Pirmąją naktį stovykloje Aira niekaip negalėjo užmigti taip keistai kybodama tarp medžių, svajojo apie savo plačią dvigulę lovą, kol galų gale nusprendė atsegti hamako užtrauktuką ir nusirideno ant samanų. Netoliese į medį atsirėmęs stovėjo stovyklos vadovas.

– Negaliu užmigti, nepatogi lova pasitaikė...

– Gal norite su manimi pasivaikščioti?

Jie ėjo mėnesienos apšviestu miško taku vienas nuo kito per rankos atstumą. Jis tylomis klausėsi moters skyrybų istorijos, išgyventos prieš trejus metus. „Laukiau nors vieno žodžio – žinutės iš Amerikos, kur apsigyveno mano vyras. Negi jam nebuvo įdomu sužinoti, gal aš likau nėščia, gal antrą kartą ištekėjau, kuo užsiimu po skyrybų... O gal numiriau? Tyla žudė. Tada iš uošvio sužinojusi adresą nusipirkau lėktuvo bilietą ir niekam nieko nesakiusi išskridau į Niujorką. Į jo apartamentus mane įleido jauna kinė. Realybė, kurią pamačiau atvykusi, šokiravo... Vyras elgėsi lyg pamišęs, o neramią sielą atspindėjo akys. Aplink studijoje nebuvo nė vieno žmogaus, besidžiaugiančio jo buvimu ir būtent tuo, kuo jis yra. Provokuojantys veiksmai rodė, jog nenori susitaikyti su faktu, kad mato dar ir mane... Fantazijos, haliucinacijos, šizofrenijai būdingas elgesys užvaldė ne tik jo regą, klausą, uoslę, bet ir visą sveiką protą. Visa tai galėjo lengvai nukrypti į mane pačią. Kai tik filmavimo studijos durys vėl atsidarė, sprukau lauk, kaip ne į tuos namus užklydęs šuo. Pavymui girdėjau keiksmažodžius, man skiriamus grasinimus. „Tu dar pasigailėsi! Atkeršysiu!“ – rėkė jis. Lauke, įkvėpusi oro, pažvelgiau į dangoraižį ir raminau save, kad visa tai – tik sapnas.“

Stovyklos vadovas tylėdamas klausėsi moters pasakojimo. Jo veidu nuslydo tamsus šešėlis, ir jis atsiduso:

– Norėčiau su juo ginčytis...

Aira susidrovėjusi pažvelgė į vadovą. Ji sustojo, susikišo rankas į suknelės kišenes ir ėmė laukti. Neatitraukdamas nuo jos akių vyras žengė artyn ir tyliai tarė:

– Ar sakiau, kaip gražiai šį vakarą atrodai?

– Ne, – atsakė Aira kuždomis.

– Tai žinok, labai gražiai. Esi velniškai graži moteris, – jis prisitraukė ją ir pabučiavo.

Tarp jų akimoju užsimezgė ryšys. Aira staiga suvokė, kad būtent su juo likę tūkstančiai bučinių gali trukti visą gyvenimą. Sustojo laikas, nebebuvo tarp jų atstumo, tik bučiniai, kurių nei ji, nei jis nepajėgė nutraukti. Atokvėpio minutę Aira šypsojosi. Vyrą tai galutinai nokautavo ir meilė ėmė veržtis iš jo širdies.

– Tiesa yra ta, kad aš tavęs niekada nepaliksiu. Amžinai būsiu šalia. Pasitikėk manimi. O gražiausias gyvenimas mūsų dar laukia...

*

Edgaras M. medicininį išsilavinimą įgijo Kaune, stažavosi Helsinkyje, Berlyne, Amsterdame ir Varšuvoje. Diplome įrašyta „Neurologas“. Grįžęs į Lietuvą dirbo net keliose psichiatrijos klinikose asistentu kartu su patyrusiais profesoriais, kurie diagnozuodavo ir gydydavo susirgimus, susijusius su centrine ir periferine nervų sistema. Pirmoji jo darbo vieta buvo Radviliškio poliklinika, čia susipyko su vadovybe ir išėjo. Edgaro M. darbo praktikoje buvo dar keturios rajoninės poliklinikos, sekėsi jam gerai, bet Vilnius traukė lyg magnetas. Tada ir gimė idėja kurti kažką savo. Iš pradžių atsirado jo privačios konsultacijos internetu. „Jums rūpi jūsų emocinė sveikata? Kreipkitės profesionalios pagalbos be eilių ir vargo, raskite aiškumą ir ramybę. Jei turite internetą, turite terapiją.“ Vėliau įsirengė „Edgaro. M. psichoterapijos kabinetą“.

„Ištrūkite iš streso rato pasinaudodami terapija ir jau šiandien pasijusite geriau. Kvalifikuotas psichoterapeutas padės rasti išeitį iš krizinių situacijų, išmokys patikėti savo jėgomis priklausomybių turinčius asmenis, rasti vidinių išteklių netekus artimojo, skyrybų atveju, sėkmingai nugalėti depresiją. Jei reikia specialisto konsultacijos, kreipkitės į Edgaro M. psichoterapijos kabinetą.“ Toliau buvo nurodytas telefonas ir adresas.

Kabinetas Vilniaus mieste – tai tik mažas žingsnelis svajonių išsipildymo kelyje. Edgaras troško pastatyti sostinėje psichoterapijos centrą su privačia ligonine ir slaugos namais. Tam reikėjo didžiulių investicijų, daug darbo ir jokių pramogų. Apie tai svajoti jis pradėjo čiuoždamas Amsterdamo užšalusiais kanalais, Helsinkyje vaikščiodamas pėsčiomis po Nuksijo nacionalinį parką, Berlyne padėdamas tamsiausiuose skersgatvių kampuose besiglaudžiantiems valkatoms, Varšuvoje Šv. Jono Krikštytojo arkikatedros bazilikos požemiuose ieškodamas pasislėpusio išprotėjusio archeologo... Tai buvo jo darbo pradžios vėjas, vienodai keliantis tų visų miestų dulkes.

Jaunas daktaras visą savo laiką skyrė pacientams, kurių didžiumą sudarė moterys nuo 45 iki 75 m. Užsidarius kabineto durims jos dažnai gatvėje nė nesisveikindavo, vaidindavo skubančias savais reikalais, kitoms, atvirkščiai, būdavo nepaprastai įdomu pasikonsultuoti ir lauke. Isterinis asmenybės sutrikimas pasireikšdavo pacientėms, kurios menkai valdė emocijas, svyruodavo nuo pakilimo iki nevilties, dažnai apsimesdavo esančios kažkuo kitu. Savo egocentriškus pasakojimus, fantazijas ir melą pasakodavo su tokiu įtaigumu ir užsidegimu, kad būdavo sunku užčiuopti melo giją. Jos dažnai rodydavosi ypatingesnės net už jį patį, koketuodavo, naudodavosi savo fiziniu patrauklumu, grožio išskirtinumu ir manė gebančios manipuliuoti psichoterapeuto jausmais. Edgaras griežtai laikėsi atstumo ir gydytojo etikos, kaip ekspertas jis gerai išmanė apie tokių asmenybių silpnąsias vietas. Seanso metu Edgaras greitai sudėdavo visus taškus ant „i“, išgvildendavo susikurtas paviršutiniškas emocijas, nes žodžiu dėstomas turinys hipnozės metu neatitikdavo realybės. Per kelias minutes įtaigos išbudintos jos lengvai pasiduodavo gydytojo įtakai ir spaudimui nuo šiol gyventi švariau, teisingiau, tvirčiau ir be melo sau ir aplinkiniams. 78 procentai Edgaro M. pacientų išgydavo, vieni ilgam likdavo vienišais klajūnais, kiti, atvirkščiai, greitai tapdavo kieno nors dalimi, treti prisijaukindavo vienatvę. Iki tos stovyklos Palakiuose prie Baltojo ežero Edgaras gyveno vienas, nes į šį projektą buvo sutelkęs visas jėgas, profesinį intelektą ir finansus. Tai buvo labai stiprus įvairių žmonių, turinčių savų negalavimų ir problemų, išgijimo procesas. Jis norėjo, kad susitikę žmonės ir ateityje bendrautų tarpusavyje, nepaliktų vienas kito bėdoje ir, neduok Dieve, neišsiskirstytų pamiršę viską, dėl ko buvo įkurta stovykla ir dėl ko taip stengėsi bei rizikavo gydytojas.

Aira – moteris, kurią netikėtai sutiko vaikščiodamas po mišką. Keletą dienų ji ateidavo prie stovyklos iš smalsumo, o kai pamatė medžiuose miegančius žmonės, netikėtai buvo apsaugininko pričiupta ir atvesta pas vadovą. Aira buvo vienintelė ne pacientė. Edgaras M. pats pasiūlė jai prisijungti prie grupės.

– Kiek man tai kainuos?

– Paskambinsiu buhalterei, tikiuosi, iki savaitės pabaigos ji paskaičiuos. Nesijaudinkite, mes susitarsime.

Mintyse Edgaras M. svajojo apie kitokį atlygį. Bučinį... Dar tą pačią naktį prie ežero jis pabučiavo Airą. Jį sužavėjo moters šypsena, nuoširdumas, prisilietimai ir nepakartojamas humoro jausmas. Žodžiai, vaidyba ir gebėjimas jį prajuokinti. Dar niekada nesijautė toks linksmas ir gyvas. O jų suartėjimas buvo toks stiprus, kad, rodėsi, jį jaučia net dabar. Edgaras įsimylėjo ir nieko negalėjo su tuo jausmu padaryti.

*

Edgaro M. stovyklos projekto ir gydymo sėkmė priklausė nuo grupės dalyvių veiksmų grįžus į savo gyvenamąją aplinką. Sutartyje buvo įrašytas labai svarbus punktas. Pinigų suma į gydytojo sąskaitą pervedama per penkias dienas, jei įrodoma, kad pacientų gydymas buvo sėkmingas. Edgaras M. liepė apsaugininkui Šachui (toks buvo jo slapyvardis) įrengti kameras ne tik stovykloje, bet ir pacientų namuose, siųsti visą informaciją į jo duomenų bazę serveryje. Penkias dienas dvidešimt keturias valandas per parą. Ką jie veikia, kaip elgiasi. Reikėjo juos sekti ir įsitikinti savo akimis, tada užpildyti tos dienos paciento anketą. Gydymas pavyko ar ne? Kad ir kaip būtų keista, prie pirmo numerio – Janinos Ščiulgienės – Edgaro M. užrašų knygelėje atsirado įrašas „Aira“. Jam tai buvo svarbiau už pinigus. Nenuvyko į susitikimą su Laimonu Vėbertu, kuris ruošėsi finansuoti jo buto, centro ir privačios ligoninės statybą. „Kur jis dėsis, palauks, nepasius, paskolos procentai dideli. Gal kaip tik, jei nepasirodysiu, pradės kitaip mąstyti. Užpyks, nueisiu pas konkurentus“, – mintyse save ramino ir teisino Edgaras M.

*

Bilietų į Airos Ringės monospektaklį „Išduotos lūpos ir skaudžios patirtys“ Molėtų kultūros centre jau nebuvo. Išparduota. Edgarui M. teko panaudoti visą savo žavesį, kad pro bilietų tikrintoją pakliūtų į salę. Po spektaklio nuėjęs į užkulisius stebėjo Airą ir dar kartą sau pripažino, kad ji nepakartojama parodijų meistrė. „Aš atėjau be gėlių...“ Susizgribo ir išskubėjo jų ieškoti.

Edgaras M. automobilio veidrodėlyje pamatė einančią vienišą Airą ir tuo metu suskambo telefonas. Šachas.

– Bose, visi žmogeliukai namuose. Lyg ir nieko baisaus nevyksta. Namo negrįžo tik Janina Ščiulgienė. Jos telefono buvimo vieta – viešbučio „Kelmynė“ restoranas.

– Ačiū. Aš laukiu Airos, mes ten nuvažiuosime.

Janinos Ščiulgienės dukra iš Londono sutartyje paliko tuščią vietą skaičiams, kuriuos jis pats įrašė. Didžiausia suma iš visų sumų, surašytų kitose sutartyse. Šie skaičiai sutartyje buvo tvirtas pažadas, kad Janina Ščiulgienė daugiau nebegers. Kaina, kuri turėjo užpildyti atsiradusią tuštumą tarp motinos ir dukters. Neįvardytas atlygis sutartyje privertė Edgarą ne juokais išsigąsti. Vadinasi, atvejis rimtas. Kitą dieną jam paskambino iš advokatų kontoros „M&J“ ir pasakė, kad atvyks advokatė Menė. Jie abu pas notarą patvirtins įrašytą sumą ir sąlygas sutartyje.

Jau buvo tamsu, kai Aira ir Edgaras M. privažiavo viešbučio „Kelmynė“ stovėjimo aikštelę. Čia jo laukė du nemalonūs dalykai: pirmas, vos tik atidaręs restorano duris susitiko su įpykusiu investuotoju Laimonu Vėbertu, antras, padavėja iš nuotraukos atpažino moterį, buvusią restorane, ir parodė į dar nesutvarkytą staliuką. Ten buvo tuščias konjako butelis...

Viešbučio kambaryje subjurusios nuotaikos Edgaras M. vaikščiojo lyg vaiduoklis be garso ir žodžių. Išsigandęs vis trūkčiojo pečiais. Aira jį sustabdė, apsikabino ir pralinksmino.

– Butelį išgėrė vyras, kuris labai ilgai laukė Janinos Ščiulgienės restorane, – pasakė ji padavėjos balsu.

Eitvydė Pranevičienė