„Knyga ir biblioteka mano gyvenime“ – tokia tema Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės proga „Polėkio“ klubas sukvietė pabendrauti savo narius – garbaus amžiaus senjorus. Viešojoje Grigorijaus Kanovičiaus bibliotekoje šis pokalbis tapo nuoširdžia prisiminimų popiete apie knygas, su kuriomis augome, brendome kaip asmenybės, kurios mokė pažinti gimtąjį kraštą ir pasaulio horizontus.
„Knygų mano vaikystėje buvo nedaug todėl jaučiausi laimingas, kai parveždavo iš miesto knygyno kokią nors iliustruotą pasaką ar poemą. Prisimenu, skaičiau „Tamošių Bekepurį“, stebėjausi, kaip gražiai sudėliotos žodžių galūnės. Nemaniau, kad kada nors ir pats panašiai mokėsiu“.- pasakojo apie savo pažintį su knygomis senolis Mykolas. O štai Leonarda atsinešė paskutinį Juozo Baltušio romaną „Sakmė apie Juzą“. Knyga vertinga ir tuo, kad išsaugojo autoriaus autografą, brūkštelėtą kadaise senjorės dukrai. Vilius patikino, kad jo asmenybės brandai daug įtakos turėjo Salomėjos Neries poezija, o Mariui – Marko Tveno, Žiulio Verno, Main Rido kūriniai.
Susitikime buvo pristatytos ir kitos įkvepiančios ir gyvenimą praturtinančios knygos: Eleanor H. Porter „Poliana“, Martino Anderseno Neksės „Ditė – žmogaus kūdikis“, Ericho Marijos Remarko „Trys draugai“, Teodoro Draizerio „Amerikoniškoji tragedija“, Marko Tveno „Tomo Sojerio nuotykiai“, Emilio Zola „Moterų laimė“, Karlo Kolodžio „Pinokis“, kiti kūriniai. Gražina prisiminė savo netrumpą kelią lietuviško žodžio link. Senjorė augusi lenkų kultūros aplinkoje, tad išsiugdyti lietuviško žodžio skambesį ir jėgą nebuvo lengva. Ir štai pagaliau ji – kelių eilėraščių knygų autorė, mintinai mokanti ne vieno poeto kūrybos. Laima į renginį atsinešė kone 1000 puslapių danų rašytojo M. Anderseno – Neksės romaną, dar labiau nustebino Vidos „lobis“ – 1957 m. išleistas „Šeimininkės vadovas“ – dar storesnis ir sunkesnis.
Mažai kas žino, kad prieš pusamžį taip pat buvo leidžiamos „mikroknygos“, telpančios į rankinę ar kišenę. Čia irgi atsinešta tokių. Antai prof. V. Krėvė – Mickevičius buvo surinkęs daugybę dzūkų patarlių. Skaitome: „Geram visi geri, blogam – visi blogi“, „Daryk žmogui dora, ir tau bus gera“. Čia pat klubo vadovė R. Lukoševičienė pademonstravo dar vieną „technologinę naujovę“ – šviečiančią knygą, kurią, matyt, galima būtų skaitinėti ir tamsoje.
„Ateinu į biblioteką ir net nežinau, ko griebtis, ką rinktis. Kartais parsinešu tas pačias knygas“,- su autoironijos doze „skundėsi“ viena klubo narė. Gal jai, ir ne tik jai, vertėtų užrašinėti skaitomų knygų autorius ir jų pavadinimus? Taip elgiasi senjorė Vera, kurios sąsiuviniuose – net prieš kelis dešimtmečius skaitytos knygos. Beje, šis „išradimas“ netinka tiems, kurie grįžta prie tų pačių romanų, vaikystės bestselerių antrą, trečią kartą. Šios knygos, sakoma, išties geriausios.
Marius GLINSKAS
