Pernai į Anapilį iškeliavusi legendinė mūsų teatro aktorė, televizijos režisierė Galina Dauguvietytė, rodos, jau nepaliko jokių savo gyvenimo paslapčių, nutylėjimų. Viskas dokumentinės prozos pavidalu buvo tilpę į tris paskutinį dešimtmetį parašytas Ingos Liutkevičienės knygas – „Perpetuum mobile“, „Post scriptum“ ir „Dialogai su savimi“. Vis dėlto kruopščioji žurnalistė dar kartą žvilgtelėjo į savo herojės „užkulisius“, pavartė Biržų muziejaus turtus ir neseniai išleido dar vieną, ketvirtąją, knygą „15 metų su Galina Dauguvietyte“, kurią prieš savaitę pristatė ir Jonavos viešojoje bibliotekoje.
Autorės pasakojimas, lydimas vaizdo medžiagos, susirinkusius nukėlė ne tik į sostinę, kur ant Tauro kalno gyveno Galina, bet ir į Dauguviečių sodybą, esančią Biržų rajone, kur kadaise šeimininkavo garsusis aludaris ir režisierius Borisas Dauguvietis, daugiau nei prieš 60 metų scenoje pastatęs jam bene daugiausia šlovės atnešusią „Žaldokynę“. „Sėsk čia, ant pagalvės, aš atsisėsiu ant kėdžių“,- svetingai Galina priimdavo savo viešnią, pasišovusią knygose įamžinti josios kiek skandalingą, kiek ekscentrišką, net pagiežingą asmenybę. Paskutiniais metais Inga savo herojei buvo tapusi jau „nebe redaktore“, tad ši rodydavo savo slapčiausius garderobus, siūlydavo kartu užsitraukti cigaretę, paragauti „tik brendžiuko“, pagaliau „paliežuvauti“. Jos „mėlynojoje virtuvėje“ mezgėsi įvairiausi neformalūs pokalbiai – apie knygas, filmus, rusų aktorius, Senovės Egiptą, net „Naujienos“ pyrago skonį. Toks pasitikėjimas – tai ir nemenkas įvertinimas, nes, anot Galinos, nėra žmonių „per vidurį“, yra tik arba „geriausi“, ‚talentingiausi“, arba „visiški nuliai“.
Įdomūs, kaip pasakojo I. Liutkevičienė, buvo aktorės požiūriai į kai kurias visuomenės normas, civilizacijos „patogumus“. Pavyzdžiui, sakydavo: „Kas man ta jūra. Spjaunu aš į tą jūrą. Svarbu, kad girdžiu jos ošimą, o eiti į paplūdimį nematau reikalo“. Ir, užsivertusi sijoną, kaitindavo prie namelio kojas. Keistoka, kad Galina nesidomėjo nei savo seserimis iš pirmos tėvo santuokos, nei kitais artimaisiais. Mirus vienai iš seserų, gyvenusių netoli Tauro kalno, režisierė net nenuėjo į laidotuves. „Nenorėjau nervintis“,- paaiškino priežastį. Nelabai domėjosi ir profesionalią sceną užkariaujančiu tėvo proanūkiu aktoriumi Dariumi Meškausku. Tik prieš mirtį pasikvietė į svečius, pasidomėjo, kuo giminaitis gyvena. Šis esą savo močiutei išdėstęs planą, kaip galima atgaivinti Dauguviečius, sukurti Lietuvos aktoriams kūrybos ir poilsio erdvę. Deja, idėja Galinai nepatiko, ji griežti pasakė „ne“. Gal jau svajojo amžiams atgulti savo vaikystės kieme, klevų pavėsyje, ir negirdėti gyvųjų erzelio. Netradiciškai esą Galina įsivaizdavo ir savo laidotuves – jokios pompastikos, jokių „menininkų kalnelių“. „Išbarstykite mano pelenus į Nemunėlį“,- sakė. Vėliau persigalvojo: „Bet Nemunėlis nuneš į Daugavą. Tai kas aš tada būsiu – turistė? Ne, nenoriu, verčiau po dar šlamančiu klevu“. Ten ir atgulė urnoje, greta savo vyro pelenų, kuriuos iki tol laikė savo namų spintelėje. Virš jųdviejų palinko geltonoji forsitija.
Perskaičius šią, jau ketvirtąją knygą apie Galiną, atrodo, daugiau „baltų dėmių“ nelieka. Bent jau kol kas. Juk B. Dauguviečio atžalos, pasklidusios po visą pasaulį, gyvena ne tik Lietuvoje, bet ir Australijoje, JAV, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Taivane, Airijoje. Nesistebėkime, jei rašytojos talentu apdovanota žurnalistė kada nors suras visus Dauguviečių palikuonis ir sudėlios dar įstabesnę scenos meistrų šeimos dėlionę.
Marius GLINSKAS
Gyčio Ramanausko foto.
