Lietuviai įpratę meilės dieną švęsti žiemą – vasario 14-ają, su tuometinės Romos imperijos vyskupo, krikščionybės skleidėjo, šv. Valentino palaiminimu. Toji diena į mūsų kraštą atėjo papūtus permainų vėjams, kartu su holivudiškais žinių kanalais ir televizijos filmais. Ir nors diduma visuomenės ilgai nežinojo, tačiau sparčiai atgimstant prosenoviškam lietuvių tikėjimui, pavasarį, gražiausiu gamtos nubudimo metu, gegužės 13-ają, nuo seno švenčiama meilės deivės Mildos šventė.
Laisvės, moteriško orumo ir meilės deivė
Milda – tai vardas, kuris iki šiol kelia švelnias asociacijas: meilė, laisvė, lengvumas, pavasaris. Nors daugelis mokslininkų šiandien abejoja, ar Milda išties buvo garbinama senovės baltų religijoje, jos paveikslas įsitvirtino tiek romantinėje XIX a. kultūroje, tiek šiuolaikinėje tautinėje savimonėje kaip viena gražiausių senosios pasaulėžiūros figūrų.
Pirmą kartą Milda paminėta istoriko, tautosakos ir kultūros nagrinėtojo Teodoro Narbuto 1835 m. išleistoje „Lietuvių tautos istorijoje“. T. Narbutas apibūdino ją kaip meilės ir piršlybų deivę, kurios garbei buvo skirtas net visas mėnuo – balandis, tuomet dar vadintas Mildžiumi arba Mildviniu. Anot jo, deivė turėjo dvi šventyklas: vieną Vilniuje, Antakalnyje, kur dabar stovi Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, o kitą – Kaune, Aleksoto priemiestyje.
Istorikas taip pat mini, kad Milda buvusi prilyginta graikų Afroditei ir romėnų Venerai, o jos skulptūra esą buvusi rasta Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje. Kita, labai panaši statulėlė – moteris su gėlių puokšte rankoje – rasta Kaune, tačiau, deja, sunaikinta dvasininko kaip „nepadori“. Istoriškai tai – vieni silpniausių įrodymų apie Mildą kaip istorinę dievybę, tačiau simbolinis šios figūros gyvybingumas išliko iki šių dienų.
Milda simbolizuoja daugiau nei romantinę meilę. Ji – ir laisvės, ir laisvo pasirinkimo, moteriško orumo, giminės tąsos deivė. Tai archetipinė figūra, sujungianti žmogų su gamta, pasauliu ir savimi. Jos vardas galimai kilęs iš senovinio žodžio „milti“, reiškiančio „mylėti“. Žemaičiai ir dabar klausia: „a mil da? (ar myli dar?)”
Nepaisant to, kad kai kurie etnologai – kaip G. Beresnevičius ar N. Vėlius – skeptiškai vertino Mildos, kaip tikros mitologinės dievybės, autentiškumą, ši figūra įgavo antrinį gyvenimą – ji pradėta švęsti bendruomenėse, senojo tikėjimo šventėse, minėti folklorinėse dainose, net kaimo turizmo sodybose jos skulptūros puošia kiemus kaip vaisingumo, gyvybės ir meilės simboliai.
Gegužės 13 d. švenčiama Mildos diena, tačiau etnologai sako, jog taip yra mūsų dienomis, o anksčiau žmonės gyveno kitokiu gyvenimo tempu ir taip neprisirišdavo prie datų kaip dabar, tiesiog būdavo laikotarpiai – Mildos laikas. Mildos šventė – tai lietuviška alternatyva šv. Valentino dienai, kurios prasmė gal artimesnė mūsų kultūrai. Tačiau paukščiams kraunant lizdus, kai gamta kvėpuoja gyvybe, o širdys ieško širdžių – Milda vėl sugrįžta. Ir galbūt visada buvo su mumis – kaip jausmas, kaip švelnumas, kaip sena gera daina.
Švelni kaip pavasaris
Per Žemę žengia Milda – Meilės ir Laisvės Deivė. Ji sklendžia per pievas, per laukus ir girias. Kur ji paliečia žemę, ten teka gyvybės sultys, ten upių ir ežerų vandenys virsta žaliu vynu, ten Žemė pražysta gražiausiais žiedais.
Mildos galia veikia visą, kas gyva – Žemėje tarpsta gyvybė, žydi pienių pievos, dūzgia bitelės obelų žieduose, žvėreliai ir paukščiai ruošiasi pratęsti gyvybės giją. Visa gamta liudija apie Deivės Mildos laiką.
Kaip atrodo toji natūralaus, gamtinio grožio meilės deivė? Ji stovi aušros pašvaistėje, tarsi iš sapno žengianti. Tamsios, šilkinės bangos krinta ant krūtinės, o akys – gilios kaip žemės širdis – ramios ir taikios, tarytum būtų mačiusi pasaulio paslaptis ir viską atleidusi.
Milda, senųjų lietuvių meilės ir laisvės deivė, švelni kaip pavasaris, tyli kaip šaltinio vėsa. Vaizdinys, kuris formavosi vėliau, ypač XIX–XX a. romantinėje literatūroje, piešė Mildą kaip dievišką, bet artimą – gamtos dukrą, grakščią moterį ilgais tamsiais plaukais, vainikuotą laukinių gėlių vainiku. Jos apranga – šviesus lininis rūbas, dažytas žvaigždžių šviesa, lyg spindintis Aušrinės spinduliuose. Legendoje pasakojama, kad ji keliauja oro vežimu, kurį traukia du balti balandžiai – meilės paukščiai, nešantys jos palaiminimą. Meilės paukščiai – tylūs pasiuntiniai, lydintys ją ten, kur širdys dar gyvos, kur meilė dar šventa.
Ant galvos – vainikas iš laukų gėlių: ramunės, dobilai, čiobreliai – lyg metų laikų vainikuota karūna. Rankose – šviežių žiedų puokštė, dar rasos lašeliais pasipuošusi. O ant pečių – skraistė, žvaigždėmis siuvinėta, tarsi pats dangus būtų ją apgaubęs. Tai rūbas, pažymėtas dieviškumo ženklu.
Kur Milda pasirodo – ten pražysta žiedai, susitinka žvilgsniai, prabyla širdys. Ji – ne sapnas, bet atmintis. Ne legenda, o dvasia, vis dar gyvenanti mūsų laukuose, šventvietėse, ir – jei įsiklausysime – mūsų pačių viduje.
1920 m. pasirodė rašytojo Petro Vaičiūno eiliuota mitologinė poema „Milda, meilės deivė”. Tai senojo lietuvių tikėjimo dievų ir deivių bei žmonių ir krikščioniško kunigo bendrystės pasakojimas. Veiksmas vyksta prie mūsų Baltijos jūros – galbūt vertėtų kiekvienam praplėsti akiratį senovės gyvenimo žiniomis.
Mildos šventė šiandien
Pastarąjį dešimtmetį deivės Mildos šventė vėl atgimsta. Romuvos bendruomenės, senojo baltų tikėjimo puoselėtojai, gegužę šią šventę mini įvairiose Lietuvos vietose. Didžiausia šių metų šventė vyks Margionių kaime, Varėnos raj., gegužės 17 d. Per šventę aukojama aukure, giedamos dainos, šokama, merginos puošiasi vainikais – visa tai tarsi senovinis ritualas, sujungiantis žmogų, gamtą ir meilės dvasią, o kiekvienas dalyvis, įsitraukęs į šią šventę, bent akimirkai tampa senojo pasaulio dalimi. Pavasario sambariai šaukia Žemę švęsti ir gėrėtis atgimimu.
Šiais metais Mildos šventėje vyks molio dirbtuvės. Jas ves patyręs keramikos meistras Artūras Matonis, kuris savo rankomis pažįsta molį kaip gyvą būtį, kaip švelnią gamtos dovaną. Jis padės kiekvienam surasti savąją molio formą, pažadinti kibirkštį, kuri mūsų gyslomis teka jau tūkstančius metų.
Kiekvienas norintis galės įterpti rankas į minkštą molį ir pajusti, kaip žemė alsuoja delnuose. Bus galima lipdyti kaip senieji meistrai – be žiedimo ratų, neskubant, tik su gamtoje randamomis priemonėmis ir kantrybe. Lygiai taip, kaip tai darydavo mūsų protėviai.
Gal molis žmogaus rankose virs kasdien naudojamu puodeliu, gal dubenėliu, gal žvakide, o gal – tik švelniu molio rutuliuku, alsuojančiu šiluma. Nes čia svarbiausia – prisilietimas. Prisiminimas. Ryšys.
Mildai priskiriamos ne tik šventyklos, bet ir ypatingos gamtos vietos. Sedos apylinkėse (Mažeikių raj.) yra Mildos slėnis su ąžuolais ir šaltiniu, kurio vanduo, anot vietinių, gydo ligas – ypač akių. Archeologai teigia, kad netoliese esantis Rimolių piliakalnis galėjo būti svarbi senovės šventvietė.
Mildos gerbėjai vadinti mildauninkais – tai meilės žiniuoniai. Jie padėdavo įsimylėjėliams, gydydavo meilės skausmus, ramindavo širdis ir net atlikdavo psichologų vaidmenį. Ši sąvoka kai kur dar neseniai buvo gyva kaimuose, senolių lūpose.
Meilės deivės šventė – tai ne tik meilės ir pavasario šventė, bet ir galimybė pajusti senųjų amžių dvasią. Per molį, per ugnį, per rankų darbą – sugrįžti į laikus, kai žmogus dar kalbėjosi su žeme iš širdies į širdį.
Šv. Valentino legenda
Kelis šimtmečius skaičiuojanti šventojo Valentino istorija, apipinta legendomis, įvairiais pasakojimais, gyva ir mūsų dienomis. Ypač susidomėjimas šventuoju ir jo gyvenimu suaktyvėja artėjant vasario 14-ajai, šv. Valentino dienai. Vieniems ji daugiau siejasi su krikščionišku tikėjimu, kitiems – su pačiais gražiausiais meilės elementais. Bažnytinio paveldo muziejaus edukacinių programų vadovė, istorikė Inga Cironkaitė-Bendžienė tikina, jog nereikia kratytis šv. Valentino šventės ar kaip nors įtariai į ją žiūrėti, nes neretai ji gali padėti atrasti tikėjimo perlus.
„Istorinių žinių apie šventąjį Valentiną yra labai nedaug, o ir dauguma jų nėra tvirtos bei patikimos, – pasakoja istorikė. – Jeigu pažvelgtume į Bažnyčios liturginį kalendorių, pastebėtume, kad po Vatikano II susirinkimo Bažnyčia šv. Valentino dienos vasario 14-ąją nebešvenčia.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad šv. Valentinas gyveno tuo laikotarpiu, kai Romos imperijoje krikščionybė dar nebuvo vyraujanti religija, kai krikščionys buvo persekiojami ir baudžiami už savo tikėjimo išpažinimą. Manoma, kad šv. Valentinas buvo kunigas, vėliau vyskupas ir tuometinio imperatoriaus Klaudijaus bičiulis. Klaudijus gerbė, vertino Valentino išmintį, tačiau jam nepatiko jo uolumas propaguojant krikščionybę. Imperatorius nenorėjo iš karto liepti nukirsdinti Valentiną, todėl davė savo bičiuliui progą pasitaisyti. Ir Valentinas buvo pavestas perauklėti vieno kilmingo pagonio šeimai. Tačiau įvykiai pakrypo į priešingą pusę – Valentinas šią pagonių šeimą atvertė į krikščionybę. Tuomet imperatorius Klaudijus nebeturėjo kito pasirinkimo, ir teko Valentinui skirti mirties bausmę nukirsdinant. Įdomus dar vienas žinomas dalykas: prieš mirtį Valentinas sugebėjo net kalėjimo prižiūrėtojo šeimą atversti į krikščionybę.“
Pasak I. Cironkaitės-Bendžienės, nesutariama, ar Valentinas buvo vienas asmuo, ar jų buvo keletas. Veikiausiai buvo keletas istorinių asmenų, gyvenusių tuo laikotarpiu. „Dabar pagrindinės žinomiausios šv. Valentino relikvijos yra saugomos Italijos Ternio mieste. Čia vasario 14-ąją rengiama iškilminga šventė. Jos metu jauni įsimylėjėliai vaikinai ir merginos susirenka prie šv. Valentino relikvijų ir prisiekia vienas kitam meilę bei ištikimybę. Romoje taip pat yra tikriausiai jau kito Valentino relikvijų, kurios taip pat prisimenamos vasario 14-ąją. Beje, Romoje prie bažnyčios, kur ilsisi šventojo Valentino palaikai, yra labai garsus paminklas, vadinamas „Tiesos burna“. Jį išpopuliarino Holivudas. Čia gyvuoja paprotys kišti ranką į statulos burnos ertmę ir sakyti tiesą. Tikima, jeigu pameluosi, tai burna nukąs tau ranką. Žodžiu, ar myli mane, ar nemyli – įkišus ranką bus patikrinta“, – pasakoja istorikė.
I.Cironkaitės-Bendžienės teigimu, masinėje kultūroje Valentinas, kaip įsimylėjėlių globėjas, išplito gana vėlai, XIX amžiuje, kartu su tam tikrais komerciniais dalykais. „Bet kad Valentinas mūsų kraštuose buvo nežinomas – norėčiau paprieštarauti. Bažnytinio paveldo muziejuje saugomas XVIII amžiaus relikvijorius, tikrai puikus meistrų darbas, lietas iš alavo, kuriame kažkada buvo šv. Valentino relikvija. Yra išlikęs lapelis su šventojo vardu, deja, pati relikvija yra pradingusi. Valentinas kaip asmuo Lietuvoje tikrai buvo žinomas. Jo gyvenimo istorija aprašoma „Aukso legendoje“ – kultiniame šventųjų gyvenimo aprašyme, kituose kūriniuose. Skirtumas galbūt tik toks, kad mūsų krašte Valentinas nebuvo taip glaudžiai siejamas su meile, įsimylėjėliais. Jo vardo relikvijos įvairiais keliais atkeliaudavo iki mūsų: jas atsigabendavo piligrimai, iš Romos parsiveždavo vyskupai.”
Sąsajos su meile ir įsimylėjėliais
Legenda, kad Valentinas slapta tuokė įsimylėjėlius, ypač išplito Prancūzijoje ir Anglijoje. Pasakojama, neva imperatorius Klaudijus, besirūpindamas savo kariuomenės tvirtumu, buvo uždraudęs kariams vesti. Valentinas, suprasdamas tų karių kančią ir norėdamas pagelbėti įsimylėjusiems, slapta sutuokdavo karius su jų mylimosiomis. Pasak šios legendos, Valentinas ir tapo įsimylėjėlių globėju.
Daugeliui šventojo Valentino diena siejasi ne su pačiu šventuoju ir jo gyvenimo istorija, bet su širdelių formos lipdukais, šokoladu, rožėmis, galbūt pasimatymais, susitikimais su mylimuoju, mylimąja. Istorikė I. Cironkaitė-Bendžienė nemano, kad Bažnyčia turėtų to kratytis ar kritikuoti, labai peikti mylimųjų norą būti kartu, vienaip ar kitaip pradžiuginti vienam kitą. Dovanos – kaip meilės kalba, yra bendražmogiškas dalykas. Jeigu šv. Valentino vardas prilipo tai dienai, gal kas nors kada nors pasidomės, kas buvo tas šventasis Valentinas. „Neretai ir tokiais keliais galima atrasti tikėjimo perlus”, – teigia istorikė.
Galbūt Lietuvai ne pro šalį dvi meilės dienos: krikščionims tebūnie šv. Valentinas ir žiemiška širdelių meilė, o dvasingumą randantiems mūsų krašto giriose, laukuose ir pievose – pavasariška senųjų protėvių tikėjimo deivės Mildos meilės ir laisvės gaiva.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
Galerija iš K2: {gallery}8650{/gallery}
