Nacionalinis miškasodis – kasmetinė medžių sodinimo visoje Lietuvos teritorijoje iniciatyva, prie kurios jungiasi savanoriai ir miškininkai. Tai vienas didžiausių renginių, skirtų paminėti Žemės mėnesiui, kuris prasideda kovo 20-ąją – pavasario lygiadienį – ir baigiasi balandžio 22 d., kai švenčiama Tarptautinė motinos Žemės diena. Atsiliepdama į Jungtinių Tautų kreipimąsi, Lietuva 1992 m. tapo Žemės globėja.
Nuo seno priimta, kad balandis – švaros, apsikuopimo ir aplinkos gražinimo mėnuo. Anuomet, o ir dabar miestai puošiami medeliais, dekoratyviniais krūmais. Tačiau jei medį sodini ne tik savo kieme, ar daugiabučių rajone, bet ir miško dirvožemin spraudi sodinuką – tai nepalyginamai prasmingesnis darbas, nes atliekamas ne vien savo labui, bet visai šaliai – savo tėvynei. Todėl šį pavasarį, kaip ir kasmet visoje Lietuvoje, 25 VMU (Valstybinių miškų urėdija) regioniniuose padaliniuose ir daugiau nei 40-tyje skirtingų sodinimo vietų balandžio 12 d. vyko Nacionalinis miškasodis, skirtas Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečiui!
Medžių sodinimo šventės XX a. pradžioje ir dabar
1920–1921 m. žymiausio Lietuvos gamtininko, profesoriaus Tado Ivanausko ir jo žmonos Honoratos iniciatyva, Kaune pradėtos rengti medžių sodinimo bei inkilų kėlimo talkos. Jų metu šventės buvo rengiamos net su dūdų orkestrais, o darbams vadovaujantis T. Ivanauskas ir gamtoje buvo profesoriumi – su baltais marškiniais, kaklaraiščiu, skrybėliuku. „Medžių sodinimo švenčių” metu Kaune buvo pasodinti Petrašiūnų, Panemunės, Lampėdžių pušynai, apželdinti Nemuno šlaitai.
Profesorius siekė, kad visuomenė daugiau bendrautų su miškininkais, susipažintų su jų atliekamu darbu, suprastų miškininko profesijos reikalingumą, saugotų ir mylėtų mišką.
Ilgą laiką „Medžių sodinimo šventė” buvo nutylėta ir pamiršta, kol 2016 metais tuometinis Aplinkos viceministras Linas Jonauskas inicijavo Nacionalinį miškasodį. Tais metais jis buvo suorganizuotas pirmą kartą ir vyko 42 Lietuvos miškų urėdijose.
Nuo to laiko Valstybinių miškų urėdijos ir Aplinkos ministerijos organizuojama šventė bendram tikslui kasmet sutelkia įvairių sričių žmones, įmones, organizacijas, bendruomenes ir visus mylinčius gamtą bei norinčius prisidėti prie Lietuvos miškingumo didinimo. Tiek pavieniai gyventojai, tiek organizacijos drauge su miškininkais šios prasmingos akcijos metu atkuria ir įveisia naujus miškus iš vietinių medžių rūšių: ąžuolų, beržų, liepų, eglių, pušų, juodalksnių, bukų ir kitų.
Girelėje žaliuos giria
Vėsų balandžio 12-ios šeštadienį Jonavos rajone taip pat buvo sodinamas miškas. Vienoje iš Dubravos regioninio padalinio vietų, Girelės g-jos parinktame plote rinkosi šventiškai nusiteikę gamtą mylintys žmonės. Nežiūrint naktį perbėgusio šaltuko, renginio dalyviai linksmai bendravo, lūkuriavo atvykstant bendraminčių ir smalsiai domėjosi būsimo darbo ypatumais. Miškininkai, savo ruožtu, rūpinosi sodinukais, darbo įrankiais ir kitais organizaciniais klausimais.
Miškasodžio pradžią atidarė renginio kuratorius miško apsaugos specialistas Mindaugas Krikščiūnas: „Džiugu matyti jūsų tiek daug susirinkusių šį vis šiltėjančio pavasario rytą. Ką mes veiksime, jau puikiai patys žinote, nes Nacionaliniame miškasodyje, daugelis dalyvaujate, manau, ne pirmą kartą. Per visą Lietuvą, tokių vietų, kaip priešais matote, yra 40 ir visose šiandien žmonės sodina mišką. Mūsų, Dubravos, padalinyje yra trys tokios vietos ir šiandien jos visos sužaliuos.
Šiuo metu Lietuvoje miškingumas užima 33,9 proc. visos teritorijos. Kiekvienais metais ji didėja, įveisiant naujus plotus. Visi miškai, kurie buvo iškirsti medienai, siekiant pagaminti jūsų baldams, grindims, namams, per tris metus turi būti atsodinti. Todėl ir šiandien mes esame 2,7 ha kirtavietėje, kuri paruošta atsodinimui. Šiandien čia pasodinsime 11 700 sodinukų – mišrinsime pušį, eglę ir beržą. Žinoma, visi šie medeliai iki savo brandos neišgyvens, todėl ir sodiname jų daugiau, kad vyktų natūrali atranka, o vėliau įsiterpiame mes, miškininkai, augindami ateičiai geriausius medžius.“
Trumpą žodį tarė ir šio ploto šeimininkas, Girelės g-jos girininkas, Juozas Cechanoveckas: „Džiaugiuosi, jog šiandien susirinko labai daug žmonių – tai tikrai tie, kurie labiausiai norėjo. Šios, ne tiek darbo dienos kiek edukacijos, tikslas, gerai praleisti laiką, pasidžiaugti bundančia gamta, susipažinti su miškininkais ir miške vykstančiais procesais. Tad neskubėkite, bendraukite, jei turite klausimų, klauskite. Linkiu įprasminti šią dieną pasodinant būsimą mišką.“
Globaliai prasmingas darbas
Iš tiesų, šiais nelengvų permainų laikais, tenka girdėti itin įvairių nuomonių miško tema. Viešojoje erdvėje nuolat šmėžuoja niūrūs pasisakymai prieš miškininkus ir jų vykdomą veiklą. Pikti komentatoriai nė neįsigilinę į esmę skuba teisti miško sargus nebūtais ir pramanytais kaltinimais. „Monokultūros“, „tiesios lentos“, „plantacijos“ – tik ir skamba socialinėje aplinkoje. Kažkas kažkam iškirto mielą širdžiai miškelį – kalti tik miškininkai. Kažkas pravažiavo miško paklote palikdamas gilias vėžes – kalti, žinoma, miškininkai. Kažkas užmatė netvarkomą medyno plotą, kuriame riogso dumblais apsivėlusios išvartos, voliojasi apšepę medžių lavonai, akis bado ir praeit neleidžia išsikėtoję aštrūs krūmai, nė grybo nėra kur nusiraut – kas kaltas? Nagi miškininkai – apsileidę, netvarko miškų. Gražus samanotas pušynėlis, ūksmingos eglynų kertelės, kuomet lengva ir smagu poilsiauti – vėlgi negerai, kokia čia būsima sengirė?
Pastaruoju metu žmogus visiškai nesusiderina nei su gamta, nei su gyvenimo buitimi ar būtimi. Jeigu jis pyksta dėl miške augančių „tiesių lentų“, tai gal buityje nebenaudoja nė mažiausio medienos šapelio? Gal jo namuose nėra absoliučiai jokių medienos produktų gaminių? Ir toks žmogus neskaito spaudos, neturi nė vienos knygos medinėse lentynose? Jo vaikai mokykloje nerašo į sąsiuvinius? O kaip menai, muzikos instrumentai? Skulptoriams ir medžio drožėjams taip pat reikia medienos ir ypatingai ąžuolo, kurio gaminiai lauko sąlygomis išsilaiko itin ilgai. Gal toks žmogus tualete pasturgalį primityviai valosi garšvos lapais? Daugelis, įsijautę į savo gyvenimus, pamiršta, kad viską, kas jiems reikalinga, duoda gamta. Bet žmogus dažnai linkęs į kraštutinumus – vienu metu nori būti ir naudotojas ir globalistas. Žinoma, viskas įmanoma, tik reikia pasirinkti tinkamą gyvenimo vietą ir sąlygas. Mūsų valstybė neatitinka nei tokių vietų, nei sąlygų. Tokiam asmeniui tik kalnuose ar stepėse klajoti.
Mišką sodinti atvyko šeimos su vaikais, augintiniais. Gamtos reikia visiems, ypač miesto žmogui. Mokyklų, biurų, uždarų cechų išvarginta visuomenė be galo džiaugiasi šia nuotaikinga akcija – miškasodžiu. Štai, pluša vidutinio amžiaus vyriškis su dviem paaugliais sūnumis. Tiksliau dirba berniukai, o tėtis šauniai reguliuoja eismą. Prieinu paklausti, kaip jiems sekasi, o vyriškis man ir sako: „Tai čia ne vien pušys sodinamos? Maniau, kad miške visada sodinama viena medžio rūšis.“ Štai tau ir „monokultūros“. Žmogus prisiklausė, prisiskaitė internete nepagrįstų paskalų ir abstulbo išvydęs, kokią netiesą visi aplink skleidžia. Iš tiesų, monokultūras miškininkai įveisia labai retai, tik tada, kai augimvietė kitų medžių rūšių nepriima. Pvz., smėlingoje dirvoje, ypatingai Dzūkijoje, o ir Jonavoje daug tokių vietų, dažniausiai sodinama tik pušis, nes kitos medžių rūšys paprasčiausiai ten niekad neaugs. Eglei, juodalksniui reikia šlapių dirvų. Ąžuolas, skroblas, bukas auga derlinguose dirvožemiuose, priemoliuose, molyje. Smėlyje pasodinti šie medeliai labai greitai nuskurs ir žus. Visi medžiai gali užaugti, bet kiekvienam jų reikalinga tinkama žemė ir vieta po saule. Pats medis eiti negali, užtat žmogaus rankos jam padeda. Tačiau dirvožemis dažniausiai nebūna monotoniškai vienodas, todėl miškas ir atsodinamas keliomis medžių rūšimis – kur sausiau, spraudžiamos pušelės, drėgnesnėse lomose – eglaitės, apydrėgniuose pakraščiuose – beržiukai žaliuos.
Kritikai laidosi strėlėmis, esą miškininkai vaikus pratina prie plynių ir kelmų, o nemokama ir pigi darbo jėga patogiai pasitarnauja būsimiems kirtėjams. Net stebėtina, kaip tokie asmenys iki šiol nematė tų plynių ir kelmų? Jos nuo amžių amžiaus šviečia miškuose – žmonėms juk reikėjo būsto ir šilumos, bei kitų patogumų, kuriuos net nesusimąstydami šiandien visi turi ir nevertina. Tačiau, matyt, mažai kas žino, jog pirmoji lietuvių miškininkų karta, visas jėgas atidavė karų nuniokotiems miškams atkurti. O vaikai tegul pratinasi ne tik matyti plynes, bet ir nuo mažens suprasti, kad iškirstas, sudegęs, nuniokotas miškas neatsirado iš niekur. Tik sunkiai kastuvu atvėrus žemėj plyšį ir įspraudus daigą, užauga didelis medis. Tik džiaugtis reikia, kad yra tokių globaliai mąstančių tėvų, kurie gyvenimo išmintį ir patirtį perduoda savo vaikams. Apie „pigią, nemokamą darbo jėgą“ miškininkas Justinas Pilypaitis atitaria: „Ne vienam iš mūsų kartais kyla noras padaryti kažkokį globaliai prasmingą darbą. Panašios akcijos kaip tik ir padeda žmogui panašią veiklą susirasti bei pasijusti labiau socialiai atsakingu joje sudalyvavus. Atsodinamas valstybinis, tai yra bendras visų miškas. Pajamos, gautos iškirtus mišką, nėra kažkieno pasisavinamos, o panaudojamos visų gerovei“. Jeigu jautiesi išnaudojamas – sėdėk namuose tarp keturių sienų ir laidydamas dygius komentarus ieškok gyvenimo prasmės.
Mišką sodinau ir sodinsiu
Miškas yra nacionalinis turtas ir nė vieno neatstumia, todėl reikėtų labiau pasidomėti, kas iš tiesų jame vyksta. Gilios provėžos gali būti ne tik miškininkų, bet ir kai kurių neadekvačių miško sąvininkų, grobstytojų, galų gale – nesąmoningų keturratininkų. Netvarkomi, nepraeinami miškai akis bado nenorinčių dėti pastangų ir lėšų, o tik materialią naudą skaičiuojančių privatininkų. „Iškirto širdžiai mielą miškelį!“ – pirmiausia reikia išsiaiškinti kieno jis buvo. Gal jis turėjo šeimininką, ir jo reikalas, ką daryti su savo nuosavybe. Taip jau yra. Galbūt teisingiausia būtų, jei visus miškus tvarkytų valstybė. Tuomet viskas vyktų pagal miškotvarkos planus ir jokių nesusipratimų nebūtų. Iškirstas plotas pagal įstatymus vėl atsodinamas ir užauga naujas miškas, kaip kad vyko nuo lietuviškos miškininkystės pradžios. Palikti absoliučiai visus miškus sengirėms – žmogaus sąmonė negeba priimti, kad dabar turėdamas viską, be „tiesių lentų“ jis tiesiog neišgyventų. Sengirėms tapti įsteigti rezervatai ir draustiniai bei kitos saugomos teritorijos, kurių apstu kiekviename rajone. O tvariai ūkininkaujant, bioįvairovė neišnyksta, nemažėja nei augalų, nei gyvūnų, juolab miškininkai specialiai miškų nedegina – jie nespėja gesinti.
Prieinu pasilabinti su moterimi, kuriai talkina sūnus. Ji prisistato esanti Daiva ir nestabdydama darbo deda pušies sodinuką į sodiklį, o bernaitis Povilas nuleidžia jį tiesiai atverton žemėn ir kojom prispaudžia dirvožemį. Matau, kad abu dirba gan sparčiai ir išmoningai. „Gal ne pirmą sykį jau talkoje? Ir kokios mintys lydi pavasarišku, tačiau neramių vėjų šiaušiamu laiku?“ – klausiu. „Nuotaikos puikios. Sodiname tikrai ne pirmus metus, todėl jau pramokome, perpratome subtilybes, tad einasi nesunkiai. Labai džiaugiamės tokiomis viešomis akcijų šventėmis. Gyvename Kauno centre, tačiau turime kaimą, todėl ypatingai vertiname gamtą – pabėgus iš miesto pravėdinti galvą – vienas malonumas. O šiame renginyje svarbiausia, kad jaučiame prasmę – sau, gamtai ir tėvynei. Ir visai nesvarbu, kokie ten pikti vėjai siaučia, aš mišką sodinau ir sodinsiu!” – šiltai nusišypsojo moteris.
Pavasaris yra nauja pradžia, gamtos gimimo metas. Žmogus gali džiaugtis esamais miškais ir sodinti naujus daigus. Daryti gerus darbus. Ne dėl kažkieno kito – dėl savęs. Savo gyvenimo prasmės.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
Galerija iš K2: {gallery}8584{/gallery}
