Man liepos mėnesis – ramybė,

Visi jausmai atostogauja...

Taip sakė poetas Vincas Mykolaitis Putinas. Na, jausmai gal ir atostogauja, bet tik ne rankos ir kojos.

Dabar apie daržus pasikalbėkim,

Juk jie visi tokie panašūs...

Čia – jau mano išmislas. Pralaukiau pavėsiuky 37 laipsnių saulės spraginimą ir vakarop nuėjau laistyti daržų. Iš tiesų tai, tokie ten ir mano daržai: kol kas viena pakelta lysvė žalumymų, porą vagelių agurkų su pupom ir šiltnamis pomidorų. Žinoma, ir gėlynus kaitros iškankintus reikia laistyti, ir čia yra kas veikti. Tačiau šiandien – apie daržus ir sodą.

Daržas – pro didinamąjį stiklą 

Seniau, gilioje jaunystėje buvau tikra pedantė – jei negaliu nuo piktžolių tobulai ištuštinti žemės – geriau visai neravėsiu. Žinoma, vis tiek ravėdavau ir kankindavausi. Jei, neduok dieve, koks „pašalinis“ krapas ar salota iškiš galvelę tarpe agurkų, sakykim, toks savivaliautojas bemat keliaudavo į komposto dėžę. Negali būti jokių netaisyklių – viskam sava vieta, savos ribos ir griežtos taisyklės! Jokių išsikišimų už lysvės ribos, jokių braškių ūsų įsitvirtinusių ne vietoje – tvarka griežta, kaip pas vokiečius! Todėl aš vieną lysvę ravėdavau ilgai ir kruopšiai, o mama tuo tarpu pereidavo dvi lysves, tačiau su žaliaisiais inkliuzais juodoje žemėje, dėl ko man būdavo sunku į tą pusę net pažvelgti, tačiau neisi gi paskui su pincetu...

Tačiau, kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau laisvėju. Išlaisvėju. Atsileidžiu ir paleidžiu nereikšmingus dalykus. Ir žiūrėk tu man – gyventi darosi vis lengviau! Ir kaip nuostabiai tai man patinka! Jau seniai mano šūkis patapo: „Ne aš vergauju daržui ir aplinkos tvarkai, bet sodyba tarnauja man!“ Taip, mano kiemas tarnauja man, kad džiūgaučiau jame, kad pailsėčiau užsimetus koją ant kojos ir dar supčiau ją iš pasitenkinimo. Ne vien tik ravėčiau, pjaučiau žolę, genėčiau, purkščiau, laistyčiau ir tręščiau, skabyčiau nužydėjusius žiedukus, bet prigulus po vyšnia ir knygą paskaityčiau, ar atlošus rankas po galva debesis ganyčiau! Jei turiu sodą, turiu ir mėgautis juo, o ne vergauti. Tai sakau ne tik dėl to, kad sunku idealiai aprėpti savo „laukus“, bet pasikeitus požiūriui, noriu kuo daugiau gyvybės juose. Žiogų ir drugelių norėjau visuomet ir juos „auginausi“, žydinčių pienių neleidžiu nupjauti kol nepražydės, o tada, žiūrėk, ir laukiniai žolynų žiedai išskleidžia savo šypsenas – kaipgi pjausi žydinčius veidus! Ašara rieda... Bet vis vien su laiku tekdavo pjauti, nes iki pakabintų supynių jau sunku nesusibraižius kojų nustriksėt. O geriau laiku nupjaut vos peržydėjusias pienes: tada iš žemės išlenda geltoni vanagių žiedai, baltai nusikloja šlaitinių žemuogių kilimai, stypsta smėlyniniai šlamučiai ( jų arbata – pasakiško skonio ir gerumo. Draugė Asta kasmet veržiasi jų pas mane pasiskinti, o jei negali atlėkti, pati jai pridžiovinu).

Raganų „chaosas“

Kažkada važiavau su rajoninio laikraščio korespondentu į atokų kaimą pas raganą. Būrėją. Apie ją – kitą kartą, bet kol kolega Marius patalpoje ėmė interviu, aš turėjau padaryti gerų kadrų straipsniui. Vaikštau ratais po sodybą, pyškinu didžiuliu redakcijos  Nikon‘u. Pyškinu ir stebiuosi, o gal net baisiuosi: darželyje auga milžinės ežiuolės (žemė ten labai gera), įvairiausi prieskoniai, vaistažolės ir šalia – man juosmenį siekiančios dilgėlės. Na ir apsileidusi ragana! – daugiau piktinuosi, nei stebiuosi. Jau nesugeba savo kiemo susitvarkyti! Nei vyro, vaikų, nei ūkio, tik šuniukas prie būdos amsi, ir mama puikaus stovio šypsosi išlydint pro vartelius. Tikros raganos apsileidėlės – pasipiktinimo mintys dar ilgai manęs nepaliko. Tik po daugel metų supratau jų dilgėlynus ir garšvynus – ten gyvena Ragana! O tokiai ne tik reikia, bet ir priklauso būti apsuptai didžių žolynų paslapties. Nes tai jos vaistažolės, jos stebuklingi užpilai, tinktūros, apžavai, kurių paprastas mirtingasis nesupras, ir net neturi suprasti. Dar daugiau – Ragana niekada negyvens iščiustytam, nupeštam sulig juoda žeme kieme. Tie dilgėlių patvoriai – jos stiprybė, kerai ir... apsauga! Ir pavaluku, pavaluku, kaip sako dzūkai, į mano kiemo gyvenimą atėjo... betvarkė! Tačiau,  tik paprastam žmogui betvarkė, o iš tikrųjų, tai visai ne balaganas, o gyvenimas, susiliejimas su gamta. Žiū, patvory išdygo dilgėlės – džiaugsmas begalinis, vos ne tvorele tvėriau, netgi apravėjau jas, kad vešliau bujotų! Juk manoji žemelė – nederlingas smėliukas, tad dilgėlės čia – stebuklų stebuklas! Po sena laukine kriauše išsikerojo sukatžolių gojai. Išvaizda jų baisi, primena dilgėles, tačiau tai vaistas nuo aukšto spaudimo ir nemigos – numeris pirmas! Niekam nevalia judinti mano sukatžolių kad ir kaip baisiai atrodo! Prie ūkinuko prižėlė baltažiedžių notrelių. O džiaugsmeli, kaip smagu! Balti jų žiedeliai – ideali arbatėlė moterims ir merginoms nuo sunkios mėnesinių būklės. O didelė dauguma iki šiol jas laiko dilgėlėmis ir rauna lauk, nes labai panašios, nors visiškai nedilgina! O garšvos, garšvelės! Pagaliau jos atėjo ir į mano kiemą! Ir nebūtina man dabar iš po žiemos skubėti miškan, ieškoti jaunučių dilgėlių ir garšvų salotoms  (tik kiaulpienių visad galėjau kieme su dalgiu prišniot). Dabar visas tris pagrindines sveikatažoles nors ir kasdien visą pavasarį maišyk salotoms, virk sriubas, troškinius, košes, krauk ant sumuštinio ir mėgaukis pirmaisiais vitaminais!

Sodyboje visada yra ką išgenėti: tai vaismedžius, tai gyvatvores, tai žagrenius, kurie po žeme šaknimis lenktynių varinėja. Išprotėję kažkokie! Kas metai tenka pasigaląst kirvuką ir prasišniot lyg tropikų džiunglėse! Mečiau tas šakas, nukirstus krūmus krūvon – sudeginsiu trumpiausią vasaros naktį, gal net per laužą pašokinėsiu ryto rasai krentant. Bet... apžiūvo ta baisinė krūva, guli jau gal treti metai ir ranka brūkštelt degtuką nekyla! Sausi lapai tręška, čiuža, o tarp jų ir šakų šabakštyno nardo raudonuodegės, raudona krūtinėle liepsnoja liepsnelės, čaižiai klykauja karietaitės... Giliai po šakomis guolius sukasi ežienės ir augina savo raudoniukus „aižikus“, laukinės širšės lizdus suka... Ir kaip deginti dabar tokį šiukšlyną? Ranka nekyla... Negražiai atrodo kūgis sausuolių, bet... tegu riogso, juk kažkieno namai, kažkieno gyvybė juose bręsta! Gerai dar, kad sodo gilumoj, jei svečio ten nevesi, tai ir nematys.

Šiemet žolę šienavau kitaip – tik aplink kiemo dekoracijas, tik aplink gėlynėlius, iki garažo, ūkinuko takelius prasivedžiau. Visur kitur – didžiulės salos nešienautos pievos. Visko čia rasi: smilgų, kurios šiais metais nuolat pučiant smarkiam vėjui siūbuoja lyg jūrinės bangos; išstybusios rūgštynės, su kuriom seniau kovojau visom išgalėm; mėlynžiedžiai godai, goduliai. Šlamučiai suka geltonas galveles – tuoj, tuoj skinsiu žiemos arbatėlei. Žemuogės jau raudonos, galima prieš jas keliaklupsčiauti... Žiogai auga akyse, greit miklins kojeles smuikeliu griežti... (Po kelių dienų šio straipsnio kūrybos, pro atdarą langą išgirdau pirmą žiogo smuiką! Ar gali būti geriau, nei namuose, pro langus klausytis žiogų svirpimo!). Kamanės dūzgia, neatpažinti vabalai ropoja, praeitais metais sulaukiau net maldininko... Gamta. Tikra, natūrali, gaivi. Gal kiek nepatogi vaikščioti, bet galima juk ir aplink siūbuojančias salas apeiti, žema baltų dobiliukų pievele laistytuvus tampyti...

Kai meilė ateina laiku

O daržas? Kaip gyvuoja daržas? Puikiai! Mažučiai agurkiukai baigia žolėje paskęsti, moliūgai su cukininjom ir patisonais – komposto dėžėj saulės voniomis mėgaujasi. Juos netgi apravėti retkarčiais prireikia. Raviu šiukšlių – komposto dėžę! Nes žemė ten puikiai susikompostavo ir kartais po plačialapėm žolėm neberandu savo moliūgėlių, tad tenka gelbėti. O agurkiukų visai neskubu traukti į dienos šviesą – tegu tvirtinasi balandų pavėsiuke, tegu tarpsta. Išravėk dabar plynai – nudegs saulėj ir po viskam. Išravėsiu kitą savaitę, prieš lietų. Užtat pomidorų šiltnamis – tarsi sterilizacinė! Buvo laikas, kai nemėgau šiltnamio – karštis lyg pirty, specifinis lapijos kvapas, pirštai pažaliavę ir lipnūs nuo „pažastų“ skabymo. Daigai sužėlę kaip miške, net su laistytuvu sunku prieiti. Kažkada šiltnamis buvo mano tėčio valdos: viską jis ten darė vienas – rišo, skabė pažastis, vyniojo špagatu viršūnes. Laistė, ravėjo, prižiūrėjo... Niekam kitam neleido kišti rankų – čia jo karalija!  Ir kiekvienais metais, nuraudus pirmam pomidorui, plačiausia šypsena pasipuošęs, lyg niekur nieko išlįsdavo iš savo pirtukės ir garsiai sušukdavo: „Novinka!!!“ (Naujiena! Mat, tėčiui savo jaunystės metelius teko praleisti šaltoje Komijos žemelėje ir ten mokytis rusiakalbių mokykloje. Taip jau susiklostė gyvenimas – niekas mažo vaiko neklausia ko jis nori, ar nenori).

Ta „novinka“ būdavo ženklas, kad pomidorai atidaro savo sezoną, kaip sakoma „išeina į trasą“. Ir kai tėtis jau nebeturėjo sveikatos valdyti šiltnamio, jo priežiūra griuvo ant mano pečių. Psichologiškai susitaikyti buvo sunku – visai aš nenorėjau toj pirty kepintis ir nežinia kaip vyniot pomidorų ūglius. O dar tie tarpūgliai – „pažastys“... Net neatskirdavau kur „pažastis“, o kur nauja šaka auga! Laužiau viską iš eilės, kol atvykęs prarevizuoti mano ūkelio, tėtis suskaitė visą lekciją apie pomidorus. Teko nenorom pratintis juos auginti, bet sunokusius raudonšonius valgyti pratintis neteko – labai jau skanūs savo auginti, o ne atvežtiniai iš tolimųjų pietų. Užtat ir kankinausi – sodinau ir auginau. Ir šit, laistau šiandien vakare juosmenį siekiančius „pomus“, ir nejučia nusistebėjau – aš džiaugiuosi! Džiaugiuosi, kad pati sodinu mažus daigelius, kad pakišu žuvelioką po šaknim, kad parišu linguojančius vaikiukus, o paskui vynioju sustiprėjusius jaunuolius. Džiaugiuosi, kad išmokau atskirti „pažastis“ nuo šakų ir nebeplėšiu visko iš eilės. Vyniodama špagatu atsargiai aplenkiu geltonus žiedukus – kad tik nenulaužti gležnučių! Džiūgauju, kai išraviu drėgmę atimančius žolinius konkurentus. Atsiprašau, kai pavysta viršūnėlė nesulaukusi mano laistytuvo gaivos. Kalbuosi su žaliaisiais laistydama ir skatinu augti guviems ir stipriems. Ir matau, kaip puikiai augintiniai jaučia mano meilę – gražūs lyg ant podiumo. Jau ant šakučių supasi žali vaisiukai – vieni apvalaini, kiti ilgi lyg baklažanai, ar kriaušės formos. O dar uoginiai spirgučiai! Visko noriu, viskas įdomu, laukiu kada pradės rausti pirmas vaisiukas!

Svarbiausia, kad išmokau pomidorus auginti dar savo tėveliams gyviems esant, kad nenutiko kaip tam liūdnam pasakojime, kai moteris perėmė iš tėvų sodą tik po mamos mirties… Guodėsi ji, kaip irgi nenorėjusi pomidorų auginti – kol mama šiltnamy tvarkėsi, nieko nesimokė ir nesirūpino. O kai mama mirė, ji su didele sąžinės graužatim ėmėsi auginti pomidorus visai nieko neišmanydama. Tik… jai teko mokytis ne iš mamos lūpų, o iš interneto…. Žinoma, pamažu viską perprato, bet graužėsi, kad ne laiku ir ne tuo būdu, kokiu iš tiesų derėjo. Jos meilė daržui atėjo tik po artimųjų mirties. Todėl šiandien be galo džiaugiuosi, kad mano meilė daržui, ypač pomidorų šiltnamiui atskubėjo laiku – aš dar turiu su kuo pasitarti, gyvai pasiklausti, atvesti ir parodyti savo gyvenimo pamokas…

Jūratė VITKAUSKAITĖ