Jonavos kultūros centro Krašto muziejuje surengta interjerinių lėlių paroda „O gimsta jos iš pasakos senos...“, kurioje eksponuojami jonavietės menininkės Vaclovos (prisistato Vacytės vardu) Antanavičienės darbai, paliko neišdildomą įspūdį lankytojų prisiminimuose. Ekspozicijoje buvo galima pamatyti apie 100 sukurtų lėlių. Pasak parodos autorės, „interjerinės  lėlės – tai atskira meno šaka, jungianti skulptūrą, tapybą, tekstilę ir juvelyriką. Tai meno kūrinys, atrandantis vietą namuose ir širdyje. Jame  įdėta to meto kūrėjo energija ir nuotaika.“

Kūryba – geriausia palydovė

Iš prigimties būdama meniškos sielos, moteris jautė potraukį grožiui ir pati mėgino jį kurti. Dirbdama Senamiesčio gimnazijoje, ji vadovavo mergaičių floristikos būreliui, puoselėjo gėlynus, kūrė atvirukus ar kvietimus į renginius, stengėsi išryškinti kalėdinius ar kitų kalendorinių švenčių akcentus, mokyklą puošė vis kitokiomis šventinėmis dekoracijomis. Moterį viliojo menas, jo paslaptingumas ir kūrybos rezultatas.

„Visą gyvenimą labai mėgau kažką kurti. Bet, matyt, gimiau ne tuo laiku – niekas nenukreipė į menų sritį... Tačiau kūryba – geriausia mano palydovė, lydinti mane nuo jaunystės, su ja einu, bendrauju, ieškau kažko naujo. Pamažu atsirado  pasitikėjimas savimi, supratimas, nuojauta ir dar didesnis noras tobulėti, išbandyti naujas meno kryptis. Taip į mano gyvenimą atėjo keramika, naminukai, odos menas, o pastaraisiais metais užbūrė lėlės“, – sako ji.

Lėlių ekspozicijos kamputyje susibūrusi ir medinukų kompanija. Autorės teigimu, tai nežemiškos būtybės, galbūt angelai, gal kokios dvasios, įsikūnijusios į žmogaus siluetą, gal dar kas nors. Medinukų įvardijimas nusako medžiagą, iš kurios jie pagaminti. Vacytė, vaikščiodama pajūriu ar miško takeliais, nepraeidavo pro akį patraukusią šakelę, įdomesnę medžio atplaišą, kurią vėliau nuvalydavo, nugludindavo ir panaudodavo būsimai būtybei sukurti, o veidams įsigydavo pirktinę medžiagą – modeliną.

Atrodytų, viskas sekasi puikiai, medinukų kompanija vis auga, tačiau apsilankiusi didelėje interjerinių lėlių parodoje, visiškai prarado ramybę. „Visi eksponatai mane pakerėjo ir užbūrė, grįžusi į namus, vietos sau neradau, naktį užmigti negalėjau. Taip mane paveikė lėlių gamybos sritis. Privalėjau ir aš pati pamėginti... Tik abejojau – gal tai ne man?“, – pašnekovė prisimena prieš porą metų patirtus įspūdžius.

Intensyvus darbas

Netikėtas posūkis – pulti į lėlininkystės glėbį – nebuvo toks paprastas, kaip nieko neišmanančiam žmogui gali atrodyti. Jonavietė pradžiamokslio ieškojo internete, važinėjo į Vilnių pas šios srities žinovus, kitaip tariant, kabinosi už kiekvieno šiaudo. „Kitaip negalėjau. Toji lėlių paroda mane paveikė tarsi kokie burtai“, – į praeitį žvelgia menininkė.

Mirus vyrui, susikaupimas prie lėlių kūrimo leido bent valandėlei kitai sumažinti netekties skausmą. Vacytė pasakoja, kad šis užsiėmimas jai galbūt padėjo neįpulti į depresiją.

„Dirbau po 14 valandų per parą, mintis atitraukdama nuo skausmo ir juodos kasdienybės. Naktimis negalėdavau miegoti, užsnūsdavau valandėlę ir vėl pabusdavau, tad keldavausi ir sėsdavau prie savo personažų kūrybos. Manau, kad toks intensyvus darbas padėjo suvaldyti tiek dvasinę krizę, tiek ir sukurti daugiau, negu įmanoma. Šis šimtas lėlių yra mano sudėtingo ir skaudaus laikotarpio išgyvenimo rezultatas“, – mintija kūrėja.

Kasdienybė personažų apsuptyje

Menininkė paaiškina, kad jos pagamintos lėlės yra įvairios veido išraiškos, aprengtos prie nuotaikos priderintais  drabužiais.

„Savo personažų veidus gaminu iš modelino, kuris gali būti stingstantis ar kepamas 180 laipsnių orkaitėje. Nulipdžiusi veidukus, sudedu juos į dėžutę, vėliau jiems padarau makiažą, uždedu perukus, kuriems naudoju alpakos plaukus. Tiesiog perku jų kailių gabaliukus ir plaukus pritaikau lėlių perukams. Tada renkuosi, kokiu drabužiu ją apvilkti: ar tiktų balinė suknelė, ar darbo drabužis, ar kilmingo dvariškio kostiumas ir panašiai“, – lėlių gamybos technologiją aiškina kūrėja.                     

Pasak V. Antanavičienės, ir jos namai yra panašūs į muziejų, nes ten įsikūrę  personažai seka savas pasakas. Jie turi savo vietas – prie židinio, lentynose kambaryje. Pasak autorės, tai esąs tikras lėlių pasaulis.

„Kiekvieną rytą aplankau tuos savo personažus. Ne, su lėlėmis nekalbu. Bet ateinu pasisveikinti. Juk kiekvienos veido išraiška vis kitokia. Jeigu kurios veide švyti šypsena, tai gal jai smagu, kai ir aš nusišypsau?.. Yra ir keistesnių personažų. Tarkime, sukūriau kelias snieguoles su raukšlėtais veidais. Juk tai pasaka, argi negalima kiek pašmaikštauti? Antra vertus, tai net įdomiau“, – samprotauja menininkė V. Antanavičienė. 

Veiduose – artimųjų bruožai

Kūrėja sako bandžiusi sukurti ir lėlių, primenančių artimiausius žmones. „Mėginau pagaminti lėlę, turinčią mamos bruožų. Nepasisekė. Nežinau, kodėl. Gal jos  kūrybai nesubrendau? Juk mama – tai pats artimiausias ir švenčiausias žmogus. Ateityje, manau, prie jos dar sugrįšiu, kai labai to panorėsiu“, – samprotauja V. Antanavičienė.

Moteris prisipažįsta, kad jai pavyko sukurti tetos Juzės (mamos sesers) lėlę, kurią laiko pačiu mylimiausiu savo kūriniu.

„Mano teta mirė, sulaukusi 92-ejų metų. Sumaniau, kad privalau pagaminti tokią lėlę ir padovanoti pusseseriai. Prisipažinsiu: dirbau gana ilgai ir kruopščiai. O kai pamatė šią lėlę giminaičiai, tai amo neteko: „Juk čia tikra Juzė!“ Pati žiūriu ir stebiuosi: iš tiesų lėlė yra tikra mano teta, kurią labai mylėjau. Prisipažinsiu: į šį kūrinį sudėjau visą savo širdį. Beje, šią lėlę pasiskolinau iš pusseserės kolekcijos…”, – patirtimi dalijasi lėlininkė V. Antanavičienė.

Galimybė išreikšti save             

„Man kūryba – tai ne tik molis, teptukai, klijai  ir audiniai. Tai galimybė išreikšti save, tai mano emocijos: džiaugsmas, liūdesys, užsidegimas  išbandyti kažką naujo. Pagaliau tai galimybė išreikšti save, susitikti su naujais žmonėmis. Tai jausmai – apsikabinimai, šypsenos, spindinčios akys, bendrystės džiaugsmas... Dėl tokių akimirkų verta kurti, verta gyventi ir džiaugtis, rengti kūrybos parodas“, – kalba parodos autorė..

Pirmoji jos kalėdinių kompozicijų  paroda vyko Senamiesčio gimnazijoje, vėliau Jonavos krašto muziejuje, Kėdainių daugiakultūriniame centre, Rimkų  bibliotekoje. Keliaujanti jungtinė  lėlių ir miniatiūrų paroda ,,Protėvių takais“ apkeliavo  Kuršėnų, Maišiagalos, Glitiškių dvarus, pabuvojo Naujosios Vilnios ir Radviliškio bibliotekose ir startavo Lietuvos tautodailininkų galerijoje.

Poezija padeda atsiverti

Menininkė sako, kad jos gyvenime svarbią vietą užima poezija, prabylanti žodžiais ir emocijomis, barstomais jausmais padedanti suvokti paslaptingą erdvę. Tas ar kitas eilėraštis vilioja dar labiau panirti į pasaką, kurioje vietos pakanka ir jos personažui, ir meno pasauliui. 

„Kai nežinau ką kalbėti, pradedu deklamuoti eiles. Prozos knygų namuose nekaupiu, bet poezijos rinkinių tikrai turiu nemažai, man jie reikalingi, nes kitąkart norisi atsiversti, įsileisti Sigito Gedos, Alfonso Maldonio, kito puikaus poeto eilėraščio posmą į sielą, išmokti jį atmintinai... Taip ir darau. Vakarais, regis, žinau kiekvieną eilutę, o rytą atsikeliu ir matau – tik baltas lapas. Bet, patikėkite, tai, ką jaunystėje išmokau, šiandien saugau savo atmintyje ir puikiai atsimenu. Ak, tas žmogaus amžius... – nusišypso pasakų personažų kūrėja V. Antanavičienė. – Jaučiu, kad ši paroda bus paskutinis akcentas mano kūrybiniame kelyje. Negaliu prižadėti, kad nekursiu, nes kitaip negaliu, bet, kaip sakė poetas S. Geda: „gal jau nebe taip... Ir nebe tiek... bet vis tiek...“

Irena BŪTĖNAITĖ