Kas užsuka šiomis dienomis į Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Kraštotyros skaityklą, pastebi kraštiečiams skirtoje vitrinoje knygų bei įvairių kūrybos dvasią liudijančių reliktų ekspoziciją, skirtą poetei Irenai Būtėnaitei-Nagulevičienei. Maža sakyti poetei, – ji, ką tik garbaus jubiliejaus sulaukusi jonavietė, mums žinoma ir kaip ne vieną dešimtmetį rajono žiniasklaidoje triūsusi žurnalistė, poezijos klubo „Šaltinis“ vadovė, įvairių kultūros renginių sumanytoja, šviesaus žodžio puoselėtoja.

Rinkosi filologės kelią

„Gimiau šiaudų prikrautame vežime, kuris nespėjo nuriedėti iki medicinos punkto. Baltai žydėjo sodai, skleidėsi alyvos ir mirksėjo žvaigždės. Anot mamos, rodos, visas Pagurių kaimas nemiegojo. Čia pat almėjo Apaščia, už penkių kilometrų skubėjo Nemunėlis...“

Argi ne šis nuostabus Rokiškio kraštas nuo mažens įkvėpė gėles sodinti, linus rauti, globoti gyvuliukus ir... plunksna, padažyta į moksleivišką rašalinę, ant popieriaus stabdyti pavasario, rudens akimirkas? Įžvalgi Pandėlio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aldona Rakūnienė savo mokinukės, klasės pirmūnės, kūrinėlius jau tada patikėjo įvairiems konkursams, rajono spaudai. Tada ir pasirodė viltingai skaitytojus nuteikiantys Irenos rašinėliai, eilėraščiai Rokiškio rajono tuomečiame laikraštyje „Spalio vėliava“.

Neišpuiko filologijos erdvėse, „nesužvaigždėjo“. Dar stipriau kibo į mokslus, tad vidurinę baigė tik labai gerais pažymiais – aukso medaliu. Gaila, keletą dienų pavėlavo nuvežti dokumentus į Vilniaus universiteto (kitur studijuoti nenorėjo) stacionarą, tad tapo studente neakivaizdininke, įsidarbino Pakruojo „Auksinės varpos“ laikraščio redakcijoje.

Gyvenimo druskos klodai

Ilgainiui darbas redakcijos laiškų skyriuje segiojant popieriukus bei atsakinėjant į skaitytojų skundus gyvenimo druskos nebijančiai merginai kiek pabodo ir, pasitaikius progai, ji pasuko į konkretesnį, pedagoginio išmanymo reikalaujantį kelią. Irena tapo Vidaus reikalų ministerijos Vaikų kambario inspektore, jos kasdienybės rate atsirado budėjimai, reidai, pokalbiai su prasižengėlių tėvais. Visa ta tyrėjos patirtis vėliau gerokai pravers žurnalistiniam darbui, renkamų kriminogeninių faktų analizei. Sąmonėje susidėliojo maksimalistinis moto „Laikykis duoto žodžio ir kruopščiai atlik savo pareigas“, kitaip sakant, pradėk nuo savęs.

1978-aisiais, jau laikydama rankose filologės diplomą, Irena suprato, kad šis dokumentas ne „dėl popieriaus“, kad jis toli gražu neištrins vaikystės svajonės – kurti meninius tekstus, tarnauti poezijos mūzai. 1976-aisiais dėl šeiminių priežasčių pasirinkusi Jonavą, ji dar keletą metų darbavosi vaikų inspektorės pareigose, po to įsiliejo į Statybininkų mokyklos pedagogų gretas. Lituanistė ne tik mokė jaunus žmones rašybos, kalbos taisyklingumo, bet ir atvėrė platų literatūros pasaulį, ne vieną įtraukė į savo suburtą satyros teatrą, kuris respublikiniame konkurse tapo net diplomantu. Tuos laikus puikiai prisimena buvę Irenos ugdytiniai – tautodailininkė Eglė Pečiūrienė, poetas, dabar Lietuvos rašytojų sąjungos narys Vytautas Kaziela, kiti nuo kultūros nenutolę „statybininkai“.

Šuoliais prabėgo du dešimtmečiai, skirti ne tik būsimųjų darbininkų kalvei, bet ir eilėraščių brandai, šviesėjančiai Jonavai. Irenai, sukūrusiai ne vieną eilėraštį  ir net himną antrąja tėviške tapusiam miestui, buvo patikėtas „Šaltinio“ klubo vadovės vairas, sukantis į daugybę Lietuvos miestų, miestelių, tiek rudenį, tiek pavasarį kuriantis įspūdingus projektus mūsų kultūros padangėje, knygų pavidalu materializuojantis literatų idėjas, sąšaukas, protrūkius...

„Nepataisomos“ žurnalistės iššūkiai

1999-aisiais Irena – vėl žurnalistikos baruose. Šį kartą „Naujienose“, kurioms reikėjo „šviežio kraujo“ ir skubių, laikraštį gelbstinčių sprendimų. Naujokei, nelaikančiai ilgai žodžio nei kišenėse, nei užrašų knygutėse,  buvo patikėtos kone visos temos – nuo kultūros iki socialinių problemų, teisėsaugos. Irenai nereikėdavo ilgų „apšilimų“, smulkmeniškų derybų su kalbinamais asmenimis, jos įtaigus balsas priversdavo atvirauti tiek iš kalėjimo grįžusį vyruką, tiek vėluojančių darbų vadovą ar savo kabinete užsirakinusį viršininką. „Siunčiam Ireną“, – sakydavo redaktoriai, kai reikėdavo ne tik pirmo puslapio vertos sensacijos, bet ir rizikingos kantrybės, tiriamojo pasirengimo. Jai nieko nereikšdavo šeštą ryto atskubėti į redakciją, valandėlei susikaupti ir netrukus įteikti šviežią rašinį redaktoriui ar atsakingajai sekretorei. Vėliau, pati tapusi redaktore, Irena čia pat skaitydavo šūsnis kolegų rašinių, taisydavo korektūros puslapius ir planuodavo medžiagas kitiems laikraščio numeriams. Kas pasakė, kad žurnalistika – ne profesija...

Nieko keisto, kad jos kabineto duris praverdavo įvairiausių problemų kamuojami jonaviečiai, kaimo žmonės. Kartais redakcija panašėdavo į juristo postą ar psichologinę tarnybą. Visiems patardavo, visus paguosdavo. „Ką? Irena jau nedirba?“, – dar ilgus metus stebėdavosi tie, kurie buvo sulaukę jos pagalbos.

„ŠALTINIS“ UGDO IR DŽIUGINA

Beveik tris dešimtmečius ėjusi poezijos klubo „Šaltinis“ vadovės pareigas, dabar savo pareigas patikėjo jaunesnei eiliuotojai Galinai. Neįsižeidžia, tapusi klubo Garbės pirmininke, dar ne vienos idėjos kūrėja. Šiais metais Irena svajoja literatų pastangas skirti M. K. Čiurlionio 150-osioms metinėms. Apmąsto projektą, dėlioja klubo narių eilėraščius, kuriuose bent lašelį atsispindi tautos genijaus dvasia. Respublikinės šventės „Kai žiedlapiais sninga“ bei „Rudens preliudija“ – jau graži praeitis. O kur dar nuo 1992-ųjų gimstantys eilių almanachai, autoriniai rinkiniai, redaguotos knygos? 2009-aisiais, šiek tiek atsiribojusi nuo kasdienio alinančio žurnalistės darbo, sudėjo antrąją savo knygą „Praeities gelmės“, kuris savo polifonijomis, lyrikos sąskambiais dar įtaigiau prigludo prie 1998 m. užgimusių „Laiptų“. 2020-aisiais kūrėja išleido eilėraščių rinktinę „Nuo pradžios iki dabar“, o po trejų metų, 2003 m., išėjo papildytas leidinys tuo pačiu pavadinimu.

Sunku prisiminti visus jonaviečių švenčių svečius, garbės narius. „Šaltinio“ versmės džiugino aktorius Petrą Venslovą, Tomą Vaisietą, Henriką Kurauską, Undinę Nasvytytę, Dalią Michelevičiūtę, smuiko virtuozą Miroslavą Formaną, bardą Kazimierą Jakutį, kitus. Nieko keisto, kad 2004- aisiais Irena pirmavo rajono populiariausiųjų žmonių dešimtuke, o 2007 m. už aktyvią žurnalistinę veiklą, propaguojančią moterų pasiekimus, buvo apdovanota Algirdo Mykolo Brazausko tautine juosta. Maža to, „trofėjų“ skrynioje ir žurnalistų prizas „Gintarinis parkeris“, ir 2014 m. M.K. Čiurlionio fondo taurė REX su šio tautos genijaus simbolika, kiti prizai, nominacijos.

Beje, 2008-aisiais tas profesinis aktyvumas Ireną buvo nuvedęs „klystkeliais“. Ji papildė rajono Savivaldybės tarybos gretas, tapo Etikos komisijos pirmininke. „Dar negirdėjau, kad žurnalistė taptų valdžios atstove“, – stebėjosi tada buvusi „Naujienų“ redaktorė Violeta Liukaitienė. Dabar Irena tiesiai šviesiai į tą repliką atsako: „Politike netapau ir jau netapsiu. Bet tokia patirtis yra labai naudinga ir padeda suprasti politikos užkulisius“. Galbūt ši nuostata leidžia jubiliatei dvasiškai išsikristalizuoti, skirti jėgas vien kūrybinei veiklai. Galbūt (tai dar paslaptis) perkelti savo minčių ir jausmų sąskambius į dar vieną autorinę knygą. Juk prieš kelerius metus panašiai svajojo, ir toji svaja išsipildė...

Toliau nuo kūrybos jubiliatė neketina pasitraukti. Gal net priešingai: pernai ji buvo išrinkta Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja ir  Jonavos skyriaus literatų vadove.

Marius GLINSKAS