Natūralioje aplinkoje augančių žolinių ir sumedėjusių augalų Lietuvoje yra pusantro tūkstančio ir be jų dar yra gausi introdukuotų dalis. Augalai visame pasaulyje aprūpina deguonimi bei organinėmis medžiagomis visu gyvus organizmus, kurie jais maitinasi, gydosi.
Gamtos dovanos – neįvertinamos
„Nuo pavasario iki rudens augaluose vyksta fotosintezės procesai, tik jie sukaupė ir kaupia mūsų žemei deguonies resursus. Sunaikinus ar sužalojus augalinę dangą, sumažinus chlorofilo gamybinius pajėgumus, žūtų visa gyvybė planetoje. Todėl labai svarbu nepažeisti gamtinės pusiausvyros, reguliuoti žmogaus veiklą daugelyje teritorijų, tvarkyti aplinką, kad ji atitiktų mūsų biologinius bei socialinius poreikius. Švari, neužteršta, gausi žaliuojančių augalų aplinka, svarbiausias sveikatos šaltinis visiems, kurį reikia labai tausoti“, – teigia Lietuvos fitopatologė, biomedicinos mokslų daktarė Banga Grigaliūnaitė.
Miškininkas, aplinkosaugininkas Antanas Stackevičius tvirtina, jog vykstant klimato kaitai augalų gamtiniai resursai dėl žmogaus veiklos, gaisrų sparčiai mažėja. O žmogaus poreikiai dar vis neaprėpiami, jam visko reikia iš gamtos: ir švaraus oro, ir švaraus vandens, ir pievų su vaistingaisiais augalais, miškų su uogomis, grybais, mediena. Retas kuris pagalvoja, kad viskas gali greitai baigtis. Nuo klimato kaitos nei viena gyva būtybė nėra apsaugota. Vis dažniau kartojasi oro neapibrėžtumas, ypač užplūstančios karščio bangos. Kaip prisitaikyti žmonėms prie karščių urbanizuotoje aplinkoje, kai lydosi gatvių danga, asfaltas. Miestų ir miestelių centruose yra didžiausios trinkelizuotos, asfaltuotos aikštės, kur asfaltas kaupia saulės energiją paversdamas kaitra ir jie tampa krosnimis. Rengiant tokias aikštes visur buvo sunaikintos žalios vejos, iškirsti medžiai, kurie sugerdavo saulės energiją, vėsino orą.
Pataruoju metu, Jonavoje taip atsitiko įrenginėjant automobilių aikštelę žaliuojančiame miesto parke, šalia kavinės Guru. Taip, daugelis pritaria, kad tai labai vykęs projektas, nes automobilių aikštelių mūsų mieste itin mažai, o pačių automobilių skaičius nenumaldomai didėja. Gal projektas ir vykęs, tačiau vieta jam parinkta itin nevykusiai. Jei tame parke, prie Guru kavinės būtų buvusi žvyruota dykvietė kaip Vasario 16-oios gatvėje, prie sporto centro, kur taip pat įrengta moderni automobilių aikštelė, tada kas kita – medžiai ten nebuvo iškirsti, žemės paklotė nenugremžta, gyvybė nesunaikinta, tad neprarasta ir taip minimali miesto žaluma. Tačiau atsisakyti žaliuojančio parko kad ir gabalėlio... Žmogus pats varo Dievą į medį – gėda prieš gamtą. Beje, leisti laiką kavinėje, šnekučiuotis su draugu tikrai buvo maloniau čiulbant paukščiams ir vėsiu pavėsiu ošiant seniems parko medžiams, kurių mūsų mieste ir taip labai mažai.
„Ne vien tik medžiai reikalingi miestams, bet ir žalieji ploteliai. Su augalų įvairove. Pastatai, trinkelėmis iškloti šaligatviai, gatvės ir didžiausi asfaltu padengti žemės plotai prie parduotuvių miestuose užima didžiausias teritorijas, palyginus su žaliaisiais. Tik žalieji sugeria liūčių plaunamą gruntą, sugeria vandenį, o trinkelizuoti ar asfaltuoti plotai virsta ežerais. Šalyje žmonių skaičius labai mažėja, nėra poreikio miesteliuose rengti didžiausias aikštes ir tikrai ateis laikas, kai asfaltuoti plotai bus mažinami, o vietoje jų bus sodinami medžiai, įrengiamos žaliosios vejos, gėlynai, pievelės“, – tvirtina mokslininkė B. Grigaliūnaitė.
Ar ilgai skusime žolę sulig žeme
Mūsų pievelėse, kurį laiką nešienaujant augalų atsinaujina jų nuostabi įvairovė. Augalų žydėjimas keičiasi per visą jų vegetaciją. Vieni augalai nužydi, vietoje jų pražįsta kiti. Ir taip žydintys augalai pievose išlieka per visą vasarą. Vieni žmonės džiaugiasi žydinčiomis pievelėmis, kiti piktinasi, nes nepažįsta augalų ir visus vadina žolėmis. O tos žolės miestuose taip pat išskiria deguonį, vėsina orą, palaiko drėgmę, ryto rasas. Natūraliose pievelėse visą vasarą darbuojasi bitės, kamanės, tai mitybinė terpė ir kitiems vabzdžiams, drugiams, smulkiesiems paukščiams, jose jau aptinkami net ir žiogai bei retieji augalai. Miestuose esančių ir aplinkelių šlaituose išlieka didžiausia augalų įvairovė iki rudens. O ką darome mes su ir taip negausiai išlikusiais miesto žolynais? Žinoma, nuskutame taip žemai, kad net ruda žemės spalva matosi. Žmogui vaikščioti yra skirti šaligatviai, tiesiami asfalto takeliai, tad vejų pievelės, o ypač šlaitai turėtų būti pjaunami tik porą kartų per sezoną – augalams barstant sėklas.
Važiuojant į Jonavą nuo Ukmergės pusės, dar prieš geležinkelio viaduką, pavasarį visi šlaitai apsipila geltona pienių saule. Ta nuotaikinga spalva žmogui itin reikalinga po niūrių žiemų, darganų, kai taip sunku išlaukti šilto periodo, saulės. Seniai žinoma, kad geltona spalva kelia nuotaiką, mažina depresiją, kas šiais laikais jau nebe retenybė, o rimta problema. Ir tos geltonos, nedidukės kiaulpienės visiškai negadina nei kraštovaizdžio, tuo labiau netrukdo žmogui eiti šaligatviu. Tačiau vis vien labai skubama kuo greičiau jas nuskusti – neduok Dieve, koks peržydėjęs pūkelis pakils į orą! Drama neišpasakyta! Vos ne visoje Europoje natūralių kiaulpienių pievų jau nebeliko, jos išnyko su vis modernėjančia urbanizacija. Todėl dabar į Lietuvą atvykę prancūzai negali atsistebėti, kad mes vis dar turime tokį turtą – natūralias kiaulpienes, kai jie, tuo tarpu, jau seniai sėja laukus jų sėklomis. Štai kuo vertėtų sunerimti – ar būdami „užkietėję“ miestiečiai, ateity nesigraušime, kad praradome savo natūralius gamtinius turtus, kad tokią vertingą vaistažolę kaip kiaulpienė, norime išgrūsti iš savo gyvenimų.
Jonavos miestas gana kalvotas, tad ir žaliuojančių šlaitų jame netrūksta. Imkime Rimkų mikrorajono šlaitus – kiek vasarą juose įvairovės vien augalų atžvilgiu. Daugelis skundžiasi, jog erkes auginame. Tačiau erkių dabar gali surasti ant bet kokios žolelės – tai gal išklokime trinkelėmis visus šlaitus ir parkų vejas? Nuo erkinio encefalito yra skiepai ir jais būtina skiepytis. Laimo liga, žinoma, geriau nesusirgti, tačiau ir pats žmogus turi saugotis. Juk kiekvienos miesto žolelės nenuskusi, visų krūmų neapkarpysi. O žolynai, kaip minėta aukščiau, miestui būtini jau vien dėl paties žmogaus gerovės ir sveikatos. Liūdna, kad daugelis to nesuvokia. Sena patarlė sako: bijai vilko – neik į mišką. Galima būtų pritaikyti: bijai erkių, žolės – vaikščiok tik trinkelėmis.
„Jei pievos skirtos žmonių poilsiui, jos turi būti šienaujamos pagal poreikius. Upių krantinėse esantys augalai turėtų augti ir žydėti, žmonėms jie netrukdo. Ištisai šienaujant pieveles, vejas, net nugramdant augalus iki šaknų reikia laiko kol augalai atsistato, tai labai kenkia gamtai, ilgainiui įsiveisia samanos. Šienauti pievas reiktų du kartus, t. y. birželio bei rugpjūčio viduryje arba kiek vėliau. Nupjautus augalus reiktų palikti kelias dienas, kad išbyrėtų sėklos, vėliau sugrėbti ir kompostuoti. Pievelėse būtina išlaikyti ankštinius augalus, kurie gerina žemę, sausros metu išlaiko drėgmę, kaupia azotą“, – taisyklingus šienavimo metodus dėsto biologė Banga Grigaliūnienė.
Kaip atrodo žiogas
Prisiminkime vos kelių dešimtmečių senumo laikus, kai rankinių žoliapjovių dar nebuvo nė girdėti, o metro ir aukštesnę žolę po daugiabučių langais du kartus per vasarą pjaudavo traktorius. Ir niekam ta aukšta žolė netrukdė – suaugę vaikščiojo šaligatviais, o vaikams buvo didžiulis džiaugsmas siausti žydinčiuose žolynuose. Juose mažieji prasimanydavo įvairiausių žaidimų, o nupjovus ir sugrėbus, galėjo voliotis ir šokinėti ant džiūstančio šieno. Tai būdavo lyg edukacijos, ypatingai kaimo neturintiems vaikams, ir dar nemokamos, ko šiais laikais jau nė su žiburiu nerasi. Aukštose pievose vaikai galėjo gaudyti drugelius, pažinti jų gausią įvairovę, stebėti žiogus, vabalėlius. Kažin, ar šiais laikais tikras miestietukas yra matęs žiogą? Tikriausiai net nesuprastų, koks tai žaliasis „ateivis“ judindamas kojeles leidžia keistus garsus.
Apie ramybės rytmečius vasaromis jau seniai galima tik pasvajoti. Triukšmingai zyziantys „trimeriai“ ilgam sutrikdo poilsiaujančių vaikų ir suaugusių sveikatą. Anuomet du kartus per sezoną pjaudami žolę traktoriai gan greitai nuburgzdavo tolyn, nesukeldami didelio diskomforto. Dabar gi aukštais tonais staugiančios, girdimos net už kelių kvartalų, žoliapjovės nuo ankstyvo ryto zulina žemę kas porą savaičių. Šaižūs, veriantys ausį garsai visai dienai palieka slogią būseną. Liūdna, bet šiais laikais garsinė miesto tarša – didžiulė, o kur dar klaikus žolės pjovimo technikos išmetamųjų dūmų dvokas ir tuo pačiu nuodas.
Daug kur jau populiarėjantis tvarus šienavimas nuo dažno šienavimo skiriasi išmanesniu planavimu, atsižvelgiant į žmonių poreikius ir meteorologines sąlygas – jei ilgiau nelyja, nuo nuskustos pievos kyla kenksmingos dulkės, kurios gyvenamose vietovėse dar ir užterštos automobilių išmetamais produktais. Tvariai šienaujant naudojama neteršianti ir tylesnė šienavimo technika.
Leiskime augti laukų orchidėjai
Aplinkosaugininkas A. Stackevičius sako, kad žmonėms, nemėgstantiems natūralių pievelių miestuose, jose reiktų pastatyti informacinius ženklus, kuriuose atsispindėtų esantys augalai ir kada jie bus šienaujami. O kokios rūšys augalų žydi Jonavos miesto natūraliai palaikomose pievelėse bei Rimkų mikrorajono šlaituose, galima trumpai paminėti. Tai – aitrusis vėdrynas, paprastoji jonažolė, pievinė žilė, paprastoji kiaulpienė, apyninė geltonžiedė liucerna, pievinis snaputis, paprastoji kraujažolė, pievinis katilėlis, paprastoji baltagalvė, paprastasis čiobrelis, dirvinė buožainė, šilkažiedė gaisrena, siauralapis gyslotis, pakrūminė bajorė, pašarinis motiejukas, paprastoji šunažolė, pievinė miglė, dirvinė nakviša, takažolė, trikertė žvaginė, paprastoji morka, paprastasis varputis, dirvinis vijoklis, paprastasis ežeinis, paprastoji trūkažolė, paprastoji juodgalvė, aukštoji dedešva, raudonasis, baltasis, kalninis dobilas, baltažiedis, geltonžiedis barkūnas ir daugelis kitų. Dauguma augalų aptinkami pavieniai augantys, kiti bendrijomis. Pastaruoju metu itin maloniai nustebino tai, kad Jonavos miesto pakrašty surasta ypatingai graži, reta ir saugoma, įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą laukinė orchidėja – gegužraibinių šeimos atstovė – baltijinė gegūnė. Gan didoka bendrija raudonuoja visiškai šalia aktyvaus eismo kelio, tačiau dirvožemio sąlygos ir nepjaunama pakelės žolė jau labai tinka. Kartais vešėti retam ir saugomam augalui pakanka visiškai nedaug – tik žmogaus nesikišimo.
Stebint natūralias pieveles, kur augalai šienaujami kelis kartus per vegetaciją, jose išnyksta tokie paprasti augalai kaip šilinis gvazdikas, paprastoji rasakila, kiškio ašarėlės, vaistinė dirvuolė, dirvinė karpažolė, paprastoji veronika ir kt., o įsivyrauja tik paprastoji garšva. Natūraliose pievelėse blogiau įsitvirtina invaziniai augalai, nes jose labai tankiai auga vietinių rūšių augalai, kurie neleidžia įsivyrauti svetimžemiams.
Norint išsaugoti augalų įvairovę miestuose būtina plėsti žaliuosius plotus, didinti parkus, atnaujinti žolinę dangą prie pastatų ir kur yra galimybė – ant namų stogų. Klimato kaitos akivaizdoje, kai dėl žmonių veiklos ir gamtinių stichijų mažėja augalų planetoje, turime įsisamoninti, kad kiekvienas žalias lapas yra naudingas žmonėms. Miesto žmogus visada gali pasirinkti, ar jis nori būti natūralią gamtą mylintis ir ją tausojantis gyventojas, ar „asfaltinis gamtos mylėtojas“.
Jūratė VITKAUSKAITĖ
