Kultūros centro Meno galerijoje atidaryta Igno Gleixner, Luko Kolmogorcevo, Mindaugo Pridotko, Dariaus Rakausko paroda „Širšių medus“.
Parodą galima pavadinti „antidepresantine“! Kodėl? „Širšių medus – gana naujas saldumynas, atsiradęs 1982–1984 m., kai buvo itin uoliai gaudomi ir baudžiami girtaujantys tarybiniai piliečiai. Išradingos šeimininkės anuomet sugalvojo šį nekaltai atrodantį kremą, kuris įgavo „moteriško deserto“ reputaciją, nes bendradarbės ir draugės dažnokai laižydavo jį prie kavutės. Neatsargias smaližes toks desertas ir iš kojų išversdavo. O padauginti širšių medaus nesunku, mat jis išties nepaprastai gardus“, – taip šį desertą apibūdino viena tinklaraštininkė.
Taigi keturi menininkai savo kūrybiniam „trip‘ui“ pasirinko štai tokias pradines „nekalto“ deserto koordinates, kiekvienas autorius pasileido į individualias interpretacijas... Menininkų minčių trajektorijos susipina, darbai skirtingi ir neprognozuojami: tapyba, skulptūra, piešiniai, įvairūs dirbiniai, kuriuose kiekvienas savaip neapsiėjo be širšių medaus.
Darius Rakauskas: „Ekspozicijai surinkau nedidelių, A4 formato (2005–2015 m.) keturiasdešimt penkių piešinukų kolekciją, kurią vienija byranti asmeninių santykių linija. Piešiniai – kaip replikos, vizijos, vidiniai išgyvenimai, kūrybinės iškrovos pavidalu pažymintys ir palydintys tam tikras situacijas. Laikui prabėgus, tai – atmintyje netikėtai pasirodantis ir nebūtin skriejantis emocijų srautas, tartum šmėkliška nakties kariauna, rudens naktimis užklumpanti vienišą praeivį.“
Darbai viena linija iškabinti vienas šalia kito ilga virtine per visą galerijos sieną. Eidamas ir žiūrėdamas į juos stebi žmones, scenas, gyvenimą ir mirtį, džiaugsmą ir nusivylimą. Piešiniuose vaizduojamos orgijos, nuogybė, mirties dantys ir žiedai, kosmosas... „Filtruoju savo asmeninį gyvenimą, išgyvenu moters ir vyro santykius – kas mane „užkabina“, kokias jaučiu vibracijas, „tų“ emocijų susipainiojimą... Širšių medus – ilgesys. Lyčių tarpusavio bendravimas yra spalvingas, kiekvienas rizikuoja: ir tas, kuris nori daugiau, o duoti kitam nieko negali, ir tas, kuris ieško adatos šieno kupetoj“, – taip savo darbus apibūdino D. Rakauskas ir čia pat pasufleravo širšių medaus receptą.
Mindaugas Pridotkas: „Širšė arba vapsva medaus neneša. Todėl širšių medaus gyvūnijos pasaulyje nėra. Toks medus neegzistuoja, bet liežuvis nori paliesti šį skanumėlį, siekia jo... Tarsi po antropomorfine sapno kauke susipina, persidengia, mainosi, kinta skausmai ir pažinimas, pojūčiai ir smalsumas, baimė ir neišvengiamumas, nuojautos ir atsiminimai. Mano darbai – kabantys objektai – galvos. Kodėl tokie ilgi liežuviai? Nes toliau nieko nėra – tik tamsa. Atidžiau pažiūrėkite, tai – autoportretai, mano veidas – su juo eksperimentuoju. Liežuvis – tai kūno dalis, kuriuo jaučiame skonį. Sakoma, kas yra žmogaus galvoje, tas jam ir ant liežuvio... Viena užsičiaupusi, ar ji miega? Gal ją reikia pažadinti ar „patraukti“ už liežuvio, kad ką nors pasakytų? Mes esame dabar čia, kitoje ratu sukabintų dvigubų galvų pusėje. Pafantazuokime... Kiek čia salėje yra žmonių? Daug. Jų galvos susiburia į grupelę, jie kalbasi, aptarinėja, jų liežuviais slysta širšių medus. Pasakykite, o kas to saldumėlio nenori? Paragauti nors truputėlį to pavojingo saldumo?“
Lukas Kolmogorcevas: „Ekspozicijos darbų seką suformavo dialogas su sutiktu žmogumi, jo aura. Analizuojant pokalbio turinį, susidarė eilė kūrinių, kurie vizualiai atkuria pokalbio fragmentus. Sukurtos kompozicijos savo reikšmėmis „iliustruoja“ pamąstymus apie tam tikrus bendražmogiškus estetinius archetipus.
Paaiškinsiu, kodėl tokios skirtingos medžiagos: plastikas, metalas, žvakės, balta drobulė. Kada mes uždegame žvakes? Kai norime prisivilioti, sugundyti arba, atvirkščiai, atbaidyti kenksmingus gyvūnus, dvasias. Moksle ir religijoje saulės elementas yra dominuojantis. Paminklai, kryžiai, net karstai iš vidaus yra puošiami saulės ir šviesos imitacija. „Balta saulė“ – paveikslas, kuris gali būti laidojimo namų puošmena ar kuklus atsiskyrėlio altorius.“
Ignas Gleixner: „Širšių medus man asocijuojasi su prigimtine nuodėme, kurią Adomas ir Ieva padarė paragaudami uždrausto vaisiaus. Tai – ne nuodėmė, sakyčiau, daugiau priklausomybė savo aistroms (mėsai, kūnui), gyvenimui, savo šaknų pratęsimui. Noras tobulėti, judėti į priekį, kuris maitina nepasotinamumo jausmą ir visa tai apsiverčia, išvirsta į pagundą, į nesibaigiančias pagirias nuo uždrausto vaisiaus. Tokia ta mano tapyba.“
Prisipažinsiu, nesitikėjau tokio nuoširdaus bendravimo su parodos autoriais, tokių atvirų prisipažinimų: kas paskatino juos kurti, kas vertė juos neištirpti cukraus pudroje ar velniškai ilgai siekti to saldėsio...
Po parodos palaižiau mažytį šaukštelį širšių medaus, pajutau, kaip užkaito ausys, paraudo skruostai, vidų užplūdo maloni šiluma – išties saldi nuodėmė! Susigundėte? Parodą galima aplankyti iki lapkričio 18 d. Mėgaukitės, bet į savo gyvenimą atsakingai!
Eitvydė PRANEVIČIENĖ
