Praėjusį savaitgalį Išorų kaime (Užusalių sen.) surengta šventė buvo skirta mišraus vokalinio ansamblio „Išorai“, kurį subūrė vietos gyventojas Zigmas Mažeika, penkerių metų sukakčiai paminėti. Renginys, vykęs žaliame gamtos kampelyje, priminė ne paprastą kaimo sueigą, bet spalvingą muzikos festivalį, ateityje galintį tapti vietos bendruomenės tradicija bei svariu indėliu į rajono kultūrinį gyvenimą. Šventėje koncertavo ne tik penkiametis jubiliatas, bet ir Jonavos socialinių paslaugų centro moterų kolektyvas „Versmė“ bei „Veprių“ KC „Intermezzo“ grupės atstovai (vad. Edvardas Ratautas) ir moterų vokalinis ansamblis „Spindulys“ (vad. Saulius Glamba) iš Kauno.
Prieš penkerius metus
Šventės vedėja, Užusalių bendruomenės pirmininkė Laurita Puškova pastebėjo, kad per penkmetį „Išorų“ dainininkai sustiprėjo ir šiuo metu atrodo kaip „tvirta muzikinė šeima“. Tai patvirtina jų rengiami koncertai ne tik savoje seniūnijoje, bet ir už jos ribų. Apie tai liudijo ir stendas, kuriame akį traukė muzikantų nuotraukos bei padėkos raštai iš įvairių rajono kampelių.
„Penkeri metai – neilga laiko atkarpa, tačiau kiek dainų sudainuota, kiek kelionių, išvykų surengta. Ir tai tik pradžia, rodanti neišsenkantį norą dainuoti ir kurti, – kalbėjo L. Puškova, trumpai apžvelgdama ansamblio įsikūrimo istoriją. – Prieš penkerius metus, įsikūrus Išorų bendruomenei, penki vyrai, vadovaujami vietos gyventojo Zigmo Mažeikos, leidosi į muzikinę kūrybinę kelionę ir subūrė kelių dainininkų ansamblį. Juos vedė siekis bendrauti ir gyvenimą švęsti su daina. Vėliau ansamblio dalyvių skaičius augo, bet užklupo kovido pandemija. Tačiau dainininkų entuziazmas neblėso, ratas plėtėsi, prisijungė keletas moterų. Šiandien visi matome – tai didelė dvylikos narių šeima, kuria gali didžiuotis kiekvienas Užusalių seniūnijos gyventojas.“
Penktojo gimtadienio proga „Išorų“ kultūros entuziastus sveikino Užusalių seniūnas Rolandas Skuja, džiaugdamasis, kad kaimo bendruomenės nariams rūpi kultūra, be kurios kasdienybę gaubtų nuobodi ir pilka spalva. Nešina pačios iškeptos duonos kepalėliu pagerbti dainininkų atskubėjo rajono Savivaldybės tarybos narė Renata Mikalauskienė. Anot politikės, „duona – stiprybės, bendrystės, vienybės simbolis“. „Darykite tai, ką labiausiai mėgstate. Tegul visų gyvenimą skaidrina jūsų dainuojama daina“, – linkėjo viešnia. Kūrybingos ateities linkėjo Šilų seniūnas Valeras Mikalauskas.
Išorų seniūnaitis Juozas Klimkevičius teigė, kad „kaimas gyvuoja, kai kas nors jame vyksta“. „Išoruose gyventi gera ne tik dėl įvairios veiklos, bet ir dėl dainininkų, savo koncertais garsinančių mūsų kaimą. Pastaruoju metu plečiate savo koncertų geografiją – jau pasiekėte Kauną. Dėkoju jums už entuziazmą, energiją, meilę dainai ir kūrybai“, – į ansambliečius kreipėsi jis.
Negalėdama dalyvauti šventėje, saldžią dovaną atsiuntė buvusi Užusalių seniūnė Vijolė Šadauskienė, kuri, pasak Z. Mažeikos, buvo žmogus, taręs padrąsinantį žodį ir paskatinęs burti ansamblį. O L. Puškova, sveikindama dainininkus Užusalių bendruomenės vardu, padovanojo obelaitės sodinuką, kuris, įleidęs šaknis į Išorų žemę, taps vietos gyventojų puoselėjamos kultūros simboliu.
Išsivadavimas iš tylos
Į susirinkusiuosius kreipęsis muzikos kolektyvo įkūrėjas Z. Mažeika, aktyvus Užusalių kultūros centro lankytojas ir dalyvis, įvardijo ansamblio subūrimo priežastį.
„Pasigirdo kalbų, kad kažkas panoro uždaryti Užusalių kultūros centrą. Buvau nustebintas ir priblokštas. Mūsų seniūnija yra bene gausiausia gyventojų skaičiumi, kultūros centre, kuriam vadovavo Vitalija Šatkienė, vykdavo įvairios šventės, koncertai, aš pats toje veikloje dalyvaudavau ir grodavau elektrine armonika. Kalbos apie kultūros namų uždarymą labai sujaudino. Atvirai pasakysiu: kas vakarą nuo tylos spengė ausyse, jokio muzikos garso. Atrodė, net žiogai iš nuostabos nutilo. Reikėjo kažką daryti. Susirinkome keli vyrai, pabandėme padainuoti. Tada negalvojome apie didesnius koncertus, išvykas. Norai buvo nedideli – tik padainuoti vietoje organizuojamose šventėse, kad žmonės nepamirštų, kas yra toji muzika, kad išsivaduotume iš tos tylos. Prisimenu, pirmą kartą pasirodėme įžiebiant Kalėdų eglę prie Išorų parduotuvės. Tada dainą užtraukėme penkiese – aš, Kazimieras Skuja, Aleksandras Zigmantavičius, Vytautas Vėbra ir Robertas Galeckas. Gal labai nesublizgėjome, trūko pirmųjų balsų, bet jautėme gyventojų moralinį palaikymą, stiprėti ir dainuoti ragino Vijolė Šadauskienė. Tad nenuleidome rankų – kolektyvas gausėjo, prisipildė moteriškų balsų“, – ansamblio atsiradimo istoriją pristatė iniciatorius Z. Mažeika.
Šiuo metu kolektyve, be paties vadovo, dalyvauja šie dainos mylėtojai: Nijolė Biliūnienė, Birutė Matusienė, Dana Rinkevičienė, Sigita Venclovienė, Aleksandras Zigmantavičius, Kazimieras Skuja, Kęstutis Kakanis, Ignas Morozovas, Justinas Rimas, Robertas Galeckas, būgnininkė Zofija Mažeikienė.
Daugiausia jų sudaro vietos gyventojai, tačiau yra dainininkų, atvykstančių iš Užusalių, Jonavos ir net Kauno. Pasak ansamblio vadovo, tai yra monolitas, kur nelieka vietos pykčiams ar nesusipratimams.
„Jie visi yra auksiniai – ir charakteriu, ir darbštumu. Tai tikras aukso fondas. Dėkoju kiekvienam už meilę dainai ir bendrystę“, – dėkojo mišraus vokalinio ansamblio „Išorai“ įkūrėjas ir vadovas Z. Mažeika, prašydamas pagerbti Tylos minute į Anapilį išėjusį dainininką Kazį Račkauską.
Lauko estrada
Jauno kolektyvo gimtadienio šventė buvo surengta po atviru dangumi, Klevų gatvės kvepiančioje aikštelėje. Prieš sueigą vadovas nuogąstavo, kad neprakiurtų dangus ir lietus nesugadintų nuotaikos tiek organizatoriams, tiek ir žiūrovams. Laimei, šios negandos pavyko išvengti – gamta įvertino gerus išoriečių darbus ir visiems atsiuntė malonų orą.
Grįždamas į ansamblio būrimosi pradžią, Z. Mažeika prisiminė problema tapusią repeticijų vietą.
„Neturėjome patalpos, kur galėtume repetuoti. Tai rinkdavomės Išorų bibliotekoje, paskui įsipiršome į girininkijos patalpas, bet ten yra gyventojų, kurie galbūt ne itin palankiai žiūrėjo į balsingų vyrų grupę. Pagaliau radome galimybę repetuoti Užusalių daugiafunkciame centre, ten tikrai niekas nereiškė jokių pretenzijų. Brendo mintis susiręsti pastogę patiems čia pat, Išorų kaime. Pinigų tam nebuvo. Keli kaimo senjorai ir darbingo amžiaus vyrai parodėme iniciatyvą – savo rankomis pastatėme lauko estradą, tinkančią ir repeticijoms, ir koncertams, ir kitokiems renginiams. Jei nebūtų ansamblio, gal neturėtume ir šios estrados“, – nusišypsojo pašnekovas, 25-erius metus ėjęs Kauno regiono Aplinkos apsaugos departamento, Jonavos rajono vyriausiojo valstybinio inspektoriaus pareigas.
Bėgimas paskui svajonę
Kultūros puoselėtojas Z. Mažeika – žemaitis, kilęs iš bajorų giminės. Tėvas ne kartą yra užsiminęs, kad norėtų sūnų matyti daktaru, o motina svajojo apie kunigystę. „Daktaro profesija man patiko, o būti kunigu nebuvau linkęs, bet rašinėliuose pirmenybę teikiau būtent dvasininko profesijai“, – sako jis.
Tačiau mirus nė 50-ies nesulaukusiam tėvui, gyvenimas pasikeitė. Tuo metu brolis mokėsi Vilniuje, seserys lankė pradinę ir vidurinę mokyklas, aštuonmetis Zigmas tapo pagrindiniu mamos padėjėju. Tarybinė valdžia už visus keturis vaikus našlei skyrė 24 rublių pašalpą.
Gyvenimas nelepino, kolūkyje vaikui teko dirbti įvairius darbus, o mintys sukdavosi apie muziką, galvoje suskambėdavo melodijos – taip norėjosi to nepasiekiamo pasaulio.
„Kaimynas turėjo bandoniją, bet ja groti nemokėjo. Kartą nuvažiavau pas jį, maniau, gausiu bent rankose palaikyti, bet šeimininkas neleido prie jos net prisiliesti. Šiaip ne taip susitaupęs 10 rublių, nusipirkau varganą armoniką. Ir įvyko stebuklas – po poros mėnesių aš, per dešimt metų perlipęs vaikis, jau grojau mokyklos šokių vakare! Pamatęs, kaip pagal mano grojamą melodiją sukasi poros, tiesiog apsalau – buvau toks laimingas, kad sunku apsakyti. Vėliau tokio jausmo niekada nebesu patyręs“, – prisimena pašnekovas.
Paskui Zigmas tapo pagrindiniu muzikantu jaunimo organizuojamuose šokiuose. Anot jo, kartais pavykdavo užsidirbti ir po tris rublius, tais laikais tai buvę dideli pinigai. „Nors prašomas pagroti neatsisakydavau, bet jaučiausi nejaukiai ir nedrąsiai. Tačiau labai reikėjo pinigų, tad įveikdavau savo kuklumą. Džiaugdavausi, kad iš savo uždarbio jau galiu nupirkti duonos, kelias kapeikas net sutaupyti. Galiu pasakyti, kad anuomet turėjau labai daug dirbti, taigi tam muzikavimui laiko likdavo nedaug“, – patirtimi dalijasi „Išorų“ ansamblio vadovas.
Mama, matydama savo sūnaus pastangas ir gabumus groti, nuvedė į Šilalės muzikos mokyklą. Paaiškėjo, kad armonikos klasės nėra, galimybė mokytis būtų tuomet, jei vaikas turėtų 120 bosų akordeoną. Kur gauti sumą pinigų tokiam instrumentui įsigyti? Zigmui teko pasirinkti triūbos (trimito) klasę.
„Su vienu trimitu niekur nepakoncertuosi. Tačiau mokslus baigiau. Mano muzikinis išsilavinimas yra tas, kad mokykla suteikė platesnį supratimą apie muziką, bet gilintis į klavišinių instrumentų paslaptis paliko pačiam“, – aiškina Z. Mažeika.
Baigus mokyklą, mama nupirko nedidelį akordeoną – sūnaus pasididžiavimą: juk tai jau ne armonika! Mokydamasis Kretingos žemės ūkio technikume, jaunuolis su bendraminčiais subūrė muzikantų grupelę, kurią kviesdavo pagroti krikštynose, vestuvėse ar kitokiose šventėse.
Iniciatyvų tik daugės
Vėliau neakivaizdinės studijos Kauno žemės ūkio akademijoje (dabar – VDU žemės ūkio akademija – I. B.) atvedė į Jonavos rajoną – Panoterius, paskui Užusalių seniūniją. „Užusalių kultūros centrui vadovavusi Vitalija Šatkienė mane įtraukė į aktyvią kultūrinę veiklą – atsivėrė platesnė erdvė muzikai buvo aktyvi vadovė. Aš kaip tik tuo metu nusipirkau elektrinę armoniką“, – prisiminimais dalijasi Z. Mažeika, pridurdamas, kad, pradėjęs dirbti aplinkosaugos srityje, turėjo daugiau galimybių ir laiko skirti kultūriniam gyvenimui.
Kai vis dažniau pasigirsta kalbų apie kultūros centrų uždarymą kaimiškose vietovėse, meninės sielos žemaitis, įsikūręs Išoruose, imasi iniciatyvos kaime įžiebti kultūros židinį, suteikti žmonėms dvasinio peno ir malonių akimirkų. Anot jo, mūsų tauta turi tiek lietuviškų dainų, kad visų išdainuoti neįmanoma. „Paminėję veiklos pirmąjį penkmetį, būsime aktyvūs kultūros nešėjai ir ateityje, nes be dainos ir muzikos žmogus praranda jausmus. O dabar, kai turime dainingą būrį žmonių, gyvenimas tampa dar gražesnis ir įdomesnis“, – samprotauja aktyvusis Išorų gyventojas Z. Mažeika, dėkodamas visiems, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie šventės organizavimo, šilčiausius padėkos žodžius skirdamas jaunosioms pagalbininkėms – Lauritai ir Simonai.
Gimtadieniui skirtą sueigą vainikavo visų kolektyvų ir žiūrovų bendra daina pagal Salomėjos Nėries žodžius „Mūsų dienos kaip šventė“.
Irena BŪTĖNAITĖ
