Jonavos rajone į Lietuvos Respublikos Seimą išrinktam Lietuvos socialdemokratų partijos nariui Eugenijui Sabučiui patikėtos susisiekimo ministro pareigos. Pusę metų dirbdamas ir Vyriausybėje, ir Parlamente, politikas susipažino su nauja veiklos virtuve, gausiu informacijos srautu ir įsiliejo į sudėtingo darbo ritmą. Buvusį Jonavos rajono savivaldybės vadovą E. Sabutį, sėkmingai kopiantį karjeros laiptais, papašėme pasidalyti įžvalgomis apie pokyčius tiek visos šalies, tiek ir jo paties gyvenime.
– Kaip jaučiatės eidamas ministro pareigas?
– Kiekvieną dieną savijauta keičiasi priklausomai nuo to, kokia yra tos dienos darbotvarkė. Pirmosiomis darbo dienomis užplūdo didžiulis naujos informacijos srautas: susipažinimas su visomis ministerijos kuruojamomis sritimis, susipažinimas su ministerijos darbuotojais, visiškai nauja veikla būnant Vyriausybės nariu, dešimtys susitikimų su įvairiausiomis asociacijomis, su užsienio šalių ambasadoriais, pirmieji vizitai į užsienio šalis – pradžioje pasijutau tarsi man ant pečių uždėjo labai didelį informacijos maišą, tad kartais vakarais beveik jausdavau, kaip tiesiog išsijungia smegenys, neatlaikydamos tokio naujų žinių kiekio. Tačiau po truputį viskas susidėliojo į savo vietas, ir dabar dažniausiai, jeigu diena nėra labai įtempta, jaučiuosi vis labiau ir labiau užtikrinčiau.
– Ar dar lieka laiko asmeniniams reikalams, knygai ar panašiems maloniems dalykams?
– Asmeniniams reikalams laiko turiu itin nedaug, todėl išmokau šį laiką branginti ir nešvaistyti. Knygų skaitymas – mano pirmasis ir nepraeinantis pomėgis per visą gyvenimą, todėl ir dabar jas skaitau vakarais, prieš miegą. Stengiuosi pasirinkti tokias knygas, kurios nukreiptų dėmesį nuo tiesiogiai dirbamo darbo, pavyzdžiui, dabar skaitau apie tai, kaip visuomenė nuo anksčiausių laikų iki pat šių dienų kovojo su epidemijomis. Nedažnai, bet randu laiko su sutuoktine tiesiog pasivaikščioti, mamai, uošviams dabar galiu skirti laiko per šventes, daug rečiau susitinku su draugais. Tačiau, kaip minėjau, retesnius sutikimus branginu labiau.
– Kaip gebate suderinti Seimo nario ir ministro darbą? Kai nėra sesijos, tai suprantama, o kai vyksta kasdieniai posėdžiai Parlamente?
– Vieno recepto greičiausiai neturi nė vienas ministras, kuris tuo pat metu yra ir Seimo narys, ir jokio universalaus atsakymo greičiausiai nėra. Kai nevyksta Seimo sesija, suprantama, pareigas derinti daug lengviau, nes nereikia eiti į Seimo plenarinius posėdžius ar komitetų posėdžius. O sesijos metu pats sau esu nusistatęs taisyklę, jog prioritetą teikiu ministro darbui, Seimo nario veiklą vykdau tada, kai tik turiu tam laiko. Nenoriu meluoti ir teigti, kad būtų įmanoma pilnai suderinti abi veiklas, tačiau šiek tiek raminu save, jog prieš rinkėjus nenusižengiu, nes Seimo nariui, vykdančiam ministro pareigas, Seimo nario atlyginimas nemokamas. Tačiau tai nereiškia, kad šio darbo nereikia dirbti. Tai reiškia, jog reikia stengtis kaip įmanoma labiau suderinti abi veiklas. Pirmomis dienomis tai sekėsi labai sunkiai, nes teko labai greitai įsigilinti į ministro darbinę veiklą, tačiau dabar matau, kad sutvirtėjusi politinė komanda, atsakingi viceministrai padeda atrasti laiko ir Seimo nario darbui.
– Pakalbėkime apie Jonavoje laukiamo aplinkkelio reikalus. Eismo dalyviai, žinoma, nori, kad veiksmas vystytųsi greičiau. Kokia jų lūkesčių tikimybė?
– Tikrai norėčiau įvardinti Jonavos aplinkkelį – mūsų aplinkkeliu. Aš, būdamas jonavietis, ir žinau, ir tikiu, kad šis projektas yra labai svarbus mūsų miestui. Bet šiai dienai Jonavos aplinkkelio tiesimas tapo ypatingu ne tik Jonavos regionui, bet ir visai mūsų šaliai, ypač kai kalbame apie jo svarbą mūsų gynybiniam potencialui ir kariniam mobilumui. Praėjusį birželį turėjome įsimintiną renginį, kai pradėjome Jonavos aplinkkelio pirmojo etapo statybas. Dabar jau matome naujai įrengtą infrastruktūrą ir šviežią asfaltą. Labai svarbu pabrėžti tai, kad šalia pirmojo etapo rangos darbų buvo pradėta ruoštis ir kitam bei ženkliai didesniam – antrajam etapui. Iki šių metų rugpjūčio mėnesio turėtų baigtis šio etapo projektavimas. Baigus jį ir užsitikrinus finansavimą, bus pradėtas pasiruošimas rangos darbams, kurių metu numatyta nutiesti naują, beveik 7 km magistralinio kelio ruožą. Šis ruožas bus daug brangesnis ir daug sudėtingesnis, nes turės sujungti žiedą nuo kelio Ruklos link su magistrale, einančia nuo Kauno. Reikės išspręsti, kokios bus sankryžos su jau esamais keliais bei kaip aplinkkelis kirs geležinkelio sankasą.
Taip pat norėčiau pateikti įdomų ir mažai kam žinomą faktą: eidamas susisiekimo ministro pareigas, visai nesenai pasirašiau įsakymą, kuriuo Jonavos pietrytiniam aplinkkeliui suteikiau atskirą magistralinio kelio numerį. Nuo šiol, kai norėsite sužinoti plačiau apie mūsų aplinkkelį, tą galėsite padaryti įvesdami jo numerį – A22, būtent toks naujas magistralinis kelias atsirado Lietuvos žemėlapiuose.
– Seime prabilta apie „penktąją koloną“. Kokia būtų Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Politikoje yra labai daug įvairių klausimų, apie kuriuos politikai, gyventojai diskutuoja iš įvairių pusių. Visada pasisakydavau už racionalumu, faktais, bet ne emocijomis pagrįstas diskusijas. Būtent diskusijas, o ne etikečių lipdymais, kaltinimais. Ši tema savyje slepia didelę grėsmę, nes ja sunku diskutuoti, o lengva kaltinti. Turbūt visada ir visose moderniose valstybėse bus tokių piliečių, kurie kvestionuos valstybės pasirinktą kelią, tarkime, mūsų atveju – integraciją į Europos Sąjungą, NATO gynybinį bloką. Bus ir tokių, kurie kritikuos nuosekliai vykdomą užsienio politiką, reikalaus peržiūrėti jos prioritetus. Su kai kuriais iš jų galima diskutuoti, su kai kuriais – ne. Didžiausia grėsmė politikui, kaip ir bet kuriam valstybės gyventojui užsiverti nuo diskusijos, nuo dialogo ir eiti paprasčiausiu keliu – apkaltinti, užlipdyti etiketę, šiuo atveju – „penktos kolonos“. Tačiau aš savęs klausiu – o kas toliau? Kokie veiksmai turi sekti? Marginalizuoti žmogų, uždėti jam stigmą yra labai paprasta, tačiau sunkiai dirbant, edukuojant, šviečiant, mokant istorijos – galime pasiekti daug daugiau. Be abejo, jeigu Lietuvos valstybės pilietis savo kalbomis arba savo veiksmais peržengs ribą, numatytą įstatymuose, tada jis už savo veiksmus turės atsakyti. Tačiau kaip piliečiui valstybė teikia pagalbą socialinėje srityje, taip ir čia turi būti numatytos įvairios priemonės, kurios užtikrintų, kad piliečiai netaptų taip vadinama „penktąja kolona“.
– Pasidalinkite mintimis apie politinę situaciją Lietuvoje, apie taikdarių siuntimą į Ukrainą, nekilnojamojo turto mokesčius, kitus socialdemokratų pažadus rinkėjams.
– Kol kas dėl politinės situacijos esu optimistas. Kodėl? Nes, nežiūrint į tai, ką kalba bet kuris politikas, nežiūrint į ta, ką kalba į politiką einantys piliečiai, visi laikosi įstatymuose numatytų taisyklių ir procedūrų. Susirūpinti ir sunerimti tektų tada, jeigu, tarkime, kurios nors kadencijos Seimo nariai užsimanytų pratęsti savo kadenciją neribotai, užsimanytų nerengti eilinių rinkimų arba pradėtų rimtai svarstyti pakeisti Konstituciją taip, kad nustotų galioti valdžių padalijimo modelis.
Kalbant apie taikdarių ar karių siuntimą į Ukrainą, šiai dienai tam nėra jokių indikacijų, nes visų pirma pati Ukraina turi aiškiai išreikšti savo poziciją šiuo klausimu ir pateikti atitinkamą prašymą. Neabejoju, kad, net ir tam įvykus, nė vienas Lietuvos karys nebus „siunčiamas“, nes tai implikuoja prievartinį siuntimą, o greičiausiai tam būtų taikomas savanoriško vykimo mechanizmas. Suprasdamas, koks tai yra jautrus klausimas bei žinodamas, kad dauguma šių klausimų yra nevieši ir riboto naudojimo informacija, čia galiu pateikti tik savo nuomonę, tačiau jokiu būdu ne žinojimą ar žinomą informaciją.
Nekilnojamojo turto mokesčiai, kaip ir bet kurie kiti mokesčiai, jeigu ir bus keičiami, tai bus daroma ieškant labai plataus politinio sutarimo. Apie visus partijos, o ir visos Vyriausybės įsipareigojimus kalbėti galima labai plačiai su konkrečiais pavyzdžiais, tačiau tam tikrai neužteks šio laikraščio kelių egzempliorių. Todėl labiausiai noriu akcentuoti, kad vykdomas Susisiekimo ministerijos pagrindinis įsipareigojimas – gerinti Lietuvos kelių būklę, sukuriant specialų kelių fondą, iš kurio būtų papildomai finansuojamas valstybės valdomų kelių remontas ir priežiūra, naujų projektų įgyvendinimas. Naujo įstatymo derinimas jau yra finišo tiesiojoje, o Seimo pavasario sesijoje jis turėtų būti priimtas.
– Pastaraisiais metais panaikinus daug autobusų maršrutų Lietuvoje, neturintys automobilių žmonės patenka į keblią situaciją. Pavyzdžiui, iš Ukmergės į Kauną likę tik penki reisai, iš Pakruojo į Ukmergę vos du. Situacija tokia, tarsi žmonės būtų verčiami atsisakyti tarpmiestinių kelionių. Ar neketinama ieškoti būdų tokiai nedėkingai padėčiai ištaisyti?
– Šiuo metu Lietuvoje tolimojo susisiekimo maršrutais keleiviai vežami komerciniais pagrindais, todėl vežėjai, susidūrę su keleivių srautų mažėjimu, atsisako dalies maršrutų arba mažina reisų skaičių maršrutuose.
Po COVID-19 epidemijos susiformavę keleivių įpročiai stipriai paveikė tolimojo susisiekimo rinką ir dar labiau paskatino vežėjus trauktis iš komercines veiklos tolimajame susisiekime. Todėl Susisiekimo ministerija ir Vidaus reikalų ministerija jau ėmėsi veiksmų ir įstatymų pakeitimų, kurie leis padėti šiam sektoriui pritraukti keleivius atgal i viešąjį transportą, užtikrindami, kad tolimojo susisiekimo pasiekiamumas ir reisų dažnis grįžtų bent į priešpandeminį lygį, o regioninis susisiekimas dar labiau išplėstų kelionių galimybes į labiau nuo regiono centrų nutolusius miestus ir miestelius. Bus siekiama įtvirtinti valstybės remiamų maršrutų tinklą bei kokybinius ir kiekybinius reikalavimus, siekiant užtikrinti kokybišką susisiekimo galimybę kiekvienam keleiviui.
Tačiau svarbiausia pažymėti, kad vienas iš naujai kuriamos Regionų ministerijos prioritetų ir bus tolimojo keleivių susisiekimo užtikrinimas, o taip pat sisteminis priėjimas prie tarpsavivaldybinio susisiekimo visuomeniniu transportu.
– Dėkoju Jums už atsakymus. Sėkmės, sprendžiant svarbius visos Lietuvos klausimus.
Kalbėjosi Irena BŪTĖNAITĖ
