Laikraštyje pasirodžiusi publikacija „Suolelio pastatymas prie laiptinės – misija neįmanoma“ („Alio Jonava“, Nr. 26) sulaukė išskirtinio skaitytoįų dėmesio ir pritarimo išsakytoms mintims.
Į redakciją paskambinusi Panerių gatvės 15 namo gyventoja Jadvyga Vidzickienė stebėjosi ir piktinosi tokiu uždarosios akcinės bendrovės „Jonavos paslaugos“ „dėmesiu“ į senjorų prašymą.
„Sunku ir patikėti, kad nepriklausomybės laikais dedasi tokie dalykai. Juolab tokioje gražioje ir suvarkytoje Jonavoje. Už suolelio įrengimą prie laiptinės reikalaujama mokėti 400 eurų! Tai kokios kokybės tas „medinukas“ turėtų būti? Na, nebent toks, kaip karališkas krėslas. Bet žmonėms atsisėsti tokio nereikia. Čia jau visiška bendrovės savivalė, jeigu iš tikrųjų tokie įkainiai. Nei juoktis, nei verkti. Štai mes patys prie laiptinės pasistatėme suolelį, susimetėme po kelis eurus – ir turime daiktą. Tekainavo keliasdešimt eurų, o bendrovei reikia šimtų! Tai ar čia ne pasipinigavimas?“ – piktinosi jonavietė.
Gyventojai keista, kad pensinio amžiaus žmonėms nurodoma surinkti parašus iš viso namo gyventojų ir įrodyti, jog šie neprieštarauja už teikiamą paslaugą mokėti kaupiamojoje sąskaitoje esamais pinigais.
„Jeigu straipsnyje minimo daugiabučio kaupiamojoje sąskaitoje yra daugiau kaip 8 tūkstančiai eurų, problemų neturėtų kilti. Antra vertus, akivaizdžiai matyti, kad pensininkų įmonė nelaiko visaverčiais piliečiais – garbaus amžiaus žmogus turi vaikščioti po butus ir rinkti parašus? Juk suolelio žmonės ir prašo tam, kad galėtų atsisėsti, atsikvėpti ir pailsėti, ne vieną ir kojos sunkiai neša, ir jėgos apleidžia, tad sulakstyti per visas laiptines tiesiog neįmanoma, – samprotavo moteris, pridurdama, kad kadaise tie patys šiandieniai senjorai buvo darbštūs miesto kūrėjai. – Negalima pamiršti, kad visi buvome jauni – sąžiningai dirbome, kūrėme, dalyvavome meno mėgėjų kolektyvuose, vadinasi, įdėjome indėlį į Jonavos ateitį. Juos, pensinio amžiaus žmones, reikia gerbti, padėti jiems, išgirsti prašymus ir įsiklausyti į juos. Juk suolelis prie laiptinės tėra tik smulkmena, o štai „Jonavos paslaugos“ jį sureikšmina ir užkrauna daugybę įpareigojimų garbaus amžiaus žmonėms. Ar tai nėra pensininkų pažeminimas?“
Jonavietė prisimena, kad prieš kelerius metus iš daugiabučių kiemų buvo pašalinti įtaisai skalbiniams padžiauti ar kilimams išpurtyti. Dabar jų nebėra. Jei tai padaryta siekiant estetinio vaizdo, kurį gadina vėjyje besiplaikstantys skalbiniai, tai reikėtų matyti ir kitą pusę.
„Prieš mano langus butus nuomojantys užsieniečiai kiekvieną dieną džiausto drabužius balkone. Visokių jų ten būna – ir apatinių, ir viršutinių, ir patalynės. Noriu paklausti: ar tai derinasi su malonia estetine aplinka? Gal tie svetimšaliai nežino, kad galima įsigyti skalbinių džiaustymo groteles ir taip džiovinti savo turtą? Jei jau kieme skalbiniai gadina vaizdą, tai balkonuose reginys nė kiek ne geresnis. Bet kažkodėl miesto „prižiūrėtojams“ jis nekliūna“, – mintimis dalijosi J. Vidzickienė.
Kosmonautų g. 48 namo gyventoja N. S. pasidžiaugė laiptinės senjorų geranoriškumu.
„Dar kartą dėkojame „Jonavos paslaugoms“ už tokį „rūpinimąsi“ senjorais. Mes patys surentėme suoliuką ir dabar turime vietelę, kur galime prisėsti. Žinote, kiek jis kainavo? Tik 20 eurų! Iki šiol negaliu suprasti, kodėl įmonė suolelį įvertina 400 eurų? Protu nesuvokiami įkainiai“, – sakė ji.
O jonavietį Antaną, gyvenanti Prezidento gatvėje, piktina dvokas, sklindantis iš pusiau požeminių konteinerių.
„Pagal galimybes ir sugebėjimus rūšiuojame buitines atliekas, bet artėjančius prie konteinerių pasitinka bjaurus dvokas. Atidarius dangtį, turime kuo skubiau mesti maišus, nes toji smarvė taip riečia nosį, kad net pykina. Gal jų neplauna ir nedezinfekuoja, kad šitaip smirdi? O mes mokame tokius mokesčius už šiukšlių išvežimą...“ – šias paslaugas teikiančiai įmonei akmenėlį meta jonavietis.
Dėkojame skaitytojams už laiškus ir skambučius.
Irena BŪTĖNAITĖ
