Žmogus kadaise pastebėjo, kad laikas sukasi ratu – tarsi aplink didžiulį Pasaulio medį. Tiksliau, pats žmogus sukasi šiame rate. Žiemą jis panyra į tamsą ir šaltį, kur keroja Pasaulio šaknys, karaliauja dvasios. Pavasarį žmogus iškyla į paviršių. Per Užgavėnes slepiasi po kauke ir išsako, kas neramina, skaudina. Vėliau kaukė su skauduliais supleška lauže. Nuo čia prasideda žmogaus stiprybės metas. Žaluma nukloja pasaulį. Dangus apvaisina žemę. Viskas, ką žmogus įdeda į žemę – užauga, subujoja.
Nauji metai – balandy
Lietuvos tautosakininko, etnografo, literatūrologo Liudviko Adomo Jucevičiaus (1813-1845 m.) „Raštuose” sakoma, kad lietuviai laiką skaičiuodavo metais, tai yra paromis, turinčiomis 24 valandas. Dienos buvo rikiuojamos į savaites, pradedant penktadieniu, pašvęstu Perkūnui. Iš savaičių buvo sudaromi mėnesiai, skaitomi nuo jaunojo mėnulio ligi jaunojo. Nauji metai prasidėdavo balandžio mėnesiu. Laiką skaičiuodavo nuo kurio nors svarbaus įvykio — karo, gaisro, potvynio, maro ir pan. Mėnesių vardai buvo tokie:
Pirmasis — karvelis, balandis, arba mildvinis, pašvęstas deivei Mildai.
Antrasis — gegužė, gegutės mėnuo.
Trečiasis — sėjos mėnuo.
Ketvirtasis — šienpjūtis.
Penktasis — rugpjūtis, arba piūmuonies mėnuo, rugių pjaunamasis mėnuo.
Šeštasis — rugiasėjis, rugių sėjamasis mėnuo.
Septintasis — spalių mėnuo, todėl, kad tuo laiku linus mina, arba septintinis — kad septintas iš eilės.
Aštuntasis — lapkritis.
Devintasis — siekis, t. y. šalčių mėnuo.
Dešimtasis — sausis, sausas.
Vienuoliktasis — vasaris, pavasarinis.
Dvyliktasis — kovas, pašvęstas karo dievui Kovui.
Latviai turėjo 13 mėnesių, nes mėnulio mėnesių yra daugiau nei 12 paprastų.
Prūsų lietuvių mėnesiai buvo vadinami taip: žiemos, kovo, balandžio, gegužės, žalio berželio, sėjos, liepos, rugiapjūtės, kaitros, paukščių išlėkimo, lapkričio, gruodinis ir siekis. Iš to pasirodo, kad metai Prūsijoje prasidėdavo ne balandžio, bet vasario mėnesiu.
Valandų paroje buvo skaitoma tik 16: apyaušris, aušra, išaušę, saulėtekis, šviesu, priešpiečiai, pusiaudienis, popietė, pavakarys, vakaras, išnakčiai, pusiaunaktis, gaidžiagystė ir nubudimo metas.
Seniau žmogus gyveno vienyje su gamta. Kaip šeimoje buvo svarbūs nariai tėvas ir motina, atstovaujantys mėnulį ir saulę, o brolis ir sesuo – sietynas ir žvaigždė, taip laiko „šeimoje“, t. y. dienoje – naktyje ekvivalentiškai svarbūs saulė ir mėnulis ir kiti dangaus švytuliai.
Nėr man motutės kraiteliui krauti,
Nėr man tėvelio dalelei skirti,
Nėr man brolelio žirgams balnoti,
Nėr man seselės vainikui pinti.
Saulė motutė kraiteliui krauti,
Mėnuo tėvelis dalelei skirti,
Žvaigždė seselė vainikui pinti,
Sietyns brolelis lauku lydėti.
Senieji lietuvių laikrodžiai
Neginčijamas „laikrodis“ nuo amžių lietuviams buvo „gyvasis laikrodis” – gaidys. Jis nakčia maždaug kas dvi valandos gieda, tad žmonės „nustatydavo” kėlimosi laiką ilgomis rudens ir žiemos naktimis. Tuo būdu yra išlikęs žmonėse ir pasakymas: „pirmieji, antrieji, tretieji gaidžiai“, arba stačiai „gaidžiagystė, gaidgystė”.
Vieversio giesmė ryte vakare taip pat padėdavo artojui orientuotis:
Gan-gan-gan mums giedoti,
eisme dabar pasilsėti;
tuo čia, tuo tau, tuo nustoti,
tavo giesmę reiks girdėti.
Vir-vir-vir gi, vieversėli,
tik su manim giedok kartu:
tujen anksti man prikeli,
tu su manim eini artų.
Klepsidrų – vandens laikrodžių Lietuvoje nebuvo girdėti. Tai toks įtaisas, matuojantis laiko trukmę pagal tekančio skysčio kiekį. Laikas nustatomas pagal tai, kokią žymę įtaise siekia įtekėjęs arba ištekėjęs vanduo. Seniausios klepsidros buvo sukurtos apie 3000–1500 pr. Kr. ir naudojamos astronomijos bei astrologijos tikslams. Senovės egiptiečiai, babiloniečiai, senovės graikai naudojo klepsidras, kuriose vanduo per mažą skylutę indo dugne lašėdavo į kitą indą. Kinijoje, Indijoje ir kitose Azijos šalyse priešingai – indas su maža skylute dugne plaukiodavo didesniame inde, kol prisipildydavo vandens. Klepsidros išliko iki XVII a., kol buvo sukurti pirmieji tikslūs mechaniniai laikrodžiai.
Saulės laikrodžiai. Jų Lietuvoje yra buvę. Jau nuo seno mūsų krašte buvo paplitęs paprotys saulėtomis dienomis žmogaus ūgio šešėliu matuoti laiką: piemuo ar artojas, atsistojęs tiesiai ir atsigręžęs į šiaurę, iš šešėlio ilgio ir jo krypties nuspręsdavo pusryčių, priešpiečių ir ypač pietų laiką. Kai šešėlis trumpiausias, tiktai vieno žingsnio, tai žinok, kad lygiai 12 valanda, t. y. patys pietūs. O toliau kas valandą prideda po žingsnį ligi 18-tos valandos; po 18-tos valandos ligi vakaro šešėlis vis po du žingsnius pailgėja. Beveik taip pat ir iš ryto ligi pietų.
Ugnies mitulys. Kad Lietuvoje būtų buvę ir virvelinių laikrodžių, sunku pasakyti. Bet kad laikui žymėti, o ne tik ugniai išlaikyti, žmonės bus vartoję degamąją medžiagą, tai liudija tam tikri vadinamieji „ugnies mituliai“ (tas, kas ugnį mitina, maitina, ją išlaiko, jai užgesti neduoda). Kol nebuvo degtukų, o skiltuvais įdegti būdavo sunkiau, tai žmonės prisiskaldę turėdavo tokių sausų pliauskų ir po vieną įdegtą, įgruzdintą laikydavo pelenuose. Toks „mitulys” pamažu gruzdėdavo. Ryto metą šeimininkės, norėdamos kurti krosnį, išsitraukdavo „mitulį“ iš pelenų ir įsipūsdavo ugnies. Tam tikrais vienodais laikotarpiais, žinoma, turėdavo ugnelę „mitinti”, kaip žmonės sako, t. y., baigiant degti vienam, įgruzdindavo kitą „mitulį“, kad visados ugnies būtų.
Smėlio laikrodį senovės žmonės greičiausiai bus praktikavę kokiais moliniais puodais.
Stebulės pūtimas. Aplink Radviliškį būdavo pajuokiami ilgai užtrukę jaujoș kūlėjai. Greičiau iškūlusieji tą dieną girdavosi „kuilą davę“atsilikusiems. Žinoma, anie iš savo pusės stengdavosi atsilyginti tuo pačiu. Kūlimo pradžiai paskelbti būdavo duodamas tam tikras pusryčių, priešpiečių ir ypač pietų signalas – „stebulės pūtimas“ – kai seno tekinio (vežimo rato) stebulė įkeliama į žardą, ir į jį įsilipę pusberniai pučia, taip, kad garsas toli girdėtųsi. Kūlimo metu ir normaliu laiku jaują iškūlus, toks signalas paprastai būdavo duodamas kasryt auštant arba jau gerokai įdienojus.
Kitokių „laikrodžių” ir daugiau buvo, žinoma, tik kaimuose naudojamų. Štai skerdžiaus (kerdžiaus, viršininko, pulkininko) triūbos (trimito) pūtimą vasaros rytais, per pietus ir vakarais, vištų karkimą rytais, vištatūpį apie pusdienius, kiaulių veržimąsi iš lauko namo labiau į pavakarę ir t.t.
Fabrikiniai laikrodžiai Lietuvoje senų žmonių atminime teatsiradę: jie buvo sieniniai, dideli ir, kaip sako „pamoliavoti”. Pamušiuose pirmutinis savo apylinkėje tokį sieninį laikrodį įsitaisęs žmogus, maždaug prieš 135 metus. Jis buvo pirktas Mintaujoje. Tais laikais laikrodis prilygo stebuklui: nematyto mechanizmo, rodančio kažkokias valandas ir minutes, ateidavę ir iš toliau pasižiūrėti. Apskritai, Lietuvoje laikrodžiai pasirodė baudžiavos laikais ir pirmiausia dvaruose, kaip ir degtukai, kurie net nuo saulės tada užsidegdavę.
Senoviniai valandų pavadinimai
Vėliau lietuviai 24 paros valandas vadino tokiais vardais:
Sambrėškis arba Brėkšta (dabar apie 20 val.)
Santės arba Sutemos (apie 21 val.)
Vakaras (apie 22 val.)
Nuovakarės (apie 23 val.)
Išvakarės (apie 24 val.)
Naktovidas (1 val.)
Įmigis (2 val.)
Pirmieji Gaidžiai (3 val.)
Antrieji Gaidžiai (4 val.)
Prieš Aušrą (5 val.)
Aušta arba Švinta (6 val.)
Mažoji Pusrytėlė (7 val.)
Išaušo (8 val.)
Saulėtekis (9 val.)
Didysis Pusrytis (10 val.)
Priešpietis (11 val.)
Pietai arba Pusdienis (12 val.)
Pakaitis (13 val.)
Po Pakaičio (14 val.)
Po Pusdienio (15 val.)
Pavakarė (16 val.)
Mažoji Pavakarėlė (17 val.)
Vakarop (18 val.)
Saulėlydis (19 val.)
Laikrodžiai šiandien
Lietuvos kalbininkas, visuomenės veikėjas Petras Būtėnas (1896-1980 m.) savo veikale „Laiko matavimo būdai”, rašo, kad antikinėje senovėje, matyt, neturėta aiškaus supratimo, kas yra praeitis ir ateitis, nors jausta, tačiau pasitenkinta tik dabartimi. Antikiniuose miestuose neužsiiminėta archeologija, nekelta minėjimų mirusiems, negalvota apie amžinybę, todėl mirusiųjų kūnai būdavo deginami. Tuo tarpu egiptiečiai jau į viską žiūrėjo praeities žvilgsniu: ir dabar, po 4000 metų, iš egiptietiškųjų hieroglifų galima susekti visų faraonų viešpatavimo laiką, o tų pačių faraonų mumijos su dar įžiūrimais veido bruožais laikomos muziejuose. Tuo tarpu antikinės dorėnų (viena iš graikų genčių) gadynės valdovų mes net vardų nežinome. Tie, kurie rūpinosi praeitimi ir ateitimi, rūpinosi ir tolimesniu laiko padalijimu, net ir tais primityviais prietaisais, kuriais tada laikas buvo matuojamas.
Šiandien laikas matuojamas vis tikslyn, prieinant ligi tiksliausių ir tobuliausių chronometrų. Laikrodžio istorijoje bene žymiausias įvykis, padarytas astronomo prof. Schulerio (Götingene): jis sukonstravo laikrodį, turintį eiti su vienos dešimtosios sekundės tikslumu ir net iš anksto galintis paskelbti įvyksiantį žemės drebėjimą.
Petro Būtėno žodžiais, „šioji diena yra laikrodžiui ir laikrodis šiai dienai. Antikos žmogui dešimtys metų nieko nereiškė, Indijos gyventojui nė kiek svarbos neturėjo šimtai metų. Ir senieji lietuviai sakydavo, kad kitados viskam laiko pakakę, tas pats laikas buvęs daug ilgesnis ir daugiau tų sunkiųjų darbų, esą, būdavę kada nudirbti. Senovėje lietuvio gyvenimas nebuvo komplikuotas, nebuvo labai suraizgytas, kaip ir visų senovės tautų: kasdieniniai nuobodūs vis pasikartojantys tie patys darbai, tos pačios žmogaus aspiracijos, blogi keliai, miškai, balos, įprastinė liuoba, nuėjimas pas kaimyną, pasimatymas šiltoj jaujoj pypkių parūkyti (kai jau imta rūkyti) ir pasakų paporinti, dar šis tas, ir viskas. Atsipalaidavimas senovės žmonėms buvo šventadienis (sekmadienis), religija, turgeliai (atsiradę vėliau), vestuvės, krikštynos, laidotuvės, įvairių darbų pabaigtuvės, talkos, bičiuliai, ir viskas. Nei geležinkelių, nei plentų, nei vieškelių, nei pašto, nei telegrafo, telefono, automobilio, lėktuvų, dviračio, elektros, radijo, laikraščio, patefono, degtuko, mašinos, knygos, žiūronų, draugijų, bekonų rūpesčio, eksporto klausimo, politikos sekimo, nenuoramos laikrodžio ir t. t. seniau nebūta. Dabar faktas faktą gena, darbas darbą veja, žmogus mašiną, mašina žmogų ragina. Viskas visur visų turi būti suspėta. Ir tuo būdu nėra ko stebėtis, kad mūsų pasaulėžiūra sukasi aplink sekundę ir net jos dalis”.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
