Senovės lietuvių simbolika – tai dvasinis palikimas, kuris per liaudies meną, buitinius daiktus ir sakralinius ženklus byloja apie mūsų protėvių pasaulėvaizdį, gyvenseną ir tikėjimą. Ji slypi ne tik stogastulpiuose ir kryžiuose, bet ir kasdieninės apyvokos daiktuose – verpstėse, kraičio skryniose, rankšluostinėse, margučiuose ir net sodybų stogų puošyboje. Šie ženklai – tai neatsitiktiniai ornamentai, o giluminės reikšmės turintys simboliai, atėję iš ikikrikščioniškos epochos, vėliau susilieję su krikščioniška simbolika ir sukūrę unikalią, tik Lietuvai būdingą meninę kalbą.
Etnologė, baltų ir senosios Europos kultūros tyrėja Marija Alseikaitė-Gimbutienė savo knygoje „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene” teigia, jog liaudies menas, įkvėptas religijos, gamtos ciklų ir gyvenimo slėpinių, ne tik puošė aplinką, bet ir saugojo senąsias žinias, perduodamas jas iš kartos į kartą. Net ir moderniais laikais menininkai ieškojo įkvėpimo šioje archajiškoje raiškoje, vertindami jos išraiškingumą, harmoniją ir simbolinį turinį. Šis paveldas – paskutinysis atgarsis priešistorinių žemdirbių simbolinio meno, išsiskleidusio per šimtmečius ir išlikusio gyvo dėka tautos kūrybinės dvasios.
Žmogus visada turi žvelgti giliau – ne tik į raštus ir formas, bet į prasmes, kurios slypi po medžio drožiniu, paukščio atvaizdu ar saulutės simboliu. Tiesiog būtina išgirsti senųjų laikų balsą, kalbantį mūsų kalba – per ženklus, kurių šaknys glūdi mūsų žemėje ir atmintyje.
Stogastulpiai ir kryžiai
Dar visai neseniai Lietuvos kaimo peizažas buvo nusėtas meniškai drožinėtais mediniais stogastulpiais ir kryžiais, kurių simboliai spindėjo saulės šviesoje. Kraštovaizdis alsavo religine dvasia. Šie paminklai, jungiantys senovinius ikikrikščioniškus ženklus su krikščioniška simbolika, buvo neatsiejama lietuvių liaudies meno dalis – jie atspindėjo žmonių pasaulėžiūrą, kūrybinę vaizduotę ir meistriškumą.
Stogastulpiai ir kryžiai stovėjo ne tik kapinėse ar kryžkelėse – jų buvo galima išvysti beveik visur: prie sodybų, kaimų pakraščiuose, vidury laukų, prie „šventų“ šaltinių ar miškuose. Jie buvo statomi įvairiomis progomis – vestuvių ar sunkios ligos atveju, siekiant pagerbti anksti mirusįjį, saugotis epidemijų, melsti derliaus gausos ar tiesiog išreikšti tikėjimą. Kaip dainos ar papročiai, šie paminklai kilo iš žmonių religinių įsitikinimų, kurie įgydavo apčiuopiamą formą per meninę raišką.
Tačiau XX a. technologinė pažanga ir miestėjimas pasiekė net ir atokiausius Europos kultūriškai archajiškus kampelius. Kartu su kiekviena karta liaudies menas vis labiau nyksta, retkarčiais išlikdamas tik pavienių kūrėjų rankose. Lietuvoje, kur šis menas klestėjo ištisus šimtmečius, padėtis taip pat kito: jau prieš kelis dešimtmečius daugelis senųjų stogastulpių ir kryžių buvo pastebimai sunykę – jų stogeliai prakiurę, kryžių rankos nulūžusios, subtilūs ornamentai praradę aiškias formas, o saulės simboliai – nepilni. Statistiniai duomenys rodo, kad 1912–1932 m. laikotarpiu išnyko net 43 % tokių paminklų. Vėliau nykimas tik paspartėjo, o Lietuvai praradus nepriklausomybę, šie tautinio ir religinio identiteto ženklai buvo sistemingai naikinami.
Laimei, dar iki Pirmojo pasaulinio karo kai kurie žmonės suprato šių paminklų vertę ir ėmėsi jų dokumentavimo. Didžiausią dėkingumą pelno menininkas prof. Adomas Varnas, nufotografavęs daugiau nei 2000 stogastulpių. Taip pat verta paminėti dailininką Antaną Jaroševičių, XX a. pradžioje nutapiusį daugiau nei 200 paminklų, ir profesorių Igną Končių, kuris Vakarų Lietuvoje fotografavo, aprašė ir katalogavo stogastulpius, kryžius bei koplytėles. Jo pastangomis buvo padaryta net 1111 fotografijų ir užregistruota per 3000 objektų.
Mūsų rajono žymiausias kryždirbys yra tautodailininkas, medžio drožėjas, tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senųjų kryždirbystės ir pynimo amatų puoselėtojas, kraštotyrininkas žeimietis Artūras Narkevičius. Jo darbai puošia ir reprezentuoja ne tik Lietuvą, bet ir kitus kraštus.
Medžio drožiniuose – gausi ornamentika
Lietuvių liaudies menas neapsiriboja vien stogastulpiais ir kryžiais. Meno ir etnografijos muziejai Kaune, Vilniuje, Šiauliuose bei kituose Lietuvos miestuose saugo gausią medžio drožinių kolekciją: verpstės, kraičio skrynios, skalbimo muštuvai, rankšluostinės, baldų detalės – visa tai neatsiejama nuo ornamentikos. Kiekvienas šių buities daiktų tampa meno kūriniu, išmargintu segmentinėmis žvaigždėmis, ratais, koncentriniais apskritimais, rozetėmis, mėnuliais – saulės ir dangaus simboliais. Kaip ir ant stogastulpių, čia šalia simbolių dažnai pasirodo paukščiai, gyvūnai, o kartais net gyvatės, tačiau dažniausiai – žydinti gėlė ar eglė.
Vienas ryškiausių šios meno srities leidinių – 1956 m. Kaune išleista knyga „Lietuvių liaudies menas. Medžio drožiniai“, redaguota P. Galaunės. Joje pateikta net 571 didelio formato nuotrauka, kuriose matyti verpstės, muštuvai, rankšluostinės ir kiti drožiniai. Tai iki šiol didžiausia ir turtingiausia lietuvių liaudies meno publikacija, išskyrus aštuonių tomų tekstilės ir tautinių kostiumų rinkinį „Sodžiaus menas“ (sud. A. Tamošaitis, Kaunas, 1931–1939).
Senieji simboliai taip pat išlikę ant margintų kraičio skrynių ir Velykų margučių. Ryškiaspalviai saulutės motyvai, gyvybingos augalų kompozicijos, gyvatės, paukščiai, o kartais net žirgai – visa tai liudija gilią simbolinę pasaulėžiūrą. Dėkingumo verta A. Tamošaičio veikla – šis tautodailininkas, vėliau gyvenęs Kanadoje, surinko ir nupiešė tūkstančius lietuviškų margučių bei kraičio skrynių.
Senųjų simbolių dar galima rasti ir ant senų kaimo sodybų. Prieš kelis dešimtmečius namų stogų frontonus dar puošė ragai, paukščiai, dvyniai žirgai, ožiai, avinai, gyvatės, kirviai. Šie ženklai, savotiški namų sergėtojai, XIX a. dar buvo įprasti beveik kiekvienoje sodyboje. Dabar jie sparčiai nyksta. Jonavoje stogų ir langų frontonus galima pamatyti ant vokiečių kalbos mokytojų Jono ir Rasos Legų gyvenamojo namo. Baltai dažyti medžio ornamentai ryškiai išsiskiria geltono pastato fone. Frontonai gausiai puošti geometrinių formų ir augalinių motyvų pjaustiniais.
Tačiau liaudies menas neapsiriboja vien puošyba, išraiškingumu ar spalvų deriniais. Jis slepia kur kas gilesnį turinį – tai simbolių kalba, išsaugojusi senųjų laikų pasaulėžiūrą, perduotą iš kartos į kartą. Liaudies meno motyvus galima lyginti su kitais senoviniais pasaulio kultūrų ženklais, kurie perteikia priešrašytinio laikotarpio sąvokas ir tikėjimus.
Jonavos krašto muziejus visą birželio mėnesį kviečia pasigėrėti nuostabiais kraštiečio Nojaus Žusino karpiniais. Antrai savo parodai „Balti Raštai” jaunasis tautodailininkas eksponuoja senoviniais simboliais iškarpytas verpstes.
Samulevičių memorialinėje sodyboje nuo vasaros pradžios rengiamos edukacijos. Ant medžio dirbinių – skrynučių, paukštelių ir t.t. – piešiami senovės lietuvių simboliai – gyvybės medis, paukščiai, gyvatės, žirgeliai, saulutės ir kt.
Simbolių ištakos – religijoje
Primityviojo meno ištakos – religijoje. Norint jį suprasti, tenka praplėsti akiratį ir pasitelkti platesnį kontekstą: senieji papročiai, išlikę iki šių dienų, tautosaka, senoviniai istoriniai dokumentai – visa tai padeda atskleisti giliausius senovės tikėjimo klodus. Priešistorinių laikų objektai, menantys tūkstantmečius, byloja apie ištisą religinę simbolių sistemą. Krikščioniškoje epochoje valstiečiai priėmė naujus ženklus, tačiau neatsisakė ir senųjų. Laikui bėgant šie simboliai susiliejo, sukurdami išskirtinę tautinę simboliką – savitą krikščionybės išraišką, įsišaknijusią prieškrikščioniškame pamate.
Lietuviški mediniai stogastulpiai su piramidės formos stogeliais ir kryžiais – tai vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip giliai susipynė dvi pasaulėžiūros: senovinė ir krikščioniška. Šie paminklai atskleidžia unikalų lietuvišką požiūrį į krikščionišką simboliką – ne svetimą, bet perleisdintą per savo kultūrinę ir dvasinę patirtį.
Lietuviškų šaknų propaguotoja – M. Gimbutienė
Marija Alseikaitė-Gimbutienė – XX a. pasaulinio masto archeologė ir etnologė, baltų ir senosios Europos kultūros tyrėja, lietuvių išeivijos visuomenės veikėja.
Būsimoji baltų genčių tyrinėtoja gimė Lietuvoje. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete, studijas baigė Vilniaus universitete. 1944 pasitraukė į Vakarus, studijavo Austrijoje, Vokietijoje. Pelnė Kalifornijos universiteto profesorės, Lietuvos mokslų akademijos narės, Vytauto Didžiojo universiteto etnologijos garbės daktarės laipsnius.
1946 m. Tübingeno universitete apgynė filosofijos daktarės disertaciją apie laidoseną Lietuvoje priešistoriniais laikais „Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit” (1946 m. išleista atskira knyga). 1949 m. apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, dėstė universitetuose, vadovavo archeologinėms ekspedicijoms Europoje, daugiausia Balkanuose. Bendradarbiavo „Lietuvių enciklopedijoje”, įvairiose pasaulio enciklopedijose, rašė į išeivijos ir Lietuvos spaudą.
Deivės kultas – moteriškojo prado pirmumas
Baltų archeologijos tyrėja parašė 23 knygas, per 300 straipsnių įvairiems pasaulio leidiniams apie Europos ir Lietuvos proistorę. Savo studijose nagrinėjo Prūsų ir vakarų baltų senąją kultūrą. Sukūrė Deivės kultu ir moteriškojo prado pirmumu paremtos senosios Europos kultūros, kurios pėdsakai ryškiau išliko baltų kultūroje, koncepciją.
- M. Gimbutienė – pirmoji baltų archeologė, kuriai pavyko išskirti kuršiams, žiemgaliams, jotvingiams-sūduviams ir lietuviams būdingas kultūrines sritis, kitusias drauge su bendra kilties kultūra, taip pat nustatyti laikotarpius, kada galėjo susiformuoti atskiros baltų kultūros.
Anuomet, Lietuvai buvus atskirtai nuo pasaulio geležine uždanga, jos tyrėjų darbai, iš esmės spausdinami tik lietuvių ir rusų kalbomis, negalėjo tapti pasauline archeologijos mokslo dalimi, o M. Gimbutienė, „būdama jau beveik 20 metų atskirta nuo gimtojo miesto Vilniaus ir baltų žemių“ ir dirbdama Stanfordo universitete (Kalifornija), didžiulių pastangų dėka galėjo pristatyti pasauliui iki šiol išsamiausią studiją anglų ir kitomis pasaulio kalbomis.
- M. Gimbutienė buvo viena iš tų lietuvių emigrantų mokslininkų, kuriems leista atvykti į
Lietuvą, skaityti čia paskaitas, atsiųsti literatūrą, pakviesti mokslo draugus į Europoje jos organizuojamas konferencijas, į kurias tik vienas kitas buvo išleidžiamas. Jos išvykos įvairiai
buvo vertinamos emigrantų spaudoje (kartais net buvo kaltinama kontaktais su Lietuva,
mat vykdavusi „pas raudonuosius įkvėpimo“, o Lietuvoje visi kolegos archeologai jos vizitų, paskaitų, susitikimų, asmeninio bendravimo labai laukdavo ir niekas savęs nelaikė „raudonuoju“.
Autorė, naudodamasi archeologine, mitologine, lingvistine medžiaga, daro išvadą apie patriarchalinės ir socialinės struktūros pergalę prieš senosios Europos matrilinijinę kultūrą, o 4500–2500 m. pr. Kr. laiko dramatinių pokyčių Europoje ir baltų žemėse laikotarpiu: iš esmės keitėsi ne tik socialinė visuomenės struktūra, bet ir religija – nuo moteriškų dievybių religijos pereita prie karo dievų garbinimo. Ši transformacija iš pagrindų pakeitė valdymo struktūrą, gyvenvietes, architektūrą, dailę, simboliką. Kartu tai ir svarbi lingvistinė Europos transformacija – indoeuropietiškai kalbančių gyventojų skverbimasis į neindoeuropietiškos Europos erdves. Vakarų Europos civilizacija be gilių šios epochos studijų būtų nesuprantama, kaip nesuprantamas būtų ir baltų susidarymo procesas didžiuosiuose Šiaurės Rytų Europos plotuose. Oponentai šią teoriją laikė pernelyg migracine, supaprastinta, bet... ir praėjus jau pusei amžiaus nuo pirmųjų hipotezių ji tebėra gyva: ji diskutuojama, nemažai jos šalininkų yra tarp archeologų, antropologų, lingvistų. Iki šiol nepasiūlyta iš esmės naujo ir visiems priimtino šios problemos sprendimo.
Baltų archeologija – Europos ir pasaulinio mokslo kontekste
Net ir rašydama savo knygas apie gana nutolusius nuo baltų žemių regionus ar savo trečiajame mokslinių interesų etape aptardama Senosios Europos mitologiją, archeolo-
giją (archeomitologiją) autorė į pasaulinę literatūrą sugebėdavo įterpti ikiindoeuropie-
tišką ir baltišką archeologinę medžiagą, lietuvių ir latvių mitologijos duomenis. Jos dėka
pirmą kartą plataus europinio konteksto darbuose surandame Nemuno kultūrą, Kuršių nerijoje – Palangą ir Šventąją, Rytų Latvijoje – Lubaną ir Nainiekstę, Tamulą – Estijoje, o šalia garsiosios Ertebiolės kultūros Danijoje arba žymiausio megalitinės kultūros paminklo Airijoje, Niugrange, aptinkame medžiagą iš Juodkrantės bei Nidos ir kitus mūsų regiono paminklus.
Knygos bibliografijoje, kurioje nurodomi žymiausi pasaulio archeologai, mitologijos tyrėjai, istorikai, randame ir lietuvių autorius: Joną Basanavičių, Stasį Daunį, Joną Balį, Zenoną Ivinskį, Bronislavą Kerbelytę, Algirdą Julių Greimą, Rimutę Rimantienę ir kitus. Ši studija leidžia suprasti, kaip giliomis tūkstantmetėmis tradicijomis pulsuoja Senosios Europos kultūra, jos religijos šaknys, kaip į šiaurę vilnijanti tradicijos banga pasiekia Baltijos pakraščius. Paaiškėja, kad lietuvių ir latvių mitologijos nuotrupos gali būti be galo svarbios aiškinant daugelio Vakarų Europos kultūrų simbolių reikšmę. Suprantame, kad greta archajiškos lietuvių kalbos ir mitologijos mūsų senųjų europietiškų kultūrų ir baltų archeologijos medžiaga tampa ypač reikšminga Europos ir pasaulinio mokslo kontekste.
Svarbu pažymėti ir tai, kad kūrybingiausiame ir rezultatyviausiame mokslinės karjeros etape, ypač pagrindinėje šio laikotarpio studijoje – „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis”, išleistoje anglų kalba 1991 m., ar šios knygos sintezėje, nors gal kiek per daug pasukta idealios Europos proistorės vizijos link, tačiau, palyginti su vakarietiško mentaliteto garbių Oksfordo, Kembridžo ar kitų Europos ar JAV universitetų profesorių knygomis, yra vienas labai esminis ir mums svarbus skirtumas: M. Gimbutienei, Rytų Baltijos kraštų kilmės atstovei, išmanančiai regiono medžiagą ir mokančiai kalbas, Europa, jos priešistorė ir apskritai istorija nesibaigia ties vakarinėmis Lenkijos sienomis, o iš tikrųjų apglėbia visą Europą.
Kiekvienas pilietis turi lygias teises
1958 m. Marija Gimbutienė išleido knygą „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene". Įžangoje ji teigia, kad stogastulpiai, koplytstulpiai, trobesių puošyba, margučiai, nors ir patyrę krikščioniškos simbolikos suvokimą, „išaugo ant proistorinių pamatų liekanų". Tad tradicinės lietuvių tautodailės puošybos šaknų ji ieško proistoriniuose dirbiniuose. Dangaus simbolių ieškoma apskritimo, kirvio, dangaus kūnų, gyvūnų, žemės simbolių - augalų vaizduose, stogastulpiuose, nes, anot jos, „mediniai stogastulpiai primena besistiebiančius į viršų augalus".
Ta proga iliustruotą ir anotuotą katalogą sudarė Viktorija Feldon, vadovaujama Marijos Gimbutienės (1966 m.). Tai buvo jos magistro darbas. Įvadinį tekstą parašė M. Gimbutienė. Iš viso eksponuoti 144 dalykai: tradicinė liaudies skulptūra, daugiausia iš Žemaitijos, kryžių ir koplytėlių modeliai, margučiai, tekstilė, po keletą geležinių kryžių, keramikos, gintaro dirbinių pavyzdžių.
Analizuodama Senosios Europos fenomeną, mokslininkė M.Gimbutienė siekė įrodyti, kad civilizacijos pamatas yra dvasinės vertybės ir meninė kūryba. Profesorės teigimu, „Senosios Europos bruožai – kūrybiškumas, taikingumas, darnus ryšys su gamta, jos šventumo pajauta – tampa labai svarbūs šių dienų visuomenei“. Žymioji lietuvė tvirtino: „Civilizaciją aš suprantu kaip tokią kultūrą, kurioje kuriamos ir tausojamos moralinės ir meno vertybės, socialinė sistema yra subalansuota. Kiekvienas pilietis turi lygias teises, nėra hierarchijos, leidžiančios vienai gyventojų daliai slopinti ar išnaudoti kitą. Taip buvo Senojoje Europoje ir visame senajame pasaulyje daugelį tūkstančių metų.“
Pasaulio lietuvė – taip vaizdžiai galėtume apibūdinti mūsų kraštietę – palaikė ryšius su intelektualais ir mokslo žmonėmis anuomet sovietmečio konjunktūros kaustomoje Lietuvoje. Kaip ir kita pažangi mokslinė užsienio literatūra, Marijos Gimbutienės darbai nebuvo laisvai prieinami. Lietuvių antropologo, žymaus lietuvių etnogenezės tyrinėtojo Gintauto Čėsnos žodžiais tariant, jo kartai „M. Gimbutienės vardas buvo užrakintas specialiuose bibliotekų skyriuose“. Tačiau lietuvių ir baltų mitologijai, liaudies meno simbolikai skirtos M. Gimbutienės knygos buvo slapčia verčiamos į lietuvių kalbą, rankraščiais ar publikuojamos savilaidos būdu plito iš rankų į rankas, tapo šaltiniais, kuriais į Lietuvą iš Vakarų sklido laisvõs akademinės kultūros idėjos.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
