Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje nuaidėjo dar viena čia gyvuojančio „Polėkio“ klubo popietė, ženklinanti vasaros pradžią. Į skaityklos erdvę sugužėję senjorai ir juos lydintieji, atrodo, nujautė, kad artėja ne kasdien, ne kasmet pribręstanti intriga – ką tik išleistos knygos pristatymas.
Toji knyga – tai humoreskų, epigramų ir „rimtų“ eilėraščių rinktinė, tikra sveiko juoko, tartum vitaminų dėžutė, skleidėja, ne įvykis, o reiškinys vietos literatūros kalvėse. Parašė ją Gražina Čekavičienė ir pavadino „Dar šiek tiek…“. O renginys prasidėjo Korespondento interviu su Autore, sumanytu pagal režisierės Vitalijos Kraučelienės scenarijų. Mat dramaturginę renginio dalį „vežė“ Neįgaliųjų draugijos „Mūzų“ klubo aktoriai, o knygos autorė, pasirodo, – viena iš kelių šimtų tos draugijos narių. Atsakiusi į daugybę Korespondento (Vytauto Šlajaus) klausimų, papasakojusi net apie savo šiek tiek kitatautišką bei probajorišką kilmę, popietės kaltininkė pagaliau atsiduso: pokalbis išseko, ir aktorius Povilas galėjo čia pat pabrazdinti gitarą, įnešti šiek tiek lyriškų sąskambių į humorui skirtą kontekstą.
Kur „Polėkis“, ten ir dainos. Čia pat sustojo dvylika balsingų senjorų, kurios jau girdėtomis ir dar negirdėtomis dainomis darkart įrodė, kokia įstabi ta lietuviška dainavimo tradicija. Trankiai keliomis smagiomis melodijomis armoniką pavirkdė ir Julius Urbonas, ne vienam pakišęs mintį, kad muzikantas Jonų miestui galėtų atstovauti ir respublikinėse armonikierių varžytuvėse. Tuo tarpu klubo vadovė bibliotekininkė Regina Lukoševičienė jau dėliojo rožių žiedus, „Taurostos“ žurnalus bei linkėjimų pilnus atvirukus, kad pasveikintų neseniai gimusius bei netrukus gimsiančius klubo narius, palinkėtų sveikatos ir minties skrydžio. Pati, beje, taip pat „neišsisuko“, išklausė jos šventei skirtus aplodismentus.
Tačiau grįžkime prie Gražinos ir jos knygos „Dar šiek tiek…“. Keistas pavadinimas, ar ne? Pasirodo, prieš trylika metų jau vartėme G. Čekavičienės humorekų bei epigramų knygą „Šiek tiek“. Autorė ilgą dešimtmetį puoselėjo viltį naujus savo kūrybos perliukus, dažniausiai siųstus į neįgaliesiems skirtą savaitraštį „Bičiulystė“, surinkti į antrą knygą. Pagaliau ryžosi. Ir štai ant stalo „Dar šiek tiek…“, kurią redagavo patyrusi mūsų žurnalistė Vera Semionova. Ar suras šis leidinys kelią į skaitytojų širdis, ar privers juoktis iš savo bei kitų silpnybių, pagaliau juoktis pro ašaras – tai kol kas klausimas tyruose. Norisi tikėti, kad TAIP, suras, privers, juk autorės žodis – šmaikštus kaip botagėlis, žvilgsnis – gilus ir negailestingas, pagaliau savo literatų gretose teturime antrą pripažintą humoristę, antrą po Mykolo Kručo, o šalyje aštrią plunksną valdančių moterų – ne tiek daug…
Marius GLINSKAS
Viešosios bibliotekos nuotraukos
