Vijolė Šadauskienė, Jonavos Turizmo informacijos centro (TIC) vadovė, yra Savivaldybės tarybos narė, vadovauja Švietimo, kultūros sporto ir jaunimo reikalų komitetui. Šios moters kasdienybė – gilinimasis į mūsų krašto istoriją, ekskursijos, pažintys su miesto svečiais, įvairūs renginiai ir, žinoma, Jonavos įvaizdžio kūrimas, randant patrauklių akcentų.
Savo aktyviu dalyvavimu įvairiuose renginiuose, nuoširdžiu bendravimu su kiekvienu bendruomenės nariu, dėmesingumu Jonavai ir jos apylinkėms V. Šadauskienė nusipelnė išskirtinės pagarbos ir veiklos įvertinimo – jonaviečiai suteikė jai „Metų jonavietės“ titulą. Visos regalijos įteiktos iškilmingame renginyje šių metų kovą, minint Tarptautinę moterų solidarumo dieną.
Pasikalbėti su laureate susitinkame Jonavos kultūros centro Krašto muziejuje, kur įsikūręs jos vadovaujamas TIC.
Jaudinančios akimirkos
Pokalbis prasideda nuo jaudinančios apdovanojimo akimirkos. Ne vienerius metus dažniau kitus įpratusi sveikinti, sakyti kalbas, kilti į sceną, neįsivaizdavo, kad ji pati taps dėmesio centru ir sunkiai suvaldys užplūdusį jaudulį. Anot pašnekovės, niekada nėra pagalvojusi apie „Metų jonavietės“ titulą, juolab tokį didžiulį bendruomenės pasitikėjimą ja.
„Žinoma, tai geras, malonus ir labai jaudinantis jausmas. Ir iš tiesų, aš esu matoma net tik savo tiesioginio darbo veiklose, bet ir kaip politikė renginiuose, šventėse, susitikimuose. Bet juk tai mano pareiga, o ne įvertinimo siekis. Niekada nesivaikiau nei vertinimų, nei apdovanojimų, nesiekiau karjeros ir didelio dėmesio. Tad šis apdovanojimas mane giliai sujaudino. Dėkoju visiems, kurie išreiškė pasitikėjimą manimi“, – sako ji.
Pašnekovės nuomone, vieši asmenys yra labiau matomi, todėl ir sulaukia didesnio dėmesio. Tačiau tai dar nereiškia, kad jie yra geresni už visus kitus, dirbančius ne mažiau svarbius darbus.
„Tokių moterų yra labai daug, tik gal ne visos yra pastebėtos. Sakykime, mamos, auginančios neįgalius vaikus, slaugančios ligonius, gal net neturinčios laiko tinkamai pailsėti ar galimybės ramiai, be rūpesčio pasivaikščioti miesto gatvėmis, tai ką jau kalbėti apie matomumą. O kiek nuostabių sunkų ir atsakingą darbą dirbančių gydytojų, slaugytojų, socialinių darbuotojų, pedagogių, policininkių ir t. t. Yra daugybė moterų, kurios vertos apdovanojimų ir gražių žodžių. Todėl norisi pasidalyti visu gėriu su visomis“, – samprotauja V. Šadauskienė, pasidžiaugdama, kad „Metų jonaviete“ išrinkta ir kolegė, muziejaus edukatorė Rasa Kulytė-Libienė, neseniai „Stelos“ statulėle apdovanota taip pat muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.
Dovanos Jonavai
Kalbėdama apie TIC veiklą, pašnekovė pastebi, kad darbas po vienu stogu su Krašto muziejumi labai plečia akiratį bei tarpusavio bendravimą. Turizmo informacijos centras renka, kaupia ir skleidžia informaciją apie turizmo paslaugas, kitus turizmo išteklius Jonavos rajone, rengia ekskursijas, pėsčiųjų žygius, atvykusiuosius supažindina su rajono lankytinomis vietomis, leidžia įvairią informacinę medžiagą.
„Mūsų tikslas – tiek jonaviečiams, tiek miesto svečiams suteikti kuo daugiau informacijos ir žinių apie Jonavą bei jos apylinkes. Darbas labai įdomus ir pozityvus. Tenka susitikti ir bendrauti su gausybe skirtingų, tačiau visada geranoriškai nusiteikusių įdomių žmonių: tarp jų – ir menininkai, ir žurnalistai, ir į Jonavą atvykę žingeidūs turistai. Jei tik turime galimybę, organizuodami renginius, kviečiame įvairių sričių profesionalus. Ne vieną ekskursiją po mūsų rajoną yra vedęs baltų kultūros žinovas, archeologas, profesorius Vykintas Vaitkevičius. Neseniai išsiaiškinau, kad Užusalių seniūnijoje gimė ir augo žymus Lietuvos ornitologas Marius Karlonas. Susisiekiau su juo ir pakviečiau jonaviečiams pravesti ekskursiją. Tad balandžio 24-ąją mūsų kraštietis praves į ekskursiją Didžiojo Raisto miške, kur bus stebimi paukščiai. Manau, kad tokia išvyka suteiks daug gerų, iki šiol nepatirtų emocijų“, – pasidžiaugia pašnekovė.
Ruošdamasis kuo įdomiau pasitikti Jonavos 275-erių metų sukaktį, Jonavos TIC pasiūlys jonaviečiams ne vieną ekskursiją, supažindinančią gyventojus su Jonavos istorija, čia gyvenusiais įdomiais žmonėmis, mieste esančiais paminklais ir architektūriniais objektais.
„Kiekvienais metais rašome ir teikiame projektus Lietuvos kultūros tarybai. Šiemet džiaugiamės gavę finansavimą projektui ,,Atradimai. Kur skamba J. Delamarso varpai“, sudarysiantį galimybes prisiliesti prie XVII a. gyvenusio prancūzų kilmės varpų liejiko Johano Delamarso darbų. Šis pasaulinio garso meistras 1662–1690 m. gyveno ir dirbo Lietuvoje. Ornamentais, figūriniais reljefais, kartušais puošti J. Delamarso varpai labai retai skildavo, deja, iki šių dienų Lietuvoje jų išliko tik vienuolika.
Melodingus varpų garsus šiandien galime išgirsti tik iš Vilniaus Arkikatedros varpinės, Vilniaus Šv. Jonų, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus, Pažaislio vienuolyno. Bet svarbiausia, kad J. Delamarso varpu didžiuojasi ir Skarulių Šv. Onos bažnyčia. Kadangi projekto pagrindinė ašis yra šio Prancūzijos meistro išlieti varpai, organizuosime ekskursijas į Vilnių, Pažaislį, žinoma, lankysime Skarulius, pasiklausysime šių unikalių kūrinių garsų, o paskaitų metu sužinosime daug įdomių dalykų apie šį paveldą. Bus malonu, jeigu jonaviečius sudomins kultūros ir istorijos faktai, apie kuriuos galbūt daugelis dar nežino. Tegul tai bus dar viena Jonavos Turizmo informacijos centro dovana miesto jubiliejinei sukakčiai“, – planais dalijasi TIC vadovė.
Svarbu įamžinti miesto įkūrėją
Pasak V. Šadauskienės, Jonava traukia kiekvieno pravažiuojančiojo ar atvykusiojo pasisvečiuoti dėmesį. „Man, dirbančiai Turizmo informacijos centre, tenka susitikti ne tik su vietos gyventojais, bet ir atvykusiais lankytojais iš kitų Lietuvos miestų ir miestelių. Kiekvieną pakalbinu, papasakoju apie pagrindinius miesto akcentus, jei miesto svečias turi laiko, papasakojama visa miesto istorija. Visi stebisi Jonavos estetika ir patrauklumu, kai kurie net neslepia pavydo. Norinčiuosius pasivaikščioti ar važiuoti dviračiais pasitinka vaizdingomis miesto vietovėmis vedantys pėsčiųjų takai, mėgstantiems saulę pakanka vietos paplūdimyje, vandens pramogų mėgėjų laukia puikus baseinas, sportininkams ir jų gerbėjams duris atveria Sporto arena bei aikštynai. Kultūros renginiai ir parodos kviečia į Kultūros centrą ar Krašto muziejų. Ko dar reikia? Jonava – nuostabus, pilnas kultūros, aktyvaus laisvalaikio ir sporto miestas. Ar daug rajonų centrų turi amfiteatrus? Manau, kad ne. O mes turime. Mes mylime Jonavą, nes čia gyventi tikrai gera“, – mintija pašnekovė.
Anot jos, pasitikdami Jonavos 275-ąjį gimtadienį, daug kalbame ir didžiuojamės Jonavos įkūrėjais didikais Kosakovskiais. Tačiau Dominykas Kosakovskis, sumanęs ant Neries kranto įkurti miestą, nesuspėjo įgyvendinti savo idėjos. Tą padarė jo žmona Marija Zabielaitė-Kosakovskienė, 1750-ųjų rugpjūčio 8 dieną gavusi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio privilegiją įkurti Jonavos miestelį. Jos dėka turime miestą, kuriuo grožimės, gėrimės, jame gyvename – kuriame, švenčiame ar tiesiog esame. Trūksta vieno dalyko: įamžinti miesto įkūrėją.
Prieš daugiau kaip dešimtmetį Savivaldybės užsakymu architektas Mindaugas Junčys padarė maketą paminklui „Miestas ant moters rankų“, kuris eksponuojamas Ramybės skvere.
„Maketas stovi, laikas bėga, o paminklo vis nėra. Jau kelinti metai vyksta dalyvaujamojo biudžeto projektų konkursai, kur savo balsais patys gyventojai gali nuspręsti, ko reikėtų miestui ir rajonui. Konkursas neseniai baigėsi, o susumavus rezultatus jau žinome, kad šį kartą jonaviečiams pritrūko aktyvumo ir noro pastatyti paminklą Jonavos įkūrėjai Marijai Zabielaitei-Kosakovskienei. Bet aš esu optimistė, tikiu, kad 280-ąjį Jonavos gimtadienį švęsime jau turėdami šį unikalų paminklą“, – šypsodamasi samprotauja V. Šadauskienė.
TIC vadovę džiugina ir mažosios architektūros akcentai. Anot jos, smagu matyti, kai praeiviai sustoja prie „Jonvabalio“ skulptūros Krašto muziejaus kiemelyje ir, sugalvoję norą, trina blizgančio vabzdžio uodegėlę. Maloniai nuteikia „Jonavos Žibinčius“, šviečiantis ties „Jonapolio“ viešbučiu Sodų gatvėje, o per Kalėdas ,,atgyjantis“ ir tampantis kone pagrindiniu Kalėdų eglės įžiebimo personažu. Atrodytų – smulkmenos, tačiau jos ne tik puošia erdvę, bet ir tampa reikšmingais Jonavos simboliais.
Sodžiaus žmogus
V. Šadauskienės, kilusios iš Ariogalos, pažintis su Jonava prasidėjo 2010-aisiais, kai ji pradėjo vadovauti Užusalių seniūnijai. Sumani seniūnė čia ilgiau neužsibuvo, nes gavo pasiūlymą dirbti Savivaldybės administracijoje. Tada sutuoktinis įspėjo, kad nebus lengva, tačiau padrąsino ir pažadėjo savo palaikymą.
„Esame kartu jau daugiau nei 30 metų. Vyras man – ir atrama, ir pagalba, ir geriausias draugas. Užauginome dvi dukras, kurios jau susikūrė savo gyvenimus... Prieš dešimt metų palikę Kauną, su vyru sąmoningai įsikūrėme kaime – Turžėnuose, o ne mieste. Mano gyvenimas paprastas, kaip ir aš pati. Ir mano hobiai paprasti – kaip ir daugelis, mėgstu keliones, laisvalaikiu paskaityti, emociškai pailsiu dirbdama savame kieme: patinka augalai ir gėlės, gera įleisti rankas į žemę ir pasisemti iš jos energijos. Žinoma, kartais pavargstu ir nuo fizinio darbo, bet, karpydama savo ,,bonsus“, prižiūrėdama gėles, pasikraunu – ir nuovargio kaip nebūta. Atgaivina ir nuramina net šalia čiulbantys paukščiai. Esu sodžiaus žmogus...“ – nusišypso Jonavos bendruomenės išrinkta „Metų jonavietė“.
Ariogaloje esantys gimtieji namai, kuriuos prižiūri Vijolė su seserimi, ir šiandien – tarsi tylus rojaus kampelis. Ten tebėra knygos, moksleiviška rašysena išmarginti sąsiuviniai, pažymių knygelės, rašomasis stalas – viskas, kas primena vaikystę... Senoje spintoje kabo net ir suknelė, kuria puošėsi abi seserys, eidamos prie Pirmosios Komunijos.
„Namai – kaip paminklas. Laikome juos, dar nekyla mintis parduoti. Juk ten kiekvienas takelis pažįstamas, kiekvienas sienos plyšelis žinomas... Tegul jie stovi, tegul alsuoja mūsų prisiminimais, tegul primena tėtį ir mamą... – mintimis dalijasi V. Šadauskienė. – Dažnai į juos sugrįžtu, man tiesiog gera būti tose vietose, vaikščioti, kur vaikščiojau būdama vaikas. Aplankau ir čia pat veikiančią savo mokyklą, dabar gimnaziją. Ten, Ariogaloje, – už nugaros palikę mano laimingos vaikystės ir paauglystės metai...“
Vidinio pasaulio pastovumas
Pokalbio metu pašnekovė prisipažino esanti itin jautraus būdo. Matyt, šį bruožą bus paveldėjusi, jos žodžiais tariant, „iš jautrios mamos ir labai gero žmogaus – tėčio“. Gal tie nematomi genai ir suformavo asmenybę, kuri niekada nepažemins ir neįžeis kito, nepaniekins jo nuomonės, nors pati ir galvotų kitaip.
Anot jos, žmogui rodomas dėmesys, jo išklausymas yra tiesiausias kelias į jo širdį. Tą patvirtina ir V. Šadauskienės patirtis per dešimtmečius įgyta dirbant skirtinguose darbuose – karo prievolės administravimo tarnyboje Kaune, einant seniūnės pareigas Užusaliuose, Savivaldybės administracijoje ar tapus TIC vadove.
„Kiekvienas naujas darbas, reikalauja išskirtinio domėjimosi ta sritimi, kurioje dirbi. Tačiau tik nepatogios situacijos, tik išėjimas iš komforto zonos padeda augti ir tobulėti. Nesvarbu, kur ir kuo dirbi, svarbiausia – būti žmogumi, išklausyti ir išgirsti ir tą, kuris į tave kreipiasi“, – pastebi ji.
Bėgantys metai ir įvairios politinės peripetijos nepakeitė Vijolės vidinio pasaulio – ji buvo ir išliko jautri, atjauti ir dėmesinga. „Prisimenu man įstrigusią perskaitytą mintį: „kuo labiau norime mokyti, gelbėti ir taisyti kitus, tuo labiau mums patiems to reikia“, – tad daugiau empatijos, supratingumo bei gerumo vienas kitam, ir gyvenimas taps daug gražesnis! – atsisveikindama sako Jonavos TIC vadovė, „Metų jonavietė“ V. Šadauskienė.
Irena BŪTĖNAITĖ
