Grafikė Laura Baltijutė (1990 m. g.) parodoje „Kuždesiai“ savo darbus pristato kaip subtilų gebėjimą išgirsti kuždesius. Autorės paroda – tarsi švelni muzika, skleidžianti išskirtines vibracijas ir perskaityti nepaprasti žodžiai, įstringantys į pasąmonę. Jos darbai sukelia nostalgiją praeičiai ir virpina širdį. Grafikės Lauros Baltijutės paroda – savita, įdomi, patraukianti dėmesį išskirtine atlikimo technika ir šiuolaikiškumu.
Paveikslai atviri svajonėms – tai lyg poezijos kalba tarp praeities ir dabarties. Juose matome žmonių santykių raidą, galime aiškiai apčiuopti bendražmogiškas tiesas. Kiekvienas autorės darbas alsuoja šnabždesiu parodos lankytojui. Jos grafika sudaryta iš itin asmeniškų vaizdinių – prisiminimų, jausmų ir žodžių. Eilutės, parašytos po paveikslais, kurias skaičiau tyliai, papildė mano vizijas. Paveiksluose matomi moterų veidai, akių fragmentai leido suprasti besikeičiančios, talentingos mergaitės pasakojamą savo istoriją.
Grafikė Laura Baltijutė turi savo kūrybinio braižo kelią. Parodą sudaro tarsi penki etapai. Darbai kurti nuo 2013 m. iki pačių naujausių 2025 m. paveikslų. Autorė kruopščiai supina slaptas mintis ir karščiausias svajones. Paroda, pasikartosiu, įspūdinga. Autorė eksponuoja labai daug grafikos darbų, kurie tyloje veikia mus skirtingais kuždesiais: ar tai būtų keturlapiai dobilai, surūdijusio seno vežimo liekanos, seno grindinio akmenys, seno rąsto šerdis, spindinti paukščio ašara, langas be stiklo ir užuolaidos, sapnų žuvys iš lopšinių ir pasakų, gėlės, šviečiančios šimtu saulių spinduliais, ar snaudžianti širdyje poezija.
Laura Baltijutė – talentinga dailininkė. 2013 m. baigė Šiaulių universiteto dailės grafikos bakalauro studijas, o 2015 m. – grafikos magistrantūros studijas. Jos kūryba grindžiama trauka gamtai, visiems keturiems metų laikams, darbai pilni jos detalių. Kiekvienas subtilus grafinis prisilietimas – alternatyva kasdieniniams žodžiams. Ji sujungia grafiką ir tekstą, kuris paveiksle tampa įvairių formų detalėmis, papildančiomis kūrinį. „Gamta – tai pats geriausias harmonijos, dermės pavyzdys, o atkakliai eskizuodama galiu savitai stebėti ir interpretuoti supančią aplinką. Esu įsitikinusi, kad nuoširdus darbas ir parašyti žodžiai visada suras savo adresatą“, – pasakoja autorė.
Laura Baltijutė jau surengė daugiau kaip 25 personalines parodas, dalyvavo 32 grupinėse. Autorė kuria patrauklius žiūrovui piešinius, atspindinčius didžiąsias metų šventes, taip skleisdama ir puoselėdama savo individualų stilių. Daugelis paveikslų – juodai baltos spalvos, darbai sukurti tušu ir plunksna bei grafiniais rašikliais. Juose vaizduojami grafikės sugalvoti personažai ir jų vidiniai išgyvenimai. Ji savo darbuose žaidžia su grafiškomis formomis, siluetais, baltomis ir juodomis dėmėmis bei paviršiais. Paveiksluose smulkus piešinys susideda iš linijų, štrichų, aiškios, pasikartojančios stilistikos, fragmentiškai atsirandančių motyvų, nepaprastai įdomių komponavimo principų. Matome darbuose paliktas tuščias erdves, kurios palieka mums vietos pasąmonėje apsvarstyti ir susikurti kiekvienam iš mūsų savas interpretacijas.
Parodoje „Kuždesiai“ Laura Baltijutė pristato ir spalvotus paveikslus, kurie traukia lyg magnetas nuo ankstesnių, atliktų juodai baltomis dėmėmis, kompozicijų. Man patiko du spalvoti paveikslai. Vienas yra su užrašu po juo: „Supasi vėjas, laumžirgis, mėnesiena ir senoje fotografijoje – prosenelės žvilgsnis“, o kitas – „Pažvelgti į save pro kregždžių sparneliais sukarpytą kasdienybės skiautinį“. Mano giliu įsitikinimu, šie darbai – 2025 m. parodos „Kuždesiai“ favoritai.
„Savęs pažinimas reikalauja atsigręžti atgal į praeitą laiką, suvokti ir pajusti širdimi, iš kur esi kilęs, neišsižadėti savo šaknų, – sako grafikė Laura Baltijutė. – Gyventi – tai pamatyti save vis kitokią: neišsigąstančią, bet prisijaukinančią dabartį. Menininko tikslas – pajausti artimiausią aplinką, visą tai sistemingai fiksuoti, išsaugoti eskizuose, o iš pamatytų vaizdinių kurti piešinių kolekcijas. Mano darbuose – vienkiemio sodybų fragmentai, detalūs ir turintys simbolinę prasmę, pasakojančią apie prabėgusius protėvių gyvenimus, nes visa tai – taip trapu ir laikina.
“Eidama iš parodos, visu kūnu jaučiau dar stipriau ateinantį pavasarį: paukščių čiulbesį ir ryškų mėlyną dangų virš galvos, su daugybe bundančios žemės kvapų ir spalvų. Prisiminiau autorės darbuose matytą vienkiemį, motinos veidą ir pajutau didžiulį savo vaikystės namų ilgesį. Močiutės kuždesius ir tyliai veriamų durų garsą… Jos tyliai kuriamą ugnį pečiuje, po truputį sušylančią gryčią ir pusryčiams kepamus blynus. Autorė sugebėjo savo darbų kuždesiais atverti mano širdį… Pradėjau niūniuoti „Baltų varnų“ dainą: „Tu dabar ir čia dar gali sugrįžti, tik širdim žiūrėk…“ ir priedainį: „Yaayyaaaa“.
Paroda veiks iki balandžio 30 d.
Eitvydė Pranevičienė
Galerija iš K2: {gallery}8559{/gallery}
