačiau jei norisi labiau gamton pasiduoti – laukia Markutiškių, Zatyšių karjerų vandens telkiniai, vėsias sroves plukdo Šventoji, Širvinta. Kaip tik apie Širvintos upelės erdvią poilsiavietę ir noriu papasakoti.
Raudonėlių pievos slėpiniai
...Sutemos slinko lėtai ir nerangiai. Vos saulei nusiritus už aukštos miško sienos, dangų aptraukė pilkos marškos gurvuoliai. Didžiulė, dieną buvusi ryški žiedų pieva, dabar nublanko, paniuro, neteko gyvybės džiaugsmo. O iš visų pašalių, iš miško slaptingų pakraščių, pievos link ėmė rėplioti nejauki, drumzlina migla. Atrėpliojo ir pasikabino virš purpurinių raudonėlių žiedų...
Raudonėlių pieva! Netikėtai mano atrastas fantastiško gėrio perlas! Grožis neišpasakytas raudonavo, kai važiavau pro šalį į poilsiavietę prie nuostabiosios Širvintos. O įsikūrus, išlanksčius palapinę, neištvėriau ir pirmiausia pasileidau paregėti, kieno žiedai nurausvino visą pamiškių pievaitę! Iki tol raudonėlių savo rajone nebuvau sutikusi, todėl mano nuostaba ir sutrikimas plėtėsi be ribų. Bridau aukštais žolynais, putokšliais ir mėlynom veronikom, tačiau raudonėlių rausvumas ir stiprus kvapas permušė visų žydinčių augalų gamą.
Rytoj pasiskinsiu puokštę džiovinimui ir prieskoniams, mintiju sau tyliai, o šiandien noriu išvaikščioti visą pievą. Mėgstu lėtai ir ramiai knebinėtis, susitelkdama ties smulkmenom, nes tada, žiūrėk, randi ko nesitikėjai. Ir taip, visai nesitikėdama radau... kapą.
Radinys lyg saldainis, pribloškė mane savo staigmena. Kapas? Pievoje? Šalia miško? Kaip jis čia taip ir dar toks vienišas? Atvažiavau su šeima prie upės, į poilsiavietę, praleisti porą dienų romantiškai, su nakvyne palapinėje. O čia... kažkas palaidota guli. Žinoma, nuo upės gan atokiai ir nuo kelelio, kuriuo visi poilsiautojai kruta, irgi nieko nesimato. Niekas ta pieva ir nebraidžioja, išskyrus mane – visi vandeny turškiasi arba deginasi smėliuke, pilvus saulei atkišę. Tačiau aš nerimstu: atidžiai nužvelgiu antkapį – Januškevičiai parašyta, ir keturios vardų pirmosios raidės išraitytos viršuje. Data: 1945 VI..., dienos neįskaitau. Vadinasi, po II pasaulinio karo. Akmenyje iškalti žodžiai – tragiškai žuvo. Aha, jau galima susidaryti šiokią tokią viziją: keturi vardai suteikia prielaidą manyti, jog čia guli visa šeima. Po karo vyko stiprūs neramumai tarp išėjusių miškuosna ir juos tykojusių. Tuomet mirtis buvo dažna palydovė, o priežasčių daug ir nereikėjo – vienas neteisingas žingsnis ar žodis ir gyvybės nebėra. Neapsakomai šiurpūs laikai...
Amžino poilsio vieta
Kapelį radau prie didelio beržo svyrančiom šakom, šalia – suolelis. Parymojau tyliai, apmąsčiau vienišo pamiškės sodžiaus likimą. Taip, čia buvo gyventa, nes prie kapo želia alyvų guotelis, o netolies baigianti sulaukėti obelaitė ir keletas apsamanojusių riedulių po ja kėpso. Šita gražioji pieva, kaip spėju, kadaise buvo dirbama žemė, gal daržai, rugių laukas tyvuliavo, o gal ganykla karvutei. Žuvusius nuo nedoros rankos palaidojo čia pat, sodelyje ir pasodino berželį, kad turėtų paukštelis kur nutūpti, išėjusiems giesmes giedoti. Didelis beržas užaugo, šakom, tarsi rankom skėtriojasi, kapeliui pavėsį teikdamas...
Tą vakarą, saulei nusileidus, žvelgiau iš savo palapinės į beržą ant kalnelio, migla niūriai slinko virš pievos, klostė ją tirštom draiskanom ir kažkoks neramumas širdy kirbėjo. Nejauku. Išties nejauku leisti naktį netolies gyventi troškusių, tačiau negalėjusių žmonių. Regis, kartu su atslinkusiu rūku, sukyla ir ne laiku mirusiųjų vėlės – baltais vaiduokliais klaidžioja jos apie buvusius namus nesuvokdamos savo gyvenimo trapumo esmės, o niauri migla padeda judėti, sklęsti be garso ore ir slėptis nuo nereikalingų akių žvilgsnio...
Rytas pasitiko stipriu lietumi – galbūt norėjo nuplauti vakaro mįslingus reiškinius, nuojautas ir spėliones? Po nejaukaus vakaro išaušta nauja diena, viskas prasideda naujai. Gaivi lietaus energija nuplovė, nuskalavo visas dvejones ir nerimą. Vėl bridau pieva, rinkau šlaitines žemuoges, saulės išdžiovintus raudonėlius, vėl aplankiau kapelį. Saulėtoj dienoj viskas kitaip, ramiau, tyriau, viskas taip, kaip turi būti. Jeigu yra kapas, vadinasi jo čia vieta.
Dabartės, po kelerių metų vėl nuvykau į nuostabios upelės Širvintos poilsiavietę. Net primiršus buvau raudonėlių pievą, o kur dar žemuogės, čiobreliai ir, žinoma, kapelis. Reikia, reikia nubėgt, aplankyt gulinčius, po pievą pasišlaistyt. Pusvalandis kelio ir senokai lankytas Širvintos vingis prieš akis. Dienos pastaruoju metu klaikios: karštis nesveikas, sausas ir alinantis, visas pajūris, upės ir ežerai greičiausiai apgulti poilsiautojų. Tačiau šiandien darbo diena, randu tik vieno automobilio poilsiautojus besilinksminančius garsiai sklindančia muzika. Nukurnėjau akmenukų grindiniu upelėn gaivelėtis vėsioj srovėj. Nuplovus dulkes žvalgausi raudonėlių pievon: graudu – stiebiasi pušys kaip monstrai. Pavienės, todėl auga laisvai, skeryčiojasi, spygliuotom šakom maskatuojasi. Va taip ir užima miškai visus laisvus plotus, kas bebūtų – pieva, kaimas ar miestas. Jei medžio nesuvaldysi, leisi augti kur panorėjus, neliks nei natūralių pievų, nei pelkių, nei kažkada gyvenusio žmogaus pėdsakų.
Neleisti išnykti žmogaus pėdsakui
Iriuosi žolynais raudonėlių padabot. O tie simpatukai dar tik pradeda žydėti, tačiau čiobreliai – kilimais, kilimais tiesiasi. Gysločiai savo baltais plaukeliais virpa ir veronikos kelių rūšių mėlynuoja. Jonažolių pats žydėjimas, putokšlės, žemuogės nusirpusios prašosi burnon. Suku pievos pakraštin ieškot kapelio ir... nerandu. Nesuprantu, negi nugriuvo antkapis ir nė ženklo ant žemės šios nebeliko? Seniai buvau, neatmenu tikslios vietos, todėl ieškau su vis didėjančiu atkaklumu. Regiu, krūmai, alyvos, beržas didingas ir stiprus. Akmenų krūsnis neūžaugos obels pavėsy. Tikrai, reikia krūmus išnaršyti. Šit, alyvų tankius brūzgus praskleidus, pasišviečia balzganas antkapis... Viskas gerai, kapas yra, tik labai apleistas ir užmarštin benueinąs... O kur suolelis, anuomet mano rymotas? Va gi, beržo ilgas kasas atkėlus pasimatė samanom nuėjusi lentutė. Jei prisėsčiau, ko gero ir įlūžtų. Ar kas apžiūri šį kapą? Parymo atmintį atgal nukėlę? Kur artimieji, giminės ir kaimynai? Juk nedaug tereikia, tik neleisti krūmui, medžiui užgožti. Neleisti žmogaus pėdsakui išnykti...
Kvepia raudonėlių pieva. Sklaidosi aitrūs žolelių aromatai, beržai ir pušys ošia savo aukštom viršūnėm ir sraunius vandenis neša gražioji Širvinta. Maudosi joje suaugę, krykščia vaikai, noksta saldžios žemuogės ir taip eina diena iš dienos. Diena iš dienos...
Jūratė VITKAUSKAITĖ
