Senoviniuose kalendoriuose balandžio mėnuo vadinamas Velykų, sultekiu, karveliniu, mildviniu. Balandžio pavadinimas kilęs visai ne iš paukščio vardo, bet žolės, augančios patvoriais – balandos. Mat pirmieji žolynai, išdygę diendaržy, gelbėdavo baudžiavinio kaimo žmones nuo bado. Balandos, beje, dar ir labai vitaminingos. Karvelinis todėl, kad uldukas – miško karvelis – pradeda burkuoti. Mįslingas yra mildvinio pavadinimas, sutinkamas Mažojoje Lietuvoje išleistuose kalendoriuose. Gali būti, jog tai pagal sulą, deivės Mildos vynu vadintą.
Šį kartą ne pavasarį šlovinsime, bet apkalbėsime balandį – tą visiems įgrįsusį miestų paukštį. Kadaise buvo laikai, kai karvelius vadino taikos balandžiais, jie buvo žinomi dėl savo gebėjimo rasti kelią atgal į lizdą net iš labai tolimų atstumų, dėl ko senovėje buvo naudojami kaip pašto balandžiai. O šiandien neretai juos pravardžiuoja skraidančiomis žiurkėmis ir nori negailestingai išgrūsti iš miestų. Tuo pačiu, daugeliui lesinti patiklius balandžius yra miela pramoga: Kaune, Laisvės alėjoje prie kepyklėlių būriuojasi gausūs pulkai šių margų paukščių, kiti trepinėja ant senų pastatų atbrailų stebėdami, kas pirmas pabers gardžios bandelės trupinį. Ir ne tik Kauno širdyje jie būriuojasi, bet puikiai jaučiasi įvairiose miestų aikštėse, parkuose, kitose vietose, kur lankosi daug žmonių, nes čia iš jų sulaukia skanėstų, o žolėje randa įvairių sėklų.
Naminis karvelis arba balandis – miesto gyventojas
Ornitologai teigia, kad dabartinių miesto karvelių, mūsų vadinamų balandžiais, protėviai yra uoliniai karveliai, kilę iš Viduržemio jūros regiono. Ten žmonės juos medžiodavo maistui, o vėliau prisijaukino ir ėmė auginti mėsai. Kartais tie prijaukinti paukščiai ištrūkdavo iš narvelių ir apsigyvendavo žmonių gyvenvietėse, uolų, namų plyšiuose, tapdami naminiais karveliais. O iš jų išplito miesto balandžių populiacijos – įvairių veislių mišrūnai.
Kadangi grūdai, įvairios sėklos yra pagrindinis karvelių maistas, vis stiprėjanti agrarinė žemdirbystė padėjo stiprų pamatą gausėti šiems paukščiams. Karveliai sekė paskui savo netiesioginius maitintojus, kur šie bekeliavo: pirmaisias buriniais laivais – į Ameriką, vėliau – į Australiją ir taip paplito visame pasaulyje, kur tik yra žmonių, išskyrus Antarktidą.
Ornitologas Gediminas Petkus nurodo, kad šiandien karveliai pastatus suvokia kaip uolas, namų palėpėse randa prieglobstį nuo blogo oro ir suka jose lizdus. Yra žinoma daugybė atvejų, kai balandžiai savo vaikus išsiperi ir užaugina mažai lankomuose daugiabučių namų balkonuose, net jei butas ir gyvenamas. Dar gilioje senovėje, vystantis akmeninei architektūrai, statant aukštas katedras ir pilis, karveliai jas priėmė už natūralias buveines ir pamėgo ten sukti lizdus, tad šie paukščiai žinomi jau nuo antikos laikų.
Naminių karvelių išvesta apie 150 veislių. Jos skirstomos į dekoratyvinių, pašto ir mėsinių karvelių grupes. Dekoratyviniai karveliai vertinami dėl savitos išorės, plunksnų formų ir spalvos, skraidysenos. Pašto karveliai pasižymi gera orientacija, ištvermingumu (nenutūpdami gali nuskristi iki 1000 km). Mėsiniai karveliai vislūs, greitai bręsta, stambūs (apie 700 g); jie auginami maistui. Lietuvoje mėgėjai dažniausiai augina dekoratyvinių veislių karvelius.
Ornitologas patikina, kad naminio karvelio – balandžio nepamatysime nei miškuose, nei kaimų sodybose. Jie – išskirtinai miestų gyventojai. Šiems paukščiams reikia žmonių, kurie kadaise rūpinosi jų protėviais, todėl ir šiandien gali pasiūlyti maisto. Dažniausiai balandžiai nėra labai baikštūs: žmogų gali prisileisti iki metro, o išvydę rankose skanėstą – net ant rankos ar peties atsitūpti. Šuns ar vaikų pabaidyti pakyla aukštyn, bet netrukus vėl nusileidžia ant žemės paliktus trupinius susirinkti.
Naminių karvelių lizdas nėra įmantrus: vos keletas šakelių, lapų, pagaliukų, plunksna ar plaukų kuokštelis ir viskas. Mažųjų balandžiukų nelabai įmanoma pamatyti, nebent balkone perėtų – jie labai negražūs, neproporcingais snapais, apšepę. O jei kur nors ant pastato atbrailos ar aukštai nubyrėjusios plytos įduboje lizdas, jaunikliai nesirodo, kol savo išvaizda nesiskiria nuo suaugėlių ir tik tada palieka lizdą.
Atliekant balandžių tyrimus, paaiškėjo įdomus faktas – karvelių patelės savo gūžyje gamina tam tikrą skystą substanciją, mokslininkų vadinamą pienu, ir ja maitina jauniklius apie savaitę. Tad ne veltui pasakose jaunikaičiai siunčiami paukštės arba konkrečiai balandės pieno parnešti.
Laukų miškeliai – paprastojo purplelio buveinė
Be miesto karvelių yra dar kelios šių paukščių rūšys, gyvenančios ne urbanizuotose vietovėse. Viena iš retų ir nykstančių rūšių, pats mažiausias iš karvelinių šeimos atstovų – paprastasis purplelis. Nuo kitų jį lengva atskirti iš ryškiai rudų, juosvai dėmėtų sparnų ir plačių, juodų ir baltų šoninių kaklo dėmių.
Svarbiausios šio karvelio veisimosi buveinės yra įvairūs laukų miškeliai (miško „salos” laukuose) ir miškų masyvų pakraščiai, ypatingai lizdus mėgsta sukti tankiuose lapuočių su eglėmis jaunuolynuose, 2-6 metrų aukštyje. Maitinasi ant žemės, tad labai svarbi grūdinių kultūrų laukų kaimynystė.
Į Lietuvą pirmieji paukščiai parskrenda pačioje balandžio pabaigoje, tačiau veisimosi vietose stebimi antroje gegužės dekadoje. Jų „burkavimas” skiriasi nuo kitų Lietuvoje aptinkamų karvelių – kiek primena kurklio balsą, tokį kaip „turr-turr-turr”. Nustoja burkuoti rugpjūčio pradžioje ir suformavę nedidelius 4-10 individų pulkelius, išskrenda iki rugpjūčio pabaigos.
Paprastasis purplelis Lietuvoje dar XX a. pab. buvo įprastas ir aptinkamas visoje šalyje. Tačiau dabar įvairiose šalies vietose pastebimos tik pavienės poros. Ši rūšis 2019 m. buvo įtraukta į Lietuvos raudonosios knygos sąrašus ir liko ten iki šiol. Europa siekia įtraukti į globaliai nykstančių paukščių sąrašus. Tačiau nerimą kelia jau daug metų besitęsiantis gana spartus rūšies nykimas tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Pagrindinė grėsmė jų populiacijos išlikimui – intensyvi migruojančių paukščių legali ir nelegali medžioklė. Lietuvoje rūšis nėra medžioklės objektas, tačiau prancūzai, italai, ispanai, kipriečiai ir maltiečiai bei Šiaurės Afrikos gyventojai be jokių skrupulų juos naikina ne tik maistui, bet ir azartui patenkinti. Prie išnykimo grėsmės prisideda ir lauko želdinių bei pusiau natūralių agrarinio kraštovaizdžio buveinių naikinimas, intensyvus herbicidų naudojimas, įvairios ligos žiemavietėse.
Skveruose garsinasi pietiniai purpleliai
Kuklaus apdaro pietinis purplelis nesunkiai atpažįstamas iš vienodai šviesiai pilko kūno ir juodos skersinės kaklo juostelės. Plasnojamosios plunksnos melsvai pilkos. Šį purplelį lengviau pastebėti, nei paprastąjį jo brolį, mat šis gyvena gyvenviečių želdynuose — parkuose, skveruose, soduose ir pan.
Seniau Lietuvoje pietinis purplelis nebuvo sutinkamas – tik praeito šimtmečio vidury jis pasklido po kai kurias gyvenvietes ir miestus. Lieknas, grakštus, tačiau didumu kiek pranokstantis paprastąjį purplelį, pietinis švelniai dvelkia laukinės laisvės dvasia. Itin melodingu balsu nepasižymi, tačiau jis sklinda tarsi iš vidaus gelmės – žemo tembro „chu-chūū-chu”.
Nors kilęs iš pietų kraštų, bet mūsų žiemos šiam karveliui nebaisios ir ten kur apsistoja, gyvena ištisus metus. Ir žmonių kaimynystės nevengia, nėra labai baikštus, net lekiančios mašinos jo negąsdina. Mėgsta viešai pasipuikuoti ant įvairių laidų, stambesnių šakų, stulpų. Lizdą krauna dažniausiai spygliuočių medžių šakose, apie 3 m. aukštyje. Būstas, kaip ir naminio karvelio, neįmantrus – du baltus kiaušinius gali įžiūrėti kaip pro rėtį, stovėdamas žemėje.
Deja, nors purpleliai turi brolišką giminystę, tačiau jų tarprūšinė konkurencija yra dar viena paprastųjų purplelių populiacijos mažėjimo priežastis. Skirtingai nei Lietuvoje, Pietų Europoje abiejų purplelių perėjimo vietos yra panašiose buveinėse (parkuose, miesto želdiniuose). Pietiniai purpleliai yra agresyvesnės elgsenos ir palaipsniui išstumia paprastuosius giminaičius iš optimalių buveinių.
Keršulis – didžiausias karvelis
Keršuliai mūsų krašte yra įprasti perintys, migruojantys ar pro mūsų šalį praskrendantys paukščiai. Veisimosi metu matomi poromis, o rudeninių migracijų metu pajūryje ir pamaryje galima pamatyti praskrendant didelius jų būrius – kelių šimtų, o kartais ir kelių tūkstančių individų.
Karvelis keršulis – pats didžiausias savo šeimos paukštis. Nesunkiai atpažįstamas iš plačių, baltų dėmių kaklo šonuose ir sparnų priekyje. Gyvena mišriuose įvairaus dydžio miškuose, laukų, gyvenviečių ir sodybų želdynuose, miestų parkuose. Lizdus krauna medžiuose ir aukštuose krūmuose. Burkuoja gana žemu ir dusliu, bet ne monotonišku balsu „hu-u hru-u hu hru hu-u hru-u".
Lesa piktžolių sėklas, žemės ir krūmų uogas, pumpurus, pušų, eglių, ąžuolo sėklas ir vaisius. Vasarą keršulis aptinkamas grūdinių kultūrų laukuose.
Migracijų metu Europoje ir žiemaviečių pietuose jis taip pat medžiojamas, kaip ir paprastasis purplelis, netgi dešimteriopai daugiau, tačiau keršulio populiacija ne mažėja, o netgi didėja. Todėl šiam paukščiui išnykimas negręsia.
Uldukas – girios paukštis
Uldukas yra miesto karvelio dydžio, tik margumu nepasižymi. Antuodegis jo pilkas, sparnų galai tamsūs, o apykaklė – žalsvo blizgančio atspalvio ir visiškai neturi baltos spalvos. Tai perinti, migruojanti, praskrendanti, kartais žiemojanti rūšis.
Gyvena uldukai didesniuose, senuose mišrių miškų masyvuose, kuriuose yra senų drevėtų ar uoksinių medžių, kadangi tai vienintelis karvelinių šeimos paukštis, perintis uoksuose. Minta augaliniu maistu, kaip ir kiti jo gentainiai.
XX a. pradžioje uldukų Lietuvoje buvo daug, bet vėliau jų sumažėjo. Tai rečiausia šalies karvelinių šeimos rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Uldukai itin baikštūs ir atsargūs. Nors mėgsta tupėti atvirose vietose, dideliuose, nudžiūvusiomis viršūnėmis medžiuose, tačiau pasirodžius žmogui, tuoj pat nutyla ir tūno nejudėdami.
Šis miško karvelis skleidžia duslius toli sklindančius ūbčiojimus. Tačiau burkuoja tik patinėlis, siekdamas prisivilioti patelę ir pranešti konkurentams, kad šis girios plotas jau užimtas.
Nors uldukus, kaip ir visus karvelius naikina plėšrūnai, tačiau pagrindinė grėsmė balandukams yra senų uoksinių medžių ir sausuolių su uoksais kirtimas, kuris mažina šių paukščių veisimosi vietų skaičių. Taip pat neigiamą poveikį populiacijai daro bendras senų medynų nykimas dėl miškų kirtimų.
Visi karveliai yra monogamiški – susiporuoja visam gyvenimui. Jų vados nėra gausios – lizduose auga du ar trys jaunikliai, tačiau raibieji sparnuočiai gali daugintis ištisus metus, o pajėgiausi būna pavasarį ir vasarą. Gyvena apie 15 metų, tačiau dažnai tampa plėšrūnų aukomis, tad amžius sutrumpėja iki 3-4 metų. O nelaisvėje auginant, sulaukia ir 30 metų.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
