Docentė, technikos mokslų daktarė, Kauno technologijos universiteto emeritė, piligrimė Vlada Gudonavičiūtė-Bartosevičienė, kilusi iš Čiūdų kaimo (Kulvos sen.), balandžio mėnesį paminėjo gražų asmeninį jubiliejų. Savo gyvenimą pašventusi matematikai, gyvenusi skaičių ir lygčių pasaulyje, ji dega energija, gali didžiuotis puikia atmintimi, kurioje išliko ne tik vardai, pavardės ir datos, bet ir visų pažįstamų laikysena, elgesys, žvilgsnis, net ištartos frazės.
Našlė su keturiais vaikais
Ėjo 1944-ieji. Čiūdų kaimo ūkininkų Konstancijos ir Vladislovo Gudonavičių šeimoje augo trys sūnūs – Jonas, Hubertas ir Romualdas, o po motinos širdimi mezgėsi dar viena gyvybė. Deja, mergytė niekada nepamatė savo tėčio, ir jis pats galbūt nespėjo sužinoti apie būsimos dukrytės atėjimą, nes tėtį ir vyrą evakuacijos metu sužeidė sprogmens skeveldra – 1944 m. rugpjūčio 17 d. jis mirė Ukmergės ligoninėje.
1945 m. kovo 4 dieną į Anapilį išėjo motinos tėtis. O po mėnesio, balandžio 6-ąją, sukrykštė mažoji atžala, kuriai mama davė Vlados vardą, taip pagerbdama mirusio vyro atminimą. Jauna našlė liko su keturiais vaikais.
Ištrėmus Mingailų (motinos sesers) šeimą į Igarką, K. Gudonavičienė priglaudė ir augino nuo tremties pasislėpusį jos sūnų Česlovą. Nepaisant užgriuvusių bėdų, sunkių ūkio darbų bei nepriteklių, mama visus vaikus leido į mokslus, mokė katekizmo ir maldų.
Traukė skaičių pasaulis
Pradėjusi lankyti Ragožių pradinę mokyklą, jau po metų drauge su kitais aplinkinių kaimų pradinukais mergaitė buvo nukreipta į Kulvos mokyklą, kur baigė septynias klases. Tuo laiku buityje dominavo lenkų kalba, tad mažoji Vlada susidūrė su tam tikrais sunkumais, kol įsisavino lietuvišką raidyną ir išmoko skaityti bei rašyti. Vėliau mergaitė tęsė mokslus Jonavos vidurinėje mokykloje, kuri veikė dabartinės Meno mokyklos pastate.
Pašnekovė prisimena, kad jai kalbos nelabai sekėsi, užtat matematikai mergaitė buvo imli. Ji beveik visada padarydavo namų darbus, tad toks moksleivės stropumas itin džiugino bendraklasius, kurie nusirašydavo išspręstus matematikos uždavinius ir nelikdavo sėdėti „po pamokų“. Mergaitė ieškodavo būdų, kaip padėti klasės draugams, sunkiai susidorojantiems su skaičiais, – darydavo matematikos „špargalkes“ ir puikiai sufleruodavo.
„Už tai būdavau baudžiama pastabomis, kurių netrūko pažymių knygelėje, dažnai stovėdavau kampe, mokytojai skųsdavo mane broliams, o šie imdavo „auklėti“. Buvau labai judri, nenusėdinti ir visokiais būdais mėgindavau padėti mokiniams matematikos srityje...“, – moksleiviškais prisiminimais dalijasi docentė V. Bartosevičienė.
Jonavos vidurinėje šią discipliną dėstęs mokytojas Stanislovas Martinėnas pastebėjo moksleivės matematinius gabumus ir, tapęs klasės auklėtoju, pradėjo kalbinti, kad rinktųsi matematikos studijas.
„Mano mintys krypdavo į Kauno politechnikos institutą. Bet paskui sumečiau: ten studijuoja broliai – vienas vakariniame skyriuje, kitas stacionare. Pamąsčiau, kad vėl pradės mane skųsti broliams, o man tų nemalonių jau ir Jonavoje užteko. Na, jau ne, pasakiau sau, ir pasirinkau mokslus Vilniaus Vinco Kapsuko universitete (dabar – Vilniaus universitetas), matematikos fakultete“, – šmaikščiai pasakoja jubiliatė.
Vienintelė darbovietė
Universitete nuo trečio kurso reikėjo pasirinkti gamybinį ar pedagoginį profilį. V. Gudonavičiūtė pasirinko gamybinį profilį, tai jai sudarė galimybes praktiką atlikti tame pačiame universitete – pusę metų vesti praktinius užsiėmimus būsimiesiems fizikams.
Studentę viliojo tikimybių teorija, tyrinėjanti atsitiktinumus ir formulėmis bei simboliais skaičiuojanti galimybes. Tokie moksliniais skaičiavimais pagrįsti sprendimai reikalauja ne tik daug žinių, bet ir skvarbaus proto bei gilių įžvalgų.
Beje, visus egzaminus universitete V. Gudonavičiūtė išlaikydavo tik ketvertais ir penketais (tada veikė penkiabalė vertinimo sistema – I. B.). Jos diplominis darbas iš pasirinktos specialybės „Tikimybių teorija ir statistika“ gavo aukščiausią įvertinimą.
1968 m. įsigijusi aukštąjį išsilavinimą, jauna specialistė gavo paskyrimą į Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas), tuometį Automatikos fakultetą. Matematikos specializacija sudarė galimybę dirbti programuotoja, kurti matematikos modulius, dėstyti aukštojoje mokykloje.
1979 m. mergina įstojo į aspirantūrą Radijo elektronikos fakultete, akademiko Danieliaus Eiduko vadovaujamą Radijo aparatūros katedrą. Po aspirantūros pradėjo dirbti vyr. moksline bendradarbe Ekonomikos fakulteto laboratorijoje, kuriai vadovavo Romualdas Piktys.
1987-aisiais V. Gudonavičiūtė apsigynė disertaciją tema „Magnetinių atlenkimo sistemų projektavimo automatizavimas”. Jai suteiktas mokslų daktarės laipsnis. Šis įvykis pakeitė ir darbo pobūdį, nes pradėjo dirbti pedagoginį darbą – skaityti paskaitas.
„Tiesiogiai dėsčiau studentams, kurie mielai lankydavo mano paskaitas. Darbas Vadybos katedroje patiko, teko vadovauti bakalaurų, magistrų darbams. Patardavau panaudoti matematinės-statistinės analizės metodus. Jutau didžiulį kolegų ir studentų pasitikėjimą, mano nuomonė ir pastabos būdavo visada palankiai priimamos. Tai, žinoma, stiprino savivertę, todėl toje pačioje aukštojoje mokykloje dirbau 45-erius metus, iki kol išėjau į pensiją. Dabar priklausau KTU senjorų klubui „Emeritas“ ir esu šios aukštosios įstaigos bendruomenės narė“, – sako doc. V. Bartosevičienė.
Prioritetas – aukštasis išsilavinimas
Daug būtų galima kalbėti apie dešimtmečius, prabėgusius dirbant KTU. Mokslininkė savo žiniomis dalijosi Vilniaus universiteto Kauno fakultete, Žemės ūkio akademijoje, Šiaulių universitete, Kauno kolegijose, keliose Kauno vidurinėse mokykloje pavaduodavo matematikos mokytojas, skaitė pranešimus respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose, parašė kelias dešimtis straipsnių, išleido nemažai mokomųjų knygų ekonominės statistikos klausimais.
Atsidavimą mokslui, matyt, įtakojo mamos pamaldumas. „Mama pasakojo, kad, laukdama vaikų, skaitydavo maldaknygę, nes buvo įsitikinusi, kad vaikai bus gabesni. Kai gyveno Kaune pas mane, matydavau ją poteriaujančią su rožančiumi rankose…“ – samprotauja senjorė.
Beje, jos brolis Romualdas (1943–2002) taip pat buvo technologijos mokslų habilituotas daktaras, KTU Telekomunikacijų katedros profesorius, Rytų Europos akustikų asociacijos, mokslinio žurnalo „Elektronika ir elektrotechnika“ redakcinės kolegijos narys. „Brolis man buvo puikus gyvenimo pavyzdys, skatinęs nepabūgti sunkumų ir siekti mokslo aukštumų“, – mintija kraštietė.
Aukštąjį išsilavinimą laikydama prioritetu, V. Bartosevičienė ėmėsi iniciatyvos, ragindama ir savo giminaičius baigti aukštąsias mokyklas, tapti magistrais ir įsilieti į visavertį Lietuvos gyvenimą. Jos įtaiga bei padrąsinantys žodžiai davė puikių rezultatų – sūnėnai Ramūnas, Raimondas, Irmantas, Vilmantas, Linas, Vidas ir Gintautas sėkmingai baigė aukštuosius mokslus, tapdami kvalifikuotais savos srities specialistais.
Nuo kalnų – iki piligrimystės
V. Bartosevičienės vaizduotėje išnyra neįgyvendintas noras – šokti su parašiutu. Mat draugė, nepatogiai nusileisdama, grįžo su mėlynėmis. To pakako tuometei studentei Vladai atsisakyti šio sporto. Nepasimiršta viražai su motociklu „IŽ“. Taip pat iki tos akimirkos, kol, sugedus stabdžiams, teko švelniai „prisiglausti“ prie autobuso. O kiek įvairių vaizdų prifotografuota su fotoaparatu „Smena“! Tačiau neišryškintas juosteles tiesiog kažkur pradangino laikas… Beje, praėjusio amžiaus pabaigoje su grupe ji kilo du kartus į Kaukazo ir kartą į Fanų kalnus – turi tris medalius.
O paskui į gyvenimą „įsiveržė“ piligriminės kelionės. „Piligrimystė keičia žmogaus gyvenimą. Pakeitė ir mano. Atsirado noras būti kartu su piligrimais ir šlovinti Dievą Jo nuostabiame gamtos ir žmonių pasaulyje maldomis. Ir pradėjau eiti su piligrimais pėsčiomis per Lietuvą, Europą iki pat Atlanto vandenyno… ir į Meksiką, kur keliavau jau būdama emeritė“, – savo leidinėlyje „Piligriminė kelionė“ rašo pašnekovė.
V. Bartosevičienė, piligriminėse kelionėse pradėjusi dalyvauti prieš trylika metų, gerai žino, kuo skiriasi ėjimas į Medžiugorję, Meksiką, Santjago de Kompostelą, Fatimą, Krokuvą, kitas šventas vietoves.
Šiandien moteris prisimena, kad, ruošdamasi trijų mėnesių trukmės pirmajai kelionei į Medžiugorję, neįsivaizdavo laukiančios realybės, tačiau noras keliauti buvo nenumaldomas.
„Panorau išbandyti savo jėgas ir nukeliauti apie 2300 kilometrų. Pirmieji km, prasidėję nuo Kryžių kalno, sekėsi puikiai. O paskui pamatai, kad ir pūslės ant kojų sumuštos, ir atsisėsti norisi, ir lietus kartais nuprausia… – patirtimi dalijasi p. Vlada. – Per dieną turėdavome numinti apie 34–35 kilometrus. Piligriminės kelionės dalyviai nešdavo per 40 kilogramų sveriantį kryžių, Marijos, Jėzaus Kristaus, kitokias statulėles, keturias vėliavas. Kas penki kilometrai atsikvėpdavome 15 minučių. Dažniausiai krisdvome čia pat, prie takelio, ir nusnūsdavome. Labai padėdavo atgauti jėgas.”
Sudėtingiausia kelionė
Sudėtingiausia piligrimine kelione mokslininkė įvardija žygį į Meksiką pas Gvadelupės Švč. Mariją. Tai 4900 kilometrų kelio juosta, kertanti Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją ir Meksiką.
Kiekviena valstybė turi savo specifinių bruožų. Šit, Lenkijos žmonės, būdami giliai tikintys, tiesia pagalbos ranką ir atvykusius piligrimus sutinka itin maloniai. Kitaip lietuvaičiai buvo sutikti Čekijoje – teko miegoti parapijose arba mokyklose ant grindų, ne visada pasitiko vaišingi kiemai, teko maitintis prie keliauninkus lydinčio autobuso.
Vokietijoje ir Šveicarijoje lietuviai juto žmonių širdžių šilumą, pasitikdavo atviros bažnyčios, kur būdavo meldžiamasi. Ypatingu draugiškumu nepasižymėjo prancūzai – vieni sveikino atvykusiuosius, kiti palydėdavo nedraugiškais šūksniais. „Per Prancūziją ėjome 37 dienas, aplankėme visas šventąsias vietas, Lurdą, La Saletą, kur pasirodė Mergelė Marija, daug šventovių. Šiltai sutiko tiek Ispanija, tiek Portugalija”, – įspūdžiais dalijasi pašnekovė.
Pasiekę Meksiką, piligrimai pėsčiomis keliavo 430 km, per dieną tekdavo nueiti daug kilometrų, o vieną dieną įveiktas kelias siekė net 57 km.
„Meksikoje labai gyvas tikėjimas, mus šiltai sutikdavo. Rūpesčių kėlė tik keliai. Autostrada eiti negalima, nemažai jų yra privačios, jomis draudžiama keliauti. Tada lydėdavo policija. Dažniau eidavome nuošaliais, atokiau autostrados esančiais vingiais. Tačiau visus akibrokštus ištirpdė pasiektas tikslas – Gvadelupės bazilikoje suklupome padėkai prie stebuklingojo Mergelės Marijos paveikslo…” – pasakoja mokslininkė iš Kulvos krašto.
Auklėtojo laiškas
Moksliniai laipsniai ir gauti apdovanojimai, pasaulio pažinimas ir gilios įžvalgos nesumenkino jos ilgesio ir meilės tėviškės kampeliui. Ir nors tėvų sodybos nebeliko, vis tiek čia šilčiau pučia prisiminimų vėjai.
Ateina diena, kai norisi atsiversti albumą, pažvelgti į pablukusias nuotraukas, prisiminimuose dar ir dar kartą perbėgti kadaise vaikščiotais takais, perskaityti ranka rašytus laiškus, tarp kurių yra ir buvusio matematikos mokytojo, auklėtojo S. Martinėno lygiomis raidėmis išmarginti lapai studentei V. Gudonavičiūtei. Jame – padėka ir pasididžiavimas už tai, kad jo auklėtinė pasirinko matematikės kelią.
„Aš pažįstu Tave. Žinau, kokia Tu užsispyrusi, kokia ryžtinga, kaip nebijai nei fizinio, nei protinio darbo, žinau, kokį šviesų protą ir gilią galvoseną tausoji savyje. /…/ Tu be reikalo atsiprašinėji už savo nekaltas išdaigas, kurias aš jau seniai užmiršau. Ir kas jaunas nekrėtė išdaigų mokykloje? Ir tos išdaigos neperžengė padorumo ribų, jos tik daro jaunystę linksmesne, gyvesne. O Tavo išdaigos tokios ir buvo – ir, jas prisiminęs, aš juokiuosi…”, – rašo mokytojas S. Martinėnas, kurio skatinama ji ir pasirinko sudėtingą matematikos studijų kelią. Auklėtojo laišką, rašytą 1964-ųjų kovo 21 dieną, p. Vlada išsaugojo iki šių dienų. Kaip ir pažymių knygelę su pastabomis.
Pasak jubiliejų paminėjusios mokslininkės V. Gudonavičiūtės-Bartosevičienės, metų nepavysi ir nepralenksi, bet palenktyniauti su jais vis tiek norisi…
Irena BŪTĖNAITĖ
