1941 metų birželio 14-ąją prasidėjo masiniai gyventojų trėmimai į tolimą Sibirą. Per keturias dienas iš Lietuvos buvo ištremta per 17000 žmonių. Tremtis tapo didžiule lietuvių tautos tragedija, o birželio 14-oji pavadinta Gedulo ir Vilties diena. Kiekvienais metais tądien jonaviečiai renkasi prie Laisvės gynėjų paminklo Panerių gatvėje, atiduodami pagarbą tiems, kurie į Lietuvą nebesugrįžo, klauso tremtinių bei jų artimųjų liudijimų, dalijasi savo prisiminimais, bendrauja.
Šiemet prie stelos susirinko nedidelis pulkelis tų, kuriems birželio 14-oji primena skausmingai išgyventus metus ir netektis. Sustoję po žaliuojančiais medžiais, atėjusieji sugiedojo Lietuvos Respublikos himną, nebesugrįžusius į gimtąją tėvynę pagerbė tylos minute.
Metraštininko žodis
Istorinėmis žiniomis pasidalijo Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius Vytautas Venckūnas, surinkęs daug archyvinės medžiagos ir išleidęs kelias knygas apie rajono laisvės gynėjus. Jis priminė, kad du trečdaliai grįžusių iš tremties neberado savo namų, kitiems tarybinė valdžia neleido įsikurti net savo sodybų pirtelėse. Taip buvo supriešinta tauta – prarado tautiškumą, patriotiškumą.
„Mūsų istorija pakeista, nublizginta, ir šiandien matome daugiau liūdesio negu džiaugsmo. Gal praeis tas liūdesys ir ilgesys, bet tremtiniai, grįžę ar palikę amžinajam poilsiui Sibiro tolybėse, išliks mūsų atmintyje, istorija negalės jų išbraukti. Tegul bus pagerbti tie žmonės, kurie tebetiki, kad Lietuva vis bus geresnė ir džiaugsmingesnė. Gaila, šiandien Gedulo ir Vilties dienos minėjime nematome nė vieno valdžios atstovo. Man, kaip Jonavos piliečiui, gėda, kad visos kitos šventės yra proteguojamos, pakeliamos kartele aukščiau, o atmintis, istorinė atmintis, prarandama. Tokia ta realybė. Visgi nepraraskime vilties – tęskime gyvenimą ir žinokime: visagaliam laikui visai nerūpi, kokias pareigas eina tas ar kitas žmogus…“, – sakė V. Venckūnas.
Tiesa yra tvirtybė
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos skyriaus pirmininkė Irena Tamaševičienė, kreipdamasi į susirinkusiuosius, dėkojo tiems, kurie žino savo giminės, Lietuvos ir Jonavos krašto istoriją. „Jūs esate toji aukso kruopelytė ir atstojate tuos, kuriems praeitis nėra svarbi“, – ji dėkojo į minėjimą atėjusiems jonaviečiams.
Sąjungai vadovaujanti pirmininkė apgailestavo, kad kažkodėl istorija yra iškraipoma, net archyvuose esantys dokumentai yra uždengti netiesos dulkėmis. I. Tamaševičienė pasidalijo prisiminimais apie gyvenimą tremtyje, paminėjo daug šviesių žmonių, dvasininkų, kurie teikė stiprybės ir vilties. Pasak jos, tremtinius gelbėjo malda ir tikėjimas, kad ateis diena, kai jie sugrįš į gimtąjį kraštą.
„Mūsų stiprybė yra vienybėje. Mes nenešiojame širdyse jokio keršto, tikimės, kad šventoji dvasia apšvies visus, kurie nori kerštauti, ir kad mes visi kada nors vėl susitiksime taip, kaip stovėjome Baltijos kelyje, susiimsime rankomis – ir suskambės mūsų lietuviškos dainos, kurias dabar retai kada beišgirsi. Visiems linkiu vilties, meilės, tikėjimo. Su kitaip manančiais nebijokime dalytis ta tiesa, kurią žinome ir kurią patys esame patyrę. Juk tiesa taip pat yra tvirtybė, nes yra žmonių, kurie bijo tos tiesos. Skleiskime ją – tik tokiu būdu nugalėsime baimę ir kitus sunkumus“, – kalbėjo I. Tamaševičienė.
Svarbiausia – tikslas ir viltis
Kiekvienais metais į Gedulo ir Vilties dienos minėjimą atvyksta tremtinys, Jonavos rajono garbės pilietis, buvęs ilgametis „Achemos“ direktorius Jonas Sirvydis. Pakviestas prie mikrofono, jis pasidalijo prisiminimais apie tą niūrų ir skaudų laikotarpį, papasakojo, kaip jį, penkiolikmetį devintos klasės moksleivį kartu su kitais Rokiškio krašto žmonėmis, išvežė į nežinią. Sunkiai dirbdamas vyriškus darbus taigoje, jaunuolis nepasidavė sunkumams ir mokėsi vakarinėje mokykloje, taip grūdindamas charakterį ir ieškodamas galimybės atitolinti mintis nuo gimtųjų namų ilgesio.
„Turėjau viltį, kad visiems kažkada pasibaigs šitas marazmas, sugrįšiu į Lietuvą ir ten galėsiu toliau tęsti mokslus. O kai grįžau į Tėvynę, mane paėmė į kariuomenę. Bet ir vėliau mokslų neapleidau – baigiau technikumą, paskui – institutą, dar galvojau apie aspirantūrą, bet supratau, kad laikas labai greit bėga, reikia bent kiek ramiau pagyventi. Tad likusį darbingą laikotarpį skyriau darbui“, – kalbėjo J. Sirvydis.
Sulaukęs 76-erių ir išėjęs į pensiją, jis laisvą laiką paskyrė anglų kalbos mokslams, kurie buvo reikalingi keliaujant po pasaulio valstybes.
Svarbiausia, pasak jo, turėti tikslą ir viltį, tai padeda gyventi, nelieka laiko niūrioms mintims ir piktumams. „Dabar neretai girdime dejones, kad sunkiai gyvename. Nemeluokime patys sau – gyvename ne sunkiai, bet ne vienodai. Kai 1964-aisiais atvykau į Jonavą, miestelis buvo apgailėtinas. Apsidairykime šiandien – kiek pastatų, kokia estetiška aplinka, švaru ir tvarkinga, kiekvienas gali rasti, kur turiningai praleisti laisvalaikį. Palikime politiką nuošalyje. Nepraraskime vilties, džiaukimės gyvenimu ir tuo, ką turime“, – linkėjo buvęs tremtinys J. Sirvydis.
X X X
Minėjimo metu buvo skaitomos Jonavos krašto politinių kalinių ir tremtinių, grįžusių, nužudytų ar atgulusių Sibiro žemėje amžinojo poilsio, pavardės.
Skambėjo Rositos Remenčiūtės, Karolinos Lebednykaitės ir merginų ansamblio „Kvinta“ dainuojamos lietuviškos dainos.
Gedulo ir Vilties dienos minėjimą organizavo Jonavos kultūros centras, o jį vedė Danutė Jurgickienė.
Irena BŪTĖNAITĖ
Autorės nuotraukos.
