„Ar kada matėte, kaip atrodo išeksploatuotas durpynas? Kitaip sakant, plotas, kuriame buvo kasamos durpės. Ne kastuvais, be abejo, juk gyvename XXI amžiuje. Šiais laikais viskas vyksta daug greičiau, lengviau ir stambiagabaritės technikos pagalba per tą patį laiką galime iškasti kur kas daugiau. Tik klausimas, ar šiuo atveju tai į naudą. Kas nesate buvę dykumoje, nereikia toli važiuoti. Lietuvoje, čia pat, surasite ne vieną ir ne dvi. Milžiniškos dykynės, paslėptos už medžių juostų, kad niekas nematytų. Nes pamatę, to vaizdo neužmiršit niekad”, – sako Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo ekspertas Nerijus Zableckis.
„Mes nepaveldime Žemės iš savo protėvių, mes ją skolinamės iš savo vaikų".
Amerikos indėnų posakis.
Gyvos numarintos pelkės, atimtos jų atsargos, išeksploatuoti durpynai – didžiulės mūsų Žemės žaizdos. Jausdamas kaltę, slepiasi bet kuris gyvis, o žmogus tuo labiau. Todėl ir dangsto savo nuodėmes, bent jau palikdamas aukštų medžių juostas, kad gink dieve, svetima akis neįžiūrėtų savanaudiško elgesio pasekmių.
Durpynų esu regėjusi ne vieną: tai vis dar skriaudžiamos pajūrio perlo Auštumalos rudosios dykvietės, Šepetos keružių beržų kapinės. Novaraisčio ar Tyrulių didžioji dalis jau mirusios pelkės reinkarnavosi į nendrinius vandeningus plotus ir bent paukščiai juose atrado savo rojų. Smagu, kad Jonavos Paąžuolynės durpyno pelkė šią žiemą pagaliau buvo rekultivuota, bet Užusaliuose plytintis Didysis raistas?… Nežinia kas ateity su juo bus, greičiausiai tai jau būsimo miško pamatai – durpininkų išraustose duobėse auga medžių spaigliai ir tampa gyvosios faunos ramybės buveinėmis.
Kada tai lėkiau į pasimatymą su Palaraisčio telmologiniu (pelkių) draustiniu. Taip, draustinis vietoje, yra žemapelkės rudų balų su išvešėjusiom gigantiškom sprigėm, yra ir aukštapelkė, gerokai storesnėm, nei norėtųsi pušim apaugusi. Jau ne aukštapelkė ten, o gailinis išsausėjęs pušyno raistas. Kodėl? Nagi grįžtant iš pasimatymo, stabtelėjau prie pakelės medyno juostos, už kurio įžiūrėjau keistą šviesią properšą. O vargeli, varguolėli! Taigi durpyno aikštė, plyti kaip keli gigantiški stadionai! Grioviai – kelių metrų gylio ir pločio! Pasilypėjau ant šalia stūksančio sustumtų durpių piliakalnio, užsimerkiau, vėl atsimerkiau – tokia tuštuma, negyvybė, lyg ruda mantija apsigobęs vaiduoklis...
Bet tai nebuvo baisiausias vaizdas – dar stipriau širdį palietė šalia durpių lauko ruošiama nauja auka, naujas pelkės plotas. Gyvybės vanduo jau grioviais nutekėjęs, o pati aukštapelkė stagarų džiūvėsiais apsikaišiusi, tik berželiai, tie ištikimi pionieriai, gajūs lyg vasaros atolas, stypsta nieko nebodami. Tačiau jau greit ir čia įvažiuos traktoriai gremžti pelkinių kilimų. Einu per buvusią žalią kiminų paklotę, o jie, vargšai, nupilkėję ir taip garsiai tręška po kojomis, nelyginant vaikų smagiai kramtomi bulvių traškučiai... Dar dešiniau pažvelgus, matau tolumoj žaliuojančią gyvybės oazę – iki ten grioviai dar nenuėjo, dar nespėjo atimti pelkės energijos. Tačiau žinau, jog tai laikinas miražas – durpininkai išnaudoję vieną gabalą, griebsis dešinės pusės, kol apžios ir tą žaluma tvaskantį miražą ir visą aukštapelkę, be jokių išlygų... Štai dėl ko Palaraisčio telmologinis draustinis gerokai apsausęs – jis gi durpyno kitoj kelio pusėj kenčia...
Šiluvos tyrelio durpynas
Vos 4 km į pietryčius nuo Tytuvėnų ir tik 1 km į šiaurės rytus nuo Šiluvos, kažkada plytėjo 1300 ha užimanti Šiluvos tyrelio aukštapelkė. Ji buvusi ne tik gražuolė raganų, laumių ir velnių buveinė, paslaptingom žaltvykslėm naktį viliojusi atsitiktinį praeivį, bet ir garsinanti savo vardą netgi Lietuvos šlapynių dešimtuke. Deja, užu marių, jūrų plačiųjų, sunaikinus savo gamtos turtus, pakvipo atėjūnams ir mūsų gražiosios pelkės. Vokiečiai greiti veikti, tad ir čia nesnaudė – gavo leidimą eksploatuoti svetimus turtus, susimokėjo Lietuvai nedidelius išvežimo mokesčius ir 1959 metais pasiuntė Šiluvos tyrelin pirmuosius zimagorus. Kas tie zimagorai? Ogi žmonės, kurie įžengę pelkėn paruošdavo pirmuosius šlapynės darbus, idant galėtų įvažiuoti sunkiasvorė technika. Tik po jų pjaunami medžiai, atsirioglinę traktoriai, ekskavatoriai rauna kelmus, nuiminėja viršutinį sluoksnį ir pradeda kasti durpes.
Kadangi reikėjo darbo rankų, įmonė kasusi durpes, įkūrė savo darbuotojams gyvenamąjį Tytuvėnų mikrorajoną su daugybe patogumų, taip pakeldami aukštyn miestelio statusą. Tada durpes ekskavatoriai su kaušais kasė gabalais - jos buvo naudojamos grybams auginti. Tačiau seni netechnologijų laikai praėjo ir dabar moderni technika taip nebevargsta: pirmiausia nusausinti laukai išvalomi nuo medžių, šaknų, tada praeinama su frezomis ir paviršius supurenamas. Durpei leidžiama išdžiūti, tuomet įrieda siurblinė technika, kuri siurbia durpes ir pila į krūvas – piliakalnius. Tytuvėnų regioninio parko ekologė pasakojo, jog tie siurbliai kai eina, regis didžiuliai plotai dega – lyg juodi baisūs dūmai virsta aukštyn į dangų. Dabar tai traktoriai modernūs, sandariom kabinom, bet seniau buvę liūdni reikalai – išeina darban žmogus šviesus, švarus, o grįžta...
Durpių krūvos supilamos į vagonėlius, kuriems bėgiai nutiesti po visą 900 ha su virš dabartinę kasamą teritoriją. Siaurojo geležinkelio tinklas sujungtas su Šiluvos ir Tytuvėnų tyrelio durpynais ir gale viskas sueina į Lyduvėnų geležinkelį, kur visos durpės surenkamos ir negrįžtamai mojuoja savo gimtąjai šalelei – į užsienį išvežama net 80 proc. lietuviškos žemės.
Žemės žaizdos – didžiuliai taršos šaltiniai
O kas lieka pelkei? Laidotuvės, ne kitaip! Visą amželį gyvavo, gėrė drėgmės kritulius ir saulės energiją, kaupė anglį giliai savo kūne, o kai ją sausino ir atvėrė, nuėmė visą sluoksnį, tai pasidarė kaip žemės žaizda! Visa pelkėj glūdėjusi organika, susilietusi su oru pradėjo skaidytis, tuo pačiu išmesdama visą CO2 į orą. Tokie durpynai laikomi didžiulėm žaizdom ir didžiuliais taršos šaltiniais. Nustatyta, kad jie didesni nei miestai ar autostrados, būtent CO2 išmetimo atžvilgiu.
Kas lieka po durpių eksploatavimo? Nagi, durpyne negalima visų durpių plikai nuskusti – kiekviena įmonė žino, jog privalo 30 cm teisėtai rudos žemelės palikti pievai ir 50 cm miškui. Kadangi durpynus kasa iki tam tikro sluoksnio – ar tai būtų molis, ar smėlis - po durpėm visada yra mineralinis sluoksnis ir tik virš jo kaupiasi durpė. Tad nukasę pelkės užgyventą turtą iki mineralinio sluoksnio, kasėjai privalo užversti griovius ir užlieti durpyną vandeniu. Tai vadinama rekultivacija arba bandymas vėl atkurti pelkę, nors iki jos natūralaus atsikūrimo, žinoma, praeis tūkstančiai metų, kadangi per vienerius metus teužauga 1 mažas milimetriukas durpių sluoksnio. Konkrečiai Šiluvos tyrelio durpyne durpės užima 7,5 metrų sluoksnį. Tačiau, kaip pavyzdį imkime 8 metrus ir paskaičiuokime, kiek metelių prireiks atsikurti pelkei? Ogi visų ilgų 8 tūkstančių metų! Štai taip.
Nukastus durpynus reikia užlieti vandeniu, nes tokia palikta teritorija be galo jautri gaisrams. Blogas pavyzdys buvo Novaraisčio durpynas Šakių rajone. Išnaudotojai paliko nesutvarkytą žemės žaizdą ir gaisras po gaisro nuolat niokojo buvusią pelkę bei aplinkinius miškus, kol miškininkai šį reikalą paėmė savo žinion ir užliejo vandens klaną. Be to, vandeniu užlietas durpynas jau nebeišskiria anglies dioksido – tarša sustabdyta.
Šiluvos tyrelyje buvau vasario mėnesį, Pasaulinės pelkių dienos minėjimui surengtame žygyje. Tąkart apėję snieguotus ir vėjais besidraskančius durpyno tyrus, patekome į patį centrą, į buvusios pelkės širdį. O širdis, kaip žinia, plaka iš paskutiniųjų ir miršta paskutinė. Ir Šiluvos tyrelio širdis dar vis plaka savo žaliuojančia gyvybe ir rūgštaus vandenėlio akelėmis. Kaip atsitiko, kad pačiam nebegyvo durpyno centre išliko mažutė oazės salelė? Kol visi aikčiojome ir negalėjome atsistebėti tokiu stebuklu, vedžiojanti mus ekologė paporino išties nuostabią istoriją.
Pinigai nuperka Tylą
Tais senais ir gūdžiais praėjusio šimtmečio laikais, kai prasidėjo durpyno eksploatacija, tuometinė valdžia iš visko stengėsi išspausti maksimumą. Taip ir su pelke – jei jau paėmei ją savo žinion, tai privalai visą ir įsisavinti. O pelkių centrai dažnai būdavę neįžengiami, neišbrendami liūnai. Nes aukštapelkės dažniausiai susidaro buvusių ežerų vietoje. Kaip tai vyksta? Aplink ežerą auga, lapoja įvairi augalija – medžiai, krūmai, plačialapės žolės. Rudenimis vandenin vis krenta lapai šakelės, vėjas nulaužia ir stambių šakų, prineša išrautų žolių, dar kokį medį išvertęs įmurkdo. Ir visa ta gyvoji organika yra, pūva, raizgosi po vandeniu sudarydama tarsi lengvą plūduriuojantį plaustą. Ant jo patenka žemių, vėl lapų – gyvosios trąšos, ir pradeda augti nauja augalija po savimi neturėdama kur įtvirtinti šaknis, todėl vandeny jos pūva ir virsta durpėmis. Tokie organikos sluoksniai darosi nuo ežero krantų ir tolsta, spaudžiasi link vidurio. Ežeras pamažu anka, kol lieka tik atskiros jo akelės. Ant judančių plaustų įsikūrę drėgnamėgiai kiminai, storina durpių sluoksnį, o drėgmė aplink ežerą visoje pelkėje mažėja, todėl pradeda augti pirmieji medeliai – neišrankūs berželiai. Paskui juos sėjasi pušų sėklos. Augalų, smulkiųjų gyvūnų atliekos ir toliau kaupiasi, ir sukuria derlingą dirvožemį, kuris atveria vartus įvairesnėms medžių rūšims. „Todėl kiekvieno ežero, kiekvienos pelkės ateitis yra miškas“, – pasakojo mūsų gidė. „O žmogus tą procesą tik pagreitina – nusausina pelkę, ir tai yra liūdnoji gamtos dalis. Mes įsikišdami į gamtą tik pagreitinam tą procesą, kada dingsta ežerai ir pelkės...“
Bet grįžkime prie gyvosios širdies stebuklo. Kaipgi išliko ta mažytė salelė? Ogi ten taip pat buvo atviras, dar ne visiškai užakęs ežeriukas, netgi baltosios lelijos kasmet keldavo savo pasakiškus žiedus. Traktoriai įvažiavę tan ežeriukan skęsdavo, niekaip jo neįveikdami. Ir kadangi toje vietoje durpes išeksploatuoti buvo misija neįmanoma, tą pelkės širdį ir palikdavo prašydami regioninio parko įsteigti čia draustinį, kad nebereiktų vyrams bergždžiai vargti. Taip atsirado telmologinis 33 ha draustinukas, pavadintas Sandrausiškės vardu. Deja, tokių draustinių dalia yra liūdna, nes aplinkinė durpyno teritorija vis žemėja, vanduo milžiniškais grioviais nutraukiamas ir iš draustinio. Tad pelkės širdis su kiekvienais metais sausėja. Nei ežeriukų, nei liūnų nebeliko. Paskutinės jų akelės dar neseniai juodu gyliu žiūrėjo, dabar gi tik žalia povandeninių žolynų spalva merkiasi, o tai reiškia, kad tikros akys visiškai užsitraukė.
„Dabar akyse taip ir matau sunkiąją techniką važiuojant per rečiausią Lietuvos orchidėją ir išvejančią visus gyvūnus iš pelkės bei paliekančią juos be namų. Tik niekas jų skausmo negirdi… ir neišgirs. Nes pinigai nuperka Tylą”. Nerijus Zableckis, Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo direktorius.
Jūratė VITKAUSKAITĖ
