Šį komentarą derėtų suprasti kaip jo autoriaus ypatingos pagarbos ir dėkingumo ženklą gimtajai Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijai ir jos mokytojams. Dar prieš dešimtmetį istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius rašė, jog tarpukario Lietuvos gimnazijų moksleiviai buvo išugdyti taip, kad, atėjus sunkiems Antrojo pasaulinio karo laikams, beveik visi tapo arba kariais, arba poetais. Tie, kurie gebėjo laikyti rankose ginklą, labai neretais atvejais, pasitraukė į miškus ir ten kovojo dėl tėvynės nepriklausomybės. Kiti, pasitraukę daugiausia į Austriją ir Vokietiją, išgyveno didžiulę moralinę koliziją – buvo kankinami klausimo, ar tikrai vertėjo palikti Lietuvą didžiulėje istorinėje tragedijoje. Šis doros kelią kvestionuojantis priekaištas patiems sau nebuvo bevaisis: lietuvių išeivijoje, kaip niekada anksčiau, gimė ir susiformavo ypatingo turtingumo ir gilumo ištisa alternatyvi mūsų tautos kultūra, ryškiausiai suvešėjusi poezijos eilutėse ir strofose. Kazys Bradūnas, Jonas Aistis, Henrikas Nagys, Bernardas Brazdžionis ir daugybė daugybė kitų iškilių kūrėjų savąsias šaknis ir pirmuosius literatūros ir kitų menų dvasinius įspaudus ir įkvėpimo šaltinius sėmė būtent iš mokslų Lietuvos gimnazijose tarp dviejų pasaulinių karų. Dar viena jų savybė – jie iš esmės niekad nepasižymėjo nevisavertiškumo kompleksais, kurie taip būdingi dabar jau vidutinio amžiaus kartai, kuri XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, mums atgavus laisvę, pasklido po Vakarų pasaulį. Tarpukariu augusieji, skirtingai nei dabartinių studentų ir kiek vyresnių žmonių tėvai, nesidrovėjo to, kad yra gimę, užaugę ir susiformavę nepriklausomoje savo tėvynėje Lietuvoje.
Šiandien besilankant Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijoje, bendraujant su mokytojais ir moksleiviais, lieka gilus įspūdis ir įsitikinimas, kad dabartinė mano gimtoji mokykla vis labiau artėja ir stiebiasi prie tarpukario idealų. Vien ko vertos mokyklos bibliotekininkės Janinos Skirgailienės pastangos ir darbai, kviečiant į gimnaziją svarbiausius mūsų dienų lietuvių literatūros kūrėjus. Praėjusiais metais mokykloje lankėsi ir tarptautinio literatūros festivalio „Poezijos pavasaris“ dalyviai, dosniai daliję savąsias patirtis, kūrybą ir įspūdžius apie rašytojo, poeto kasdienybę nūdienos Lietuvoje. Kad Jonavos Jeronimo Ralio gimnazija rengia ne tik kultūros plačiąja prasme dalyvius, byloja gausus moksleivių įsitraukimas į Lietuvos šaulių sąjungos gretas ir veiklą. Kiek prasmingų savaitgalių mokiniai per pastaruosius kelerius metus yra praleidę mūsų šalies karinėse bazėse ir miškuose, suskaičiuoti būtų jau sunkoka. Dar vienas įspūdis iš apsilankymų gimtojoje mokykloje – net universitetuose studentams uždavus vieną ar kitą klausimą, jų galvos palinksta žemyn ir stoja tyla, o Jonavoje gebėjimą įsitraukti į diskusinę provokaciją liudija nenuleisti moksleivių žvilgsniai, rodantys intencijas suprasti apie save ir pasaulį daugiau nei iki šiol.
To paties Vytauto Didžiojo universiteto edukologai jau kelerius metus kalba, kad nuo mums įprastos pedagogikos tėvo Jano Komenskio laikų nutekėjo daug vandens. Būtent jis sukūrė tai, ką visi be didelių klausimų pažįstame kaip mokymąsi per pamokas. Pamokos, lekcijos, paskaitos formos dėl itin gilios tradicijos ilgiau nei šimtmetį beveik niekam nekėlė didesnių klausimų. Šiandienos universiteto mokslininkai, tyrinėjantys moksleivių ugdymo procesą – žinių suvokimą, įgūdžių formavimą ir gabumų lavinimą, – teigia, jog neilgai trukus, gal po dešimtmečio ar kiek vėliau, pamoka kaip mokymosi įrankis bus beviltiškai pasenusi ir beveik niekad nereikalinga. Moksleivių mokymasis tada jau primins individualų mokymąsi, padedant mokytojui, per konsultacijas ir savarankiškus darbus bei užduočių atlikimą. Bendravimo poreikį jaunuomenė realizuos per veiklą, kuri vis labiau primins mokinių bendruomenes, sukurtas taip, kad kiekvienas ir kiekviena galėtų labiausiai prisidėti prie socialinio visuomenės bendrabūvio ir kartu turėti draugų, bendraminčių. Šis mokymo modelis jau ne vienerius metus sėkmingai taikomas Suomijoje bei kitose Skandinavijos šalyse.
Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos visuomenės mokslų mokytojai jau dabar, kaip pastebima vien apsilankius mokykloje, yra labai stipriai personalizuojantys ugdymo procesą. Šių eilučių autoriui yra tekę bendrauti su mokinių, kurie pradeda mokytis gimnazijoje, tėvais. Visi jie sako, kad po progimnazijos ir vaikus, ir suaugusiuosius labai nustebina pagarbus mokytojų bendravimas su moksleiviais ir jų, kaip unikalių asmenybių, vertinimas. Pamoka šioje gimnazijoje yra nuoroda, kreipianti moksleivių vaizduotę, humanitarinius ar matematinius gebėjimus link savarankiško ir savanoriško intereso, leidžiančio giliau ir prasmingiau suprasti tai, kas yra veikiama mokykloje. Atrodytų, kad po dešimtmečio šios gimnazijos mokinių tėvams nebereikės kloti apvalių piniginių sumų ant korepetitorių darbo stalų, nes mokytojai iki kasdienės popietės bus atlikę tokį darbą, kuris jau ir dabar nepalieka didesnių išsilavinimo spragų.
Žinoma, gimtoji mokykla – tai ypatingo sentimento verta tema, kurią šio komentaro autorius išdėstė vos dviem pastabomis. Jas būtų galima tęsti labai ilgai, kalbant apie gydytojo, vertėjo Jeronimo Ralio istorinės asmenybės daromą įtaką gyvenimui šioje mokykloje. Daug būtų ir kitų sėkmingo ugdymo potemių ir pavyzdžių, bet leiskite šį rašinį baigti nuoširdžiu žodžiu: jei perskaitėte šį straipsnį, galite manyti, kad susipažinote su jo autoriaus meilės laišku tai mokyklai, kuri geba ir tęsti tradicijas, ir būti inovatyvia mokinių ir mokytojų abipusio mokymosi vieta, į kurią miela grįžti ir iš tiesų, ir mintyse net po kelių dešimtmečių nuo tada, kai atrodė, jog mokyklos durys abiturientams jau užvertos. Tiesa ta, kad jos – atviros, laukiančios ir kviečiančios dalytis ir patirti intelektualinius nuotykius.
doc. dr. Ramūnas Čičelis
