Birželio pabaigoje išleistas Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ 21-as numeris. Pasirodžius naujam leidiniui, tradiciškai pristatome jo turinį tiems, kuriuos domina rajono aktualijos, renginiai, jubiliejai, naujų literatūrinio žodžio puoselėtojų prozos ar poezijos tekstai. Kviečiame pasklaidyti „Taurostos“ puslapius, susipažinti su publikacijomis, širdimi pajusti mero Mindaugo Sinkevičiaus bei Jonavos rajono garbės piliečio Jono Sirvydžio sveikinimų ir linkėjimų šilumą Jonavos 275-ųjų metinių proga.
Mitai apie lietuvių kalbą
Straipsnis „Pati seniausia, turtingiausia ir gražiausia pasaulyje… Ar tikrai?“ skiriamas apmąstymams apie lietuvių kalbos vertinimą. Pastaruoju metu esame įpratę girdėti, kad Lietuva veržiasi į pirmąsias gretas įvairiose srityse, nepaisant to, kad kitąsyk tie norai tapti „žvaigžde“ atrodo iškraipyti ir net juokingi.
Minėtos temos autorius Darius Simanaitis, remdamasis įvairiomis publikacijomis, atskleidžia, kaip kuriamos legendos, falsifikuojant ar tiesiog klaidingai pateikiant kai kuriuos lietuvių kalbos pristatymo faktus.
„… ar žinojote, kad 1992 m. UNESCO lietuvių kalbą išrinko pačia gražiausia kalba pasaulyje? Antroje vietoje norvegų, o trečioje – italų kalba. /…/ Tik tinginys ar beraštis negirdėjo, nematė ir su pasididžiavimo ašaromis akyse neskaitė Theodoreo S. Thurstono straipsnio „Lithuanian languae“, išspausdinto laikraštyje „The New York Times“ praeito amžiaus viduryje“, – rašo D. Simanaitis.
Publikacijos autorius kelia klausimus – kokia komisija galėtų atlikti gražiausios kalbos rinkimų darbą, pagal kokius kriterijus ir kokiu tikslu, jeigu pasaulyje yra daugiau nei 7000 kalbų?
„Matyt, šitos žinutės autoriui pritrūko ne tik sveikos nuovokos, bet ir elementarių žinių, o gal jis tiesiog norėjo taip pasišaipyti iš lietuviško patiklumo, naivumo ir paleido antį?“ – samprotauja D. Simanaitis.
Toliau skaitydami straipsnį, randame argumentuotą įrodymą, kad lingvistas T. S. Thurstonas pateikė iškraipytus teiginius apie lietuvių kalbą. „Tai aiškus falsifikatas, o pats falsifikatorius pasitaikė toks nevykęs, neišradingas, nesugebėjęs sukurti savo originalaus rišlaus teksto, todėl kaip koks nevėkšla mokinukas nusirašė svetimą, tik dar klaidų privėlė „betaisydamas“… Tad nereikėtų aklai patikėti viskuo, kas meiliai glosto ausį, nesuabejojus, nepatikrinus pirminio šaltinio“, – tęsia jis.
Skaitydami D. Simanaičio analitinę publikaciją, rasime daug paaiškinimų, paneigiančių ne vieną mitą apie lietuvių kalbos evoliuciją, archajiškumą, turtingumą, itin seną lietuvių kilmę, „ieškant protėvių net Afrikoje“.
„Bet tai tik pavyzdžiai, kai prie iš anksto susikurto trokštamo įvaizdžio siekiama pritempti faktus, juos iškraipant, atitinkamai interpretuojant, o ko trūksta – prikuriant. /…/ Gerbkime ją (lietuvių kalbą – I. B.), kurkime, puoselėkime, mylėkime brandžia meile. Brandžiai meilei nereikia saldžių pasakų ir mitų“, – rašo autorius.
Metų sukaktuvininkai
Publikacija „Mokslininkė iš Kulvos krašto: nuo tikimybių teorijos ir statistikos – iki piligrimystės“ pasakoja apie Kauno technologijos universiteto emeritę Vladą Gudonavičiūtę-Bartosevičienę, kilusią iš Čiūdų kaimo (Kulvos sen.). Apybraižoje atskleidžiama aukštojo mokslo svarba kiekvieno žmogaus gyvenime, kraštietės noras skleisti šviesą apie save, skatinti jaunimą mokytis ir taip tobulėti. Straipsnio herojė, šiemet paminėjusi gražų Jubiliejų, savo pasaulėžiūrą plečia aktyviai dalyvaudama piligriminėse kelionėse. Anot jos, metų nepavysi ir nepralenksi, bet palenktyniauti su jais vis tiek norisi.
Straipsnis „Skaudžios patirtys verčia patikėti mažų stebuklų galia“ parodo Jonavoje gyvenančios rajono Neįgaliųjų draugijos įkūrėjos ir buvusios ilgametės vadovės Violetos Neimontaitės charakterio stiprybę ir meilę gyvenimui – ji yra nuostabus pavyzdys tiems, kurie net menkiausią nesėkmę prilygina tragedijai. „Kaip paukščiui be sparnų nelemta dangun pakilti, taip ir tau neleista įspausti pėdų žemėje. Net jei negali įkopti į kalną, perbristi pievos, perplauksi savo gyvenimo upę. Visi ją perplaukiame – kito kelio nėra…“ – sako nuo mažens judėjimo negalią turinti V. Neimontaitė. Išsamus pasakojimas apie šią nuostabią jonavietę galbūt padės atsakyti į klausimą, kaip gyvenimo verpetų užgrūdintoje sieloje išpuoselėti gerumo ir šviesos daigus.
Gegužės mėnesį jubiliejinį gimtadienį minėjo pedagogė Vitalija Jankauskienė. Mokytojos biografijoje – ne tik matematikos, fizikos, braižybos, dailės gebėjimų ir žinių perteikimas moksleiviams, bet ir sudėtingas vaikystės bei paauglystės laikotarpis, kurį būsimoji pedagogė turėjo praleisti kartu su tėvais tremtyje. „Džiaugiuosi, kai susirenka visa šeima, jų, mažų ir didelių – aštuoniolika. Aliejiniais dažais tapyti nepradėjau, kažkaip vis dar trūksta laiko, o gal noro… Nejučiomis, darbus dirbdama, pradėjau mąstyti eiliuotai. Patiko“, – šypsosi moteris, 45-erius metus dirbusi mokykloje. Išauginusi ir gerai išauklėjusi penkis vaikus, 2021-aisiais V. Jankauskienė apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
„Jubiliejų“ rubrikoje randame Jonavos kultūros centro krašto muziejaus muziejininkės Giedrės Narbutaitės-Kontrimės straipsnį „(Ne)Pamirštas Petras Vaičiūnas-Piliakalnietis“, skirtą rašytojo 135-osioms gimimo metinėms.
„Galbūt kartais pravažiuojame pro Piliakalnių kaimą ir net nejučia žvilgsnį nukreipiame į nykstančią sodybą, kurioje jis užaugo. Tačiau ar galėtume daug papasakoti apie šio autoriaus kūrybą? O apie gyvenimą? Ar išvis žinome ką nors apie jo vidinį pasaulį?“ – tokiais klausimais pradedamas straipsnis.
Jo autorė, trumpai pristatydama kūrėjo biografiją, apžvelgdama kūrybos pasaulį, prisiliesdama prie jo meile pulsuojančių laiškų žmonai ir dukterėčiai Juditai Vaičiūnaitei, paliečia ir Jonavos kraštui bei visai Lietuvai opią problemą: ką padaryti, kad gimtoji P. Vaičiūno sodyba Piliakalniuose nesugriūtų? G. Narbutaitė-Kontrimė rašo: „… norisi ne ieškoti tų, kurie kalti dėl nykstančios gimtosios sodybos, o padaryti viską, jog atsirastų erdvės diskusijai, pokalbiui ir bendradarbiavimui, kad rašytojo 135-ąsias gimimo metines galėtume minėti jo gimtojoje sodyboje. Ir paminėtume taip, kaip to vertas mūsų šviesuolis kraštietis.“
Įvairios temos
Publikacija „Vieno paveikslo interpretacija“ pristato dailininko Leonid Alekseiko, prieš trisdešimt metų atvykusio į Jonavą ir šio miesto žemėje įleidusio šaknis, kūrybinius gebėjimus ir talentą. Baigęs Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą, menininkas prisipažįsta, kad didelę įtaką kūrybiniame kelyje jam turėjo mama, Jerevane išmokusi kalvystės paslapčių, studijavusi armėnų tautodailės ornamentiką ir dabar dalyvaujanti tautodailės parodose.
L. Alekseiko sukurtas paveikslas „Senoji Grigorijaus Kanovičiaus Jonava“, pasitinkantis lankytojus Viešosios bibliotekos fojė, yra tarsi slėpinys, kurio gilumoje atsiveria rašytojo gyvenimo esmė, tarsi vartai, kviečiantys įeiti kiekvieną, siekiantį meilės ir teisingumo.
Jonavos 275-erių metų sukakčiai dailininkas turi naują užsakymą – nutapyti Marijos Zabielaitės-Kosakovskienės portretą. Tai sunkesnė ir sudėtingesnė užduotis, kurios rezultatą pamatysime jau netrukus.
Skaitytojus turėtų sudominti aviacijos drąsuolių, aukštos klasės lakūnų – Vyto Grabliausko ir Romualdo Franukevičiaus prisiminimai apie skraidymo realybę, grėsmingas situacijas ir aukščio žavesį, Algimanto Ignatavičiaus potyriai, gaminant sklandytuvų modelius, ir entuziazmą šokti su parašiutu.
Labai įdomų pasakojimą apie lakūną akrobatą Steponą Artiškevičių (1952–1981) pateikia lakūnas, akrobatinio skraidymo sporto meistras, instruktorius Eugenijus Raubickas.
Doc. dr. Ramūno Čičelio publikacijoje „Prano Dovalgos literatūrinių vertimų recepcija“ siekiama trumpai pristatyti kraštiečio biografiją, apžvelgti žurnalisto Petro Algio Mikšos prieš daugiau nei dešimtmetį atliktus P. Dovalgos vertimų recepcijos tyrimus ir analizuoti, kokie pretekstai ir kontekstai turėjo įtakos P. Dovalgos vertimų recepcijai tarpukario Lietuvos periodikoje.
„Čičinai. Praeities vingiuose slypinti paslaptis“ – tai istorinė medžiaga, pagrįsta archyviniais dokumentais bei žemėlapiais. Straipsnį parengė Loreta Spietinienė, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Batėgalos filialo vyresnioji bibliotekininkė.
21-ame „Taurostos“ numeryje pristatoma Mykolo Kručo knyga „Akordų pavilioti…“, Elenos Dekaminavičienės leidinys „Tau vyturiu būsiu“, skirtas Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos įkūrėjo ir buvusio ilgamečio jos pirmininko Konstantino Felicijono Fedaravičiaus psichologiniam portretui atskleisti.
Prozos ir poezijos gerbėjai leidinyje ras menininkės Eitvydės Pranevičienės novelę „Aira“, M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms skirto konkurso „Kibirkštys“ autorių bei „Nėries“ pagrindinės mokyklos pedagogų bei ugdytinių kūrybą, daug kitos informatyvios medžiagos.
Pribloškianti žinia
Kultūros ir istorijos metraščiui, kurį leidžia Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka, šiemet sukanka dešimt metų. Visą šį laikotarpį „Taurostos“ redaktoriaus pareigas ėjo jonavietis, krašto patriotas Vytautas Venckūnas. Tačiau neseniai mus pasiekė pribloškianti žinia – Vytautas traukiasi iš redaktoriaus posto. Kas ateis į jo vietą, šiandien dar neaišku. Todėl norisi bent keliais sakiniais nusakyti, kokį indėlį į žurnalo leidimą įdėjo V. Venckūnas.
Platūs jo ryšiai su archyvų darbuotojais, pažintys su istorijos, kultūros paveldo žinovais sudarė galimybes giliau įbristi į kultūrines bei istorines erdves, slepiančias daug įdomių ir nežinomų dalykų.
Redaktoriaus dėka, skaitytojams pateikta įdomių pasakojimų ir archyvinės medžiagos apie dvarus, į užmarštį nueinančius papročius, apie žmones, kovojusius už laisvą lietuvišką žodį bei puoselėjusius gėrio pradus Jonavos krašte. Daugybė apybraižų parašyta apie menotyrininkus, rašytojus, dailininkus, įvairių žanrų menininkus, istorikus, pedagogus, savo gyvenimą paskyrusius kurti krašto ateitį.
Žurnalas nuo pat pirmojo numerio teikia ne tik plačių pasakojimų, bet ir nemažai informacijos apie šiandienos įvykius – kultūros pokyčius, apdovanojimus, gražius pasiekimus, šventes. Sklaidydami žurnalus, vėl ir vėl prisimename buvusius bičiulius, meno pasaulio žmones, kurie jau išėjo į Anapilį, tačiau pasakojimai „Taurostos“ puslapiuose atgaivina prisiminimus apie jų darbus, išradimus, aktyvią veiklą, susitikimus, bendravimą…
Galbūt skaitytojai neįsivaizduoja, kaip sudėtinga suplanuoti ir sudėlioti temas kiekvienam leidinio numeriui. Ir to nepakanka – reikia rasti žmones, kurie sutiktų imtis plunksnos ir atsakingai sudėliotų straipsnius. Visi šie reikalai gula ant redaktoriaus pečių, kuris niekada nekėlė balso, niekada nereikalavo neįmanomo – tiesiog derindavo temas ir terminus, iki kada būtina pristatyti medžiagas. Visą gyvenimą ėjęs vadovaujamas pareigas, tapęs „Taurostos“ redaktoriumi, V. Venckūnas sugebėjo išlaikyti tą patį ramaus vadovo stilių. Jis užėmė metraštininko vaidmenį, daug laiko leisdamas archyvuose, rinkdamas medžiagą apie įvykius, vykusius prieš šimtmetį, nepraeidamas pro šiandienos rajono aktualijas. Ir mes, publikacijų autoriai, visą šį dešimtmetį rašėme, kūrėme, neskaičiavome nei laiko, nei aukojamų sąnaudų, kitaip tariant, dirbome be atlygio – iš idėjos.
Redaktorius V. Venckūnas prisipažįsta, kad jam gaila palikti redkolegiją, gaila to įdirbio, kurį pasiekė per dešimt metų, tačiau, pasak jo, pastaruoju metu susiklosčiusios aplinkybės verčia pasitraukti ir keisti aplinką.
Tai kas iš tiesų atsitiko?
Irena BŪTĖNAITĖ
