Dabar laikas – kaip burtas. Jauni žolių lapeliai pilni augimo gyvasties, sprogsta, bujoja savo šviežia žaluma. Puiki proga išeiti į mišką, pievą, ir būti nustebintiems pirmųjų vitaminų, natūralių salotų. Nes pirmosios žolės skirtos būtent sveikatai ir energijai papildyti.
Pirmieji pavasario augalai senovėje žmonėms buvo toks pats maistas kaip duona. Šiandien, nuo gamtos atitolę bei stokodami žinių, auginame žalumynus daržuose arba perkame svetur užaugintus. Tačiau verta prisiminti, o kitiems ir susipažinti su valgomais laukiniais augalais, nes ką tik prasikalusiuose lapeliuose gausu organizmui reikalingų vitaminų, mineralų, fermentų. Ir jie – be jokių chemikalų!
Didžiausia sveikata – iš piktžolių
Kaip bebūtų keista, su pavasarine žaluma soduose ir daržuose pirmiausia pasipila piktžolės: kiaulpienės, dilgėlės, garšvos. Skubame jas rauti lauk ir sėti kultūrinius įprastus žalumynus. Tačiau darome didelę klaidą nevertindami natūralių gamtos augalų, mat iš po žemių besikalančios lauko žolės padeda atgauti prarastas jėgas, sustiprinti organizmą ir paįvairinti kasdienį racioną. Pasak dietistų, pirmose žolelėse itin gausu chlorofilo, žalios spalvos pigmento, kuris kaupia saulės šviesos energiją ir paverčia ją gyvybine augalų energija. Chlorofilas padeda atsinaujinti ląstelėms ir ypač naudingas kraujui.
Mitybai papildyti tinka daugelis lauko augalų: varnalėšos, kiaulpienės, garšvos, žliūgės, balandos ir kt., bet kaip visų naudingiausias sveikatai, fitoterapeutai išskiria didžiąsias dilgėles. Dažniausiai vartojami jauni žolių lapeliai, kartais ir stiebai, tik kiaulpienės – privilegijuotos, mat visos jų dalys kuo puikiausiai tinkamos valgyti. Einant žoliauti, reikėtų vadovautis tam tikromis taisyklėmis: skinti jaunus augalus, su vos išsiskleidusiais lapeliais, atokiau nuo kelių esančiuose soduose, daržuose ir, žinoma, ne prie judrių magistralių.
Dilgėlė – visų žolių karalienė
Vienos pirmųjų prasikala dilgėlės. Būtent tik prasikalusiuose lapeliuose ir slypi didžiausia maistinių medžiagų koncentracija. Jaunos dilgėlės yra kelis kartus maistingesnės nei morkos ar špinatai. Jų lapuose gausu flavonoidų, net kelių rūšių vitaminų, sterolių, organinių rūgščių, daugybė mikroelementų ir t.t. Ir tai ne šiaip sau žaliavalgių propaguotojų išmislas – jos yra plačiai tyrinėjamos, o mokslininkai atranda vis naujų faktų apie dilgėlių poveikį organizmui.
Kad tai išskirtinė žolė, fitoterapeutai nurodo, jog visų pirma dilgėlės – vitamininiai augalai, stiprinantys visą organizmą. Teigiama, kad šviežių dilgėlių naudinga pavartoti po virusinių infekcijų, peršalimo, jaučiantis be energijos. Kadangi dilgėlėse gausu geležies, jos labai tinka esant mažam hemoglobino kiekiui kraujyje (mažakraujystei), tačiau, kai kraujo krešėjimas per didelis, jų vartoti negalima. Dilgėlės turi atmintį gerinantį poveikį, gerina prostatos veiklą, gydo kepenų ir tulžies ligas, gelbėja nuo vidurių užkietėjimo. Liaudies medicinoje dilgėlių pavilgai dedami ant žaizdų, nudegimų, jų nuoviru stiprinami plaukai.
Kad ši žolė nesikandžiotų, surinktus lapelius ir viršūnėles pradžioje reikia nuplauti po šaltu vandeniu, o tada nuplikyti. Tuomet atsiskleidžia itin kvapnus aromatas. Tačiau kaip ir visur – būtinas saikas, užtenka saujelės dilgėlių, prie kurių derinsime bet kokias šviežias daržoves, svogūnų laiškus, krapus, špinatus, rūgštynes, ar kitas lauko žoleles. Sultingais dilgėlių lapeliais tinka apibarstyti sumuštinius, apkepus, omletą, įberti į bet kokią sriubą. Dilgėlės – puikus įdaras įvairiems virtiniams ir blyneliams, su jomis galima virti bulvių kukulius, gaminti padažus prie žuvies.
Jei neplanuojame tą pat akimirką šios žolės naudoti, kad greit nesuvystų, nuskintas dilgėles reikia gausiai apšlakstyti šaltu vandeniu ir suvyniotas į maistinę plėvelę laikyti vėsioje vietoje.
Dilgėlių padažas. Į virtuvinį kombainą sudedame 2 stiklines nuplautų, nuplikytų ir supjaustytų dilgėlių, saujelę kedrinių pinijų, pusę stiklinės smulkiai tarkuoto parmezano, 2 skilteles česnako, įpilame pusę stiklinės alyvuogių aliejaus, šaukštą šviežiai spaustų citrinos sulčių. Įberiame druskos, pipirų ir sutriname iki vientisos masės. Toks padažas tinka prie makaronų, mėsos patiekalų.
Kiaulpienė – organizmo valytoja
Fitoterapeutai ir sveikos gyvensenos propaguotojai labiausiai vertina kiaulpienių šaknis, mat jos – puikus kavos pakaitalas. Tačiau ir lapus, kol augalas nežydi, verta skinti, nors kai kurie to vengia dėl jų kartumo. Kiti kiaulpienes nupjauna, užvožia kibiru ir palaukia, kol atželia jauni šviesūs lapeliai – tuomet jie nebūna tokie kartūs. Bet neverta iš vitamininių žolelių ištraukti chlorofilą – užtenka šviežius kiaulpienių lapelius pusvalandį pamirkyti šaltame pasūdytame vandenyje, ir kartumas dings. Bet vėlgi, būtent kartumas, tiksliau jo turinčios kiaulpienėse esančios medžiagos, žadina apetitą, reguliuoja medžiagų apykaitą, valo iš organizmo šlakus, padeda užkietėjus viduriams. Šias žoles visiškai pagrįstai galima vadinti organizmo valytojomis – jos pasižymi stipriu detoksikuojamuoju poveikiu, padeda šalinti toksinus, stimuliuoja kepenų ir tulžies pūslės kanalą bei inkstus. Naudingos jos ir dergant podagra, nes veikia kaip diuretikas, kartu su skysčiais skatina pasišalinti ir šlapimo rūgštį. Tačiau atsargiai derėtų vartoti esant tulžies latakų nepraeinamumui, tulžies akmenligei.
Šviežių kiaulpienių lapelių vertėtų įdėti į bet kokias salotas – vitamino C juose 3 kartus daugiau nei lapinėse salotose. Žinoma, ir čia būtinas saikas. Geriausia dozė yra viena sauja. Kiaulpienės įmaišomos į daržovių apkepus, įdarus, troškinius, sriubas, po lapelį ar du galima uždėti ant sumuštinių, virtų kiaušinių, tiekti kaip garnyrą prie mėsos ar žuvies (pasmulkinus ir pakepinus svieste). Kiaulpienių šaknys naudojamos kavai ruošti, žiedai – įvairiems užkandžiams dekoruoti ar šiaip nusiskynus paskanauti. Jie marinuojami su česnakais, iš geltonų saulučių gaminamas midus, vynas, pikantiškas džemas, sirupas – „medutis“. Prancūzai netgi sumanė gaminti cukrinius pienių žiedus.
Kiaulpienių salotos. Kiaulpienių lapelius nuplauname, nusausiname ir išdėliojame lėkštėse. Ant viršaus dedame skrudintų šoninės gabalėlių, džiovintų pomidorų aliejuje, kelis virtų kiaušinių ketvirčius ir užberiame saujelę tarkuoto brandinto sūrio. Salotas apliejame užpilu, sumaišytu elektriniu plakikliu iš kelių česnako skiltelių, saujos dilgėlių lapelių, alyvuogių aliejaus, citrinų sulčių ir klevų sirupo. Iki vientisumo išplaktą padažą pasūdome, pagardiname šviežiai maltais juodaisiais pipirais. Gerai atvėsiname ir apliejame salotas.
Garšvos ir varnalėšos – sąnariams
Garšvos auga beveik visuose patvoriuose ir pašaliuose derlingesnėje žemėje, privengia tik smėliuko. Tačiau šis augalas nėra plačiai tyrinėjamas. O štai varnalėšų pas mus dabar sunkiau rasti, besidomintieji žolelėmis jas net augina savo daržuose. Jos itin populiarios Japonijoje, Kinijoje. Suomiai jaunus varnalėšų stiebus nulupa, labai trumpai paverda pasūdytame vandenyje ir valgo aplieję sviestu. Ir garšva ir varnalėša turi daug naudingų medžiagų.
Varnalėšose gausu inulino, flavonoidų, raugų, proteinų, vitaminų ir junginių, pasižyminčių stipriu antimikrobiniu poveikiu. Ypač nepakeičiamos jų šaknys – padeda išjudinti medžiagų apykaitą, skatina šlapimo ir prakaito skyrimąsi, padeda nuo alergijos ir t.t. Garšvų lapuose daug skaidulų, vitaminų A ir C, citrinų ir obuolių rūgščių, mikroelementų, mineralinių druskų, šaknyse – eterinių aliejų. Jei kamuoja sąnarių skausmai, labai padidėjęs šlapimo rūgšties kiekis kraujyje, garšvos yra pirmoji pagalba – net jų lotyniškas pavadinimas Podagraria rodo sąsajas su podagra. Fitoterapeutai tikisi, kad iš garšvų bus sukurti vaistai gripo profilaktikai. Tačiau jose yra ir apie 15 toksinių elementų, saponinų, kurių didelis kiekis gali sudirginti skrandį, todėl saujomis šių žolių nereikėtų vartoti (ypač vaikams ir nėščioms moterims). Kuo lapeliai jaunesni, tuo skanesni, kvapesni – pražydusios garšvos maistui nebetinkamos. Keletą šviežių lapelių galima įdėti į salotas, net šaltibarščius, troškinius, tam tinka ir jauni varnalėšų lapai. Iš džiovintų ir paskrudintų varnalėšų šaknų gaminamas kavą pakeičiantis gėrimas.
Garšvų salotos su feta. Į indą dedame po saujelę nuplautų ir nusausintų salotinių sultenių, garšvų, kiaulpienių lapelių, ant viršaus beriame kubeliais supjaustyto riebesnio varškės sūrio arba fetos. Salotas pagardiname skrudintais riešutais, saulėgrąžų arba moliūgų sėklomis, skrudintos baltos duonos kubeliais ir apliejame užpilu. Jį pasigaminsime 250 g natūralaus jogurto sumaišę su šaukštu smulkintų šviežių mėtų, šiek tiek cukraus ir šviežiai maltų juodųjų pipirų.
Žliūgės – lieknėjimui ir grožiui
Jei kiaulpienes, garšvas ir dilgėles jau daugelis pripažįsta, tai daržo žliūgę vis dar negailestingai rauna lauk. O be reikalo. Jaunus žliūgių lapelius galima ne tik valgyti, bet ir odos tepalą iš jų pasigaminti. Žinovai tikina, kad šios žolės pasižymi antimikrobiniu, uždegimą slopinamuoju poveikiu, kovoja net su auksiniu stafilokoku. Su žliūgėmis ir alyvuogių aliejumi galima pasigaminti tepalo niežinčiai, alergijos ar dermatito apimtai odai. Žliūgėse esančios medžiagos stimuliuoja autoimuninę sistemą, saugo nuo vėžinių ląstelių susidarymo ir trombų, gydo kepenų ir skrandžio ligas. Jose daug vitaminų, karoteno, todėl jos ypač naudingos po žiemos nusilpusiam imunitetui stiprinti. Dar mūsų močiutės žinojo, kad žliūgės – geriausi augalai norint numesti svorio: slopina apetitą ir gerina medžiagų apykaitą. Jomis taip pat gydydavo radikulitą, reumatą, dėdavo ant skaudamos vietos susimušus, patempus raiščius. Maistingumu daržinės žliūgės prilygsta špinatams. Tik vėlgi nepamirškime saiko, nes žliūgės skystina kraują.
Maistui geriausia skinti jaunus, dar nepražydusių žliūgių lapelius, švariai nuplauti, kiek pasmulkinti ir naudoti sveikoms salotoms ruošti. Galima dėti į daržovių sriubą, troškinį ar apkepą, omletą taip pat įberti ir į šaltibarščius – jie įgaus pikantišką prieskonį ir bus maistingesni.
Daržinių žliūgių tyrė. Nuplautas ir nusausintas jaunų žliūgių viršūnėles gerai ištriname su kubeliais supjaustytais šviežiais agurkais ir žiupsneliu druskos. Mišiniu paskaniname makaronus, salotas, tepame ant duonos, įvairių užkandėlių.
Beje, jei įvairias vaistines pievų ir miškų žoleles renkame tausodami gamtą ir augalus, tai vitaminingas daržo piktžoles galime rinkti negailėdami: jos pasižymi ypatingu gajumu, o mes „švariname” daržą ir savo kiemą.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
