Smagu buvo austi pokalbį jaukioje klebonijos virtuvėlėje, kvepiančioje kava. Pradedant ūkiniais reikalais, dalijantis prisiminimais ir pamąstymais. Koks mūsų, Šv. apaštalo Jokūbo parapijos, klebonas, dekanas kun. Virginijus Birjotas? 

Pokalbį kunigas pradeda nuo padėkos rajono vadovams, kurie rūpinasi mūsų bažnyčiomis. Pasak Virginijaus Birjoto, jei žvelgtume visos Lietuvos mastu, tiek, kiek savivaldybė yra skyrusi lėšų, ko gero, patektų į pirmąjį trejetuką, o jei ne, tai į dešimtuką tikrai! Žinant tai, kad iš parapijiečių aukų šiais laikais praktiškai neįmanoma padaryti rimtų darbų, rajono vadovų ir paties klebono rūpesčiu atnaujinta Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios išorė.

– Ačiū Dievui, pavyko gerų žmonių, parapijiečių dėka, surėmus pečius padaryti, o dabar, aišku, kilo noras ir vidų sutvarkyti, – sako klebonas, pajuokaudamas, kad reiktų paskubėti, kol nenušiuro išorė.

Dekanas jau tai aptaręs su meru Mindaugu Sinkevičiumi, padarytas ir projektas, bet dar laukia labai daug vargo ir rūpesčių, nes bažnyčia – paveldo objektas, o su tuo susiję nemažai papildomų reikalavimų.

– Darbus teks atlikti etapais, nes visiškai uždaryti bažnyčios negalima, turi vykti Mišios, tad viskas bus kur kas sudėtingiau nei išorėje, kai gali apsistatyti pastoliais ir dirbti. Aišku, kainos didžiulės, projektas, jei neklystu, atsiėjo 60 tūkstančių, vien tvarkybos popieriai ir visa kita... Pernai dvi įmonės, kurios dalyvavo konkursuose, kadangi tai – biudžeto pinigai, pareikalavo papildyti projektą, vėl prasidėjo tyrimai, vėl viskas eigoje, – neslepia susirūpinimo dekanas ir priduria, kad visa sąmata bus daugiau kaip 700 tūkst. eurų, žinoma, prisidės lėšomis ir parapija, kuri yra sukaupusi nemažą dalį.

Klebonas dėkingas Statybos ir remonto skyriaus darbuotojams už pastangas tvarkant paveldo reikalus, kad procesas greitėtų, bet kol kas viskas slenka vėžlio žingsniu. Visgi dekanas viliasi per dvejus-trejus metus sutvarkyti ir bažnyčios vidų.

Patiko... traukiniai

Būsimasis kunigas gimė ir augo Radviliškyje, o, kaip pats sako, didžiąją gyvenimo dalį praleido Kaune, po to – kitose vietose, dabar – Jonavoje.

Kadangi Radviliškis – geležinkelio miestas, o Virginijaus močiutė gyveno visai šalia geležinkelio, tai mažyliui būtinai reikėdavo eiti žiūrėt traukinių.

– Aš pasvajodavau, kad man patiktų būti traukinio mašinistu, – šypsosi klebonas.

Vedinas svajonės, po devynių klasių pusei metų net buvo įstojęs į Vilniaus geležinkelio transporto technikumo Radviliškio filialą, bet po pusmečio grįžo į vidurinę, nes tyliai, pats sau, jau susimąstydavo apie kunigų seminariją.  

„Pašaukė mane...“

Kodėl pasirinko kunigystę? Skaitytojas turbūt nusivils, nes įspūdingų priežasčių, kurios būtų jam įdomios, nėra. Nebuvo nei nelaimingų meilės istorijų, nei kokių pikantiškų dalykų.

– Tiesiog buvo toks laikmetis po Nepriklausomybės, į seminariją įstojau 1993 metais, – prisimena klebonas. – Šventojo popiežiaus vizitas Lietuvoje, tas pakilimas paveikė daugelį žmonių, pilnos bažnyčios, atgimimas, visi labiau linko į religiją...

Du vyresni būsimo kunigo draugai, su kuriais lankė tą pačią mokyklą, ją baigę įstojo į kunigų seminariją, be to, įtakos turėjo ir tai, kad Virginijus nuo vaikystės buvo patarnautoju, nuo 1985 metų, kai ėjo Pirmosios Komunijos. Tad bažnyčia buvo pakankamai artima.

– Tame pašaukime nemažą įspūdį paliko Mečislavo Malinskio knyga apie Karolį Voitylą – popiežių Joną Paulių II „Pašaukė mane...“ Būdamas gal 15-16 metų, perskaičiau du kartus. Gal reta buvo knygą du kartus skaityti, – šypsosi klebonas ir prisimena kelionę į Lomžą, dabar gal juokingai skamba – užsienis, bet vis tiek Lenkija tuo metu buvo kažkas oho! Jei dar ir popiežių ten pamatysi visiškai iš arti...

Tąkart nuo pat ryto dulkėse sėdėjo, laukė radviliškiečiai kuo geresnę vietą užsiėmę, kad iš arčiau pamatytų pravažiuojantį popiežių.

– Šis žmogus darė man didžiulį įspūdį, kaip ir visam pasauliui. Šiurpas ėjo – gerąja prasme – matant, turbūt viskas taip ir susidėjo, – sako klebonas.

Virginijus augo su penkeriais metais jaunesne sese, tėvai nedarė spaudimo „būk gydytojas“ ar panašiai, vadovavosi principu „kaip pasiklosi, taip miegosi“, leido ieškoti savojo kelio, bet tėtis, kaip vyras santūrus, gal kiek ir nuliūdo, kad anūkų nebus...

Pasauliečiams rūpi labiau?

Paklaustas nuomonės apie celibatą, Virginijus Birjotas tik atsidūsta.

– Celibatas, manau, kunigams tiek netrukdo, kiek kažkodėl pasauliečiams. Yra daug pliusų ir celibatiniam gyvenime, bet tu pats gali priimti sprendimus. Jei būtų šeima, vaikai, gal ir mes čia dabar negalėtume šnekėtis, nes gal man reiktų vaikus kur nuvežti, – juokiasi.   

Pasak klebono, celibatas yra tai, dėl ko jis net nebediskutuoja. Tiesiog žinai, kad, tapęs kunigu, tu šeimos negalėsi kurti. Aišku, tai nėra dogma, gal kada nors kas nors gali kisti, tų diskusijų girdėti ir Vatikane, ir kitur.

– Pasitaiko, kad dėl celibato dalis kunigų pasitraukia, čia niekas nėra apsaugotas. Kaip kariškiai nesiginčija ir vykdo įsakymus, taip ir čia panašiai, – celibato temą baigia dekanas.

Iš kavinuko – buljonas

Seminarijos laikus Kaune Virginijus Birjotas prisimena su šypsena. Tais laikais, kai mokėsi, joje buvo per 200 studentų. 1993-iųjų kurse – 48.

– Seminarija knibždėte knibždėjo gyvybės. Mes, vyrukai, sportuodavome, aišku, melsdavomės. Kėlimasis su skambučiu, maldos, pusryčiai, paskaitos, pietūs, po to – mokymosi laikas, laisvalaikis, ūkiniai darbai, kuriuos paskirstydavo. Mes viską patys, klierikai, plaudavom, tvarkydavom, įvairūs darbai ir panašiai, – pasakoja klebonas.

Jauni žmonės, aišku, ir visokių „zbitkų“ iškrėsdavo, tai kažkam duris blokeliais užkraudavo, tai vėl kokį nekaltą pokštą...

Kunigas juokiasi prisiminęs, kaip vėlyvą vakarą virdulyje dešreles virė, net visas namelis užkvipo. Aišku, valgyti gaudavo, bet vakare užsimanė klierikai dešrelių. Pusžalės jos, reikia išsivirti. Labiausiai tam tiko arbatinukas. Šiaip ne taip pavyko, skaniai pavalgė. Nebe taip linksma buvo, kai tą kavinuką reikėjo išplauti.

– Visą savaitę atplaut negalėjom. Pasekmės buvo liūdnai juokingos: vietoj kavos teko gerti buljoną... Geri atsiminimai iš seminarijos laikų, – šypsojosi kunigas.

Praktika ir mokyklose

Studijų laikais, kada po Nepriklausomybės atkūrimo dar nebuvo susiformavęs tikybos dėstymas, klierikai, ketvirtadieniais paskirstyti po 2-3, eidavo į mokyklas dėstyti tikybos.

– Mes mokiniams buvom įdomūs, – šypteli Virginijus Birjotas. – Aš, pamenu, kelerius metus dėsčiau vyresnėms klasėms, o vasarą, per atostogas, grįždavau į tėviškę, į Radviliškį, atlikdavau praktiką, patarnaudavau Mišioms ir panašiai.

Vėliau keletą metų praleido Krakėse (Kėdainių r.). Ten klebonas buvo įsteigęs senelių ir vaikų globos namus, tad jaunajam dvasininkui veiklos pakako. Vasarą vykdavo į stovyklą Utenos rajone, kur dažniausiai ilsėdavosi socialiai remtini vaikai, net iš Vilniaus, iš sąvartyno atveždavo. Tad įgyta įvairios patirties.

Išpažinties paslaptis

Paklaustas, ar nėra sunku klausytis išpažinčių, kartais patarti, pabarti ar pamokyti, klebonas sako, kad, kai studijavo, galvojo, jog bus sudėtingiau, sudėtingiau išlaikyti išpažinties paslaptį.

– Nežinau, ar Dievas čia padeda, bet nepasakyčiau, kad sunku. Yra kasdienių nuodėmių, aišku, ir sunkesnių. Nėra paprasta tai, kad klausykloje turi labai greitai reaguoti, negali žmogaus ilgai laikyti, turi mąstyti, ką patarsi ar pamokysi, – sako klebonas.

Kai pasitaiko ypatingesnių atvejų, kunigai kartais siūlo (bet tai priklauso nuo paties žmogaus) susitikti pokalbiui arba tą išpažintį jau tęsti atskirame kambarėlyje, jei žmogus nori išsamiau panagrinėti, pasitarti vienu ar kitu klausimu.

– Pats žmogus nėra įpareigotas niekuo. Kunigas įpareigotas saugoti paslaptį, užtikrinti komfortabilią aplinką. O žmogus gali ir kitiems papasakoti, ką sakė. Tai jau jo reikalas. Žinot, visko būna, bet kad ypatingai sunku, nepasakyčiau, – teigia Virginijus Birjotas.

Daugiau sutarimo

Savo parapijos žmonėms klebonas dekanas Virginijus Birjotas šiais laikais linki taikos, didesnio susitelkimo, sutarimo, vieni kitų palaikymo, padrąsinimo, tiesiog stengtis būti laimingesniais ir viskuo patenkintais.

– Manau, kad gyvename įvairiomis prasmėmis gerą laikotarpį, tik kartais gal truputį nežinom, ko norim, ir vis dar, dar, dar, kad tik kažko būtų daugiau, o iš tiesų reiktų džiaugtis tuo, ką turim, – pataria kunigas.

Laisvalaikis ir svajonės

Klebonas prisipažįsta, kad tokių pomėgių – kas žvejoja, kas medžioja – neturintis. Jam patinka krepšinis, daug metų eidavo į Sporto halę, po to – į Žalgirio areną.

– Pandemija kažkaip nutraukė, mūsų kompanija prasiskirstė, tad dabar ten aš jau retas svečias, bet per TV sporto rungtynes pažiūriu, – sako Virginijus Birjotas ir priduria, kad mėgsta pasivaikščioti, patinka kelionės, SPA centrai, jei tik yra galimybė.

O apie ką svajoja? Klebonas trumpam susimąsto.

– Na iš darbinio taško, aišku, kad pavyktų bažnyčią sutvarkyti taip, kaip pavyko su išore. Norėčiau, kad visi žmonės, artimieji būtų sveiki ir viskas klostytųsi gerai.

Dekanas prisipažįsta, kad „materialinių“ svajonių kaip ir neturįs. Pasidžiaugia, kad gali kartas nuo karto paatostogauti, ir šypsodamasis priduria, jeigu nori, – skaniai pavalgyti.

Atsisveikindamas ištaria žodžius, kuriuos širdimi reikėtų išgirsti ir mums visiems:

– Dėkoju Dievui už tai, ką turiu. Reikia dėkoti už tai, kas yra...

Stanislava Mikšienė        

Ingos Petrikonienės nuotraukos