Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga (LKRS), kuriai iki savo mirties vadovavo Jonavoje gyvenęs pedagogas, žurnalistas, rašytojas, itin aktyvus kūrėjas Kostas (Konstantinas Felicijonas) Fedaravičius, pernai minėjo 30-mečio sukaktį. Sambūrio vadovo siekis suburti visos Lietuvos kuriančius žmones – tai meilės šaliai, pagarbos lietuviškam žodžiui ir žmogui išraiška. Šių metų pavasarį LKRS narė Elena Dekaminavičienė išleido knygą „Tau vyturiu būsiu“, kurioje apžvelgė sambūrio pirmininko K. Fedaravičiaus veiklą.
„Nepažinojau Kosto jaunystėje, negaliu pateikti pikantiškų epizodų iš jo gyvenimo, tačiau dėkoju likimui, kad teko jį pažinti kaip poetą, publicistą, LKRS pirmininką, vedlį, organizatorių, žmogų, kuris sugebėjo prakalbinti kiekvieną jautrią širdį“, – kreipdamasi į skaitytojus, sako knygos autorė, pastebėdama, kad leidinyje ji norėjusi atskleisti „Kosto Fedaravičiaus psichologinį portretą“.
Paskui V. Kudirkos svajonę
LKRS vadovą, Lietuvos žurnalistų sąjungos narį jonaviečiai prisimena kaip buvusį laikraščio „Jonavos balsas“ Kultūros skyriaus vedėją (1975–1985), redaktoriaus pavaduotoją (1985–1989), tačiau jo, kaip kultūros veikėjo ir literatūrinio žodžio puoselėtojo, gyvenimas lieka už širmos.
K. Fedaravičius buvo ir liko žinomas visoje Lietuvoje, nes jis, Jonavos mieste gyvenantis žmogus, sugebėjo įgyvendinti Vinco Kudirkos svajonę – suburti atokiau didmiesčių gyvenančius kūrėjus, išleisti jų knygas ir tokiu būdu paskelbti nepriklausomai Lietuvai, kad kaimo žmonės moka ne tik sėti, pjauti ir miestiečiams užauginti duoną, bet ir atsiskleisti savo kūriniais.
Būdamas maištingos sielos žmogus, K. Fedaravičius ieškojo atsakymo, kodėl sovietmečiu buvo draudžiami V. Kudirkos kūriniai, užgesintas „Tautiškos giesmės“ autoriaus leistas „Ūkininko“ žurnalas“. O kai išsiaiškino, kad „Ūkininkas“ vadovavosi devizu „Vardan tautos labo, teisybės ir laisvės“, Jonavoje įsikūręs K. Fedaravičius nusprendė atgaivinti šio žurnalo leidimą. Nors leidimą spausdinti pirmą numerį gavo, bet spaustuvės, bijodamos represijų, Lietuvoje paslaugos nesuteikė. Pirmą atgaivinto „Ūkininko“ numerį sutiko išspausdinti viena leidykla Rygoje. Tada ėjo 1989-ieji...
„Mes kuriame Lietuvai“
Knyga „Tau vyturiu būsiu“ pradedama pirmojo respublikinio kūrėjų konkurso „Krintantis lapas“, kurį 1993 m rugsėjo 23 d. surengė „Ūkininko“ redakcija, pristatymu. Sueigoje, skirtoje 448-osioms lietuvių raštijos pradininko, giesmių vertėjo, Kulvos krašto šviesuolio Abraomo Kulviečio 448-osioms mirties metinėms paminėti, dalyvavo 147 autoriai iš 38 rajonų.
Toks gausus dalyvių būrys paskatino ieškoti naujo darinio. Tad po metų, 1994-ųjų sausio 28 d., Jonavoje, rajono Savivaldybės salėje, įvyko kūrėjų steigiamasis suvažiavimas, kuriame įkurta Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga. Paskelbtoje rezoliucijoje sakoma: „Mūsų tikslas – kūryba. Mes laikomės humanistinių, švietėjiškų pažiūrų, puoselėjame dr. Vinco Kudirkos, jo bendraminčių, lietuvių literatūros demokratines tradicijas ir tautos papročius, rūpinamės kultūra, nepripažįstame jokios prievartos kūrybiniame procese. Mes kuriame Lietuvai, nes jos šaknys – kaimo žemėje.“
Steigiamojo suvažiavimo metu LKRS pirmininku vienbalsiai buvo išrinktas K. Fedaravičius, šias pareigas ėjęs iki mirties (2023 m.).
Sonetų esmė
Knygos autorė daug dėmesio skiria ir kitoms „Krintančio lapo“ šventėms, surengtoms Jonavoje, vardija literatūros konkurso nugalėtojus, aprašo jų eigą ir t. t. Tarkime, prisimindama 1994 m. rugsėjo 25 dieną surengtą sueigą ji vadina „ypatinga“.
„Ši diena ypatinga tuo, kad Jonavoje, Žeimių mikrorajone, esančiame ant aukšto kalno, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nariai pasodino per šimtą ąžuoliukų. Prie kiekvieno ąžuoliuko pritvirtino lentelę su pavarde ir vietove, iš kurios atvyko sodintojas. Nuotaika buvo pakili. Pasodinti savo ąžuolą ir po daugelio metų suradus jį pasidžiaugti: „Štai mano ąžuolas“ – kiekvieno kuriančiojo svajonė“, – rašo E. Dekaminavičienė.
Nemažai puslapių skiriama K. Fedaravičiaus sonetų rinkiniams „Ateik“, „Atsisveikinimas gruody“, „Man reikia tavęs“, „Tu – moteris“, „Vilniaus sonetai“.
„Kosto Fedaravičiaus sonetuose sudėta visa tai, ką kiekvienas skaitytojas jau yra išgyvenęs, tačiau negalėjo literatūriškai įvardinti to jausmo. Pažeminimo, pajuokos, diskriminacijos, pavydo, psichologinio smurto, nemeilės, įžeidinėjimų, melo, apkalbų, išdavystės... Ir visa tai kiekvienas atsineša iš savo šeimos, iš santvarkos, iš auklėjimo, iš aplinkinių elgesio, iš santykių šeimoje tarp sutuoktinių. Didelę reikšmę turėjo ir materialinė padėtis. Godumas pinigams, troškimas garbės, daiktų ir... dvasinis skurdas, – pastebi E. Dekaminavičienė, skyriuje „Man reikia tavęs“ įžvelgdama sonetų personažu ne tik moterį, bet ir Lietuvą, „be kurios autorius jaučiasi vienišas ir nelaimingas“. – Kiekvienas soneto žodis, persunktas meile, atsidavimu, grįžimu į istoriją, tikėjimu, grąžina skaitytoją į gamtą, kuriai privalu paklusti ir melstis. Ir nereikia daug žodžių, kad suprastum žmogaus ir gamtos sąlytį.“
Bendraminčių prisiminimai
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos renginiuose dalyvavo įvairaus amžiaus bei profesijų kūrėjai. Pasakodama apie LKRS sueigas Anykščiuose, Trakuose, Kelmėje, Jonavoje, Biržuose, Pasvalyje, kitose Lietuvos vietose, knygos autorė atkreipia dėmesį į jose dalyvavusius svečius, tarp kurių – ministrai ir Seimo nariai, dvasininkai ir savivaldybių merai bei kiti aukštas pareigas einantys valdininkai.
Su sambūrio nariais bendravo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, tremtinys, politinis kalinys Petras Zablockas ir Leonardas Matuzevičius. Šie trys vyrai buvo kalėję tame pačiame lageryje Intoje. O gyvendami laisvėje vėl susitiko LKRS organizuotuose susitikimuose.
„Apie Eugenijų Matuzevičių daug kas girdėjo, skaitė jo eilėraščius, bet kad yra jo brolis, tremtinys, poetas Leonardas Matuzevičius, tai buvo mums naujiena. Ir Leonardą sutiko, ir į LKRS pakvietė ne Rašytojų sąjunga, o Kostas Fedaravičius. Apie Leonardą Matuzevičių sovietmečiu niekas nekalbėjo. Atrodo, kad jo ir visai nebuvo“, – rašo autorė knygoje „Tau vyturiu būsiu“.
Skyriuje „Šiek tiek prisiminimų apie laureatą Leonardą Matuzevičių“ spausdinama dalelė paties Leonardo, K. Vasiliausko prisiminimų. O autorė pateikia ištrauką iš jos pačios knygos „Erškėčio šviesoje“, kurioje paliečiami Leonardo Matuzevičiaus tremties metai, atskleidžiami jo charakterio bruožai. „Jo kuklus žydėjimas skleidė šviesą greta esančiam, kuriančiam, gyvenančiam ir likusiam tartum erškėčio šviesa lietuvių literatūroje“, – teigia E. Dekaminavičienė.
LKRS pirmininkas sudarė ir išleido knygą „Mielas bičiuli ir broli...“, kurioje sudėliojo susirašinėjimo su E. Matuzevičiumi laiškus, savo atsakymus jam, papasakojo ne tik apie bendramintį Eugenijų, bet ir jo kraštiečius bei draugus.
„Dievo dovana buvo duota Krinčino jauniesiems literatams 1970–1974 metais turėti tokį mecenatą kaip Eugenijus Matuzevičius, vadinamas Lietuvos kultūros ambasadoriumi, Dievo dovana teko ir man – jį pažinoti, būti toli nuo jo ir šalia, sulaukti jo laiškų – sąžinės ir vilties baltųjų Sekminių balandžių. Tie laiškai skrido į Krinčiną, Pasvalį, kur aš dirbau, vėliau į Jonavą, kurioje dabar leidžiu „Ūkininko“ žurnalą prieš tai dirbęs „Jonavos balso“ laikraščio redakcijoje“, – knygoje cituojamas K. Fedaravičius, su bendraminčiais Krinčine, Matuzevičių tėviškėje, pasodinęs ąžuolą, stiprybės ir dvasinius turtus simbolizuojantį medį.
Knygoje, skirtoje K. Fedaravičiaus psichologiniam portretui, spausdinama ištrauka iš LKRS narių Amelijos Vyšniauskienės-Miltenienės knygos „Prie Kražantės“, Stasio Gentvilo prisiminimai „Keliai, kurie nesibaigia“, pasakojantys apie LKRS šventę Grinkiškyje (Radviliškio r.). Nemažai vietos leidinyje skiriama K. Fedaravičiaus sonetų romanui „Martynas Mažvydas“. Gaila, kad autorė, rengdama knygą spaudai, neaptarė ir kitų dviejų tokio pat žanro LKRS pirmininko sukurtų romanų – „Abraomas Kulvietis“ ir „Stanislovas Rapolionis“.
Žurnalistas apie žurnalistą
Knygą baigia buvusio ilgamečio laikraščio „Kaišiadorių aidai“ redaktoriaus Jono Laurinavičiaus pastebėjimai „Šiek tiek apie Kostą Fedaravičių, žurnalistą, poetą“. Straipsnio autorius prisimena, kaip suskilo „Jonavos balso“ redakcijos kolektyvas, kaip nutrūko šio rajono laikraščio leidyba.
„K. Fedaravičius atsidūrė keblioje padėtyje: ką daryti? Jis pasitraukė iš „Jonavos balso“ redakcijos ir, subūręs keletą žurnalistų, pradėjo leisti mėnesinį žurnalą kaimui ir miestui – „Ūkininką“, 1890–1905 metais Tilžėje ėjusio to paties pavadinimo žurnalo tradicijų tęsėją. Kostas neslėpė džiaugsmo... 1989 metų gruodžio mėn. išėjusio pirmojo žurnalo numerio tiražas – 86 tūkst. egzempliorių. Tačiau po kelerių metų žurnalo tiražas krito iki 2000–2500 egzempliorių, – prisimena J. Laurinavičius. – Tai buvo sunkūs žurnalo gyvavimo metai: trūkstant lėšų, iš redakcijos traukėsi gabūs žurnalistai. Visa žurnalo leidybos našta užgriuvo Kostą Fedaravičių. Bet jis nesiskundė – dirbo „iki nukritimo“. Rūpesčių padaugėjo, kai jis sumanė ir įkūrė Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą, kurios ir pirmininku tapo.“
Dalydamasis prisiminimais apie energingą ir sumanų LKRS pirmininką, J. Laurinavičius stebisi jo aktyvumu, kurį patvirtina nuveikti darbai – perskaityta, redaguota ir parengta leidyklai apie pusantro tūkstančio įvairaus žanro kūrinių. „Be piniginio atlygio. Dirbta vien tik iš meilės žmogui, knygai, kūrybai, Lietuvai. Ir dirbta iki tol, kol jėgos visiškai išseko, kol ligos neprikaustė prie lovos... <...> Beje, savo nuoširdžiu darbu, savo knygomis, visuomenine veikla jis sau pasistatė didingą paminklą“, – akcentuoja J. Laurinavičius.
O E. Dekaminavičienė LKRS pirmininko veiklą apibendrina tokiu tekstu: „Neturėjo Kostas Fedaravičius jokių suvenyrų, dovanų, kompiuterių, kavos kilogramų, saldainių ir kitokios atributikos, kurią naudoja šiandien Seimo nariai. Jo atributika – išradingumas, dosnumas, fantazija. Tėvynės meilė didelė, jausminga širdis. Jausmas – tai giliausias žmogaus gyvenimo klodas, jo sielos siela.“
Be jonaviečių žodžio
K. Fedaravičius – grynakraujis aukštaitis, išeivis iš Biržų krašto. Už aktyvią literatūrinę veiklą, knygų leidybą, jų sudarymą, kūrybą, didelį indėlį į Lietuvos kultūrinį gyvenimą bei kitus nuopelnus 2014-aisiais tituluotas Jonavos krašto šviesuoliu ir apdovanotas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondo skulptūra „Rex“, ne kartą įvertintas Žemės ūkio ir Kultūros ministerijų padėkomis, tapęs respublikinių poezijos ir publicistikos konkursų laureatu.
Gaila, kad nedidelės apimties (112 psl.) knygoje „Tau vyturiu būsiu“ psichologinio portreto „sudaryme“ nepakviesti dalyvauti iš arti LKRS pirmininką pažinoję Jonavos kūrėjai, šio sambūrio nariai, aktyviai dalyvaujantys sąjungos veikloje.
Derėtų patikslinti, kad 107-ame puslapyje išspausdintoje viršutinėje nuotraukoje pristatoma naujoji LKRS valdyba su išrinkta sąjungos vadove Onute Kulbokiene. Antra iš dešinės – Pranutė Fedaravičienė, 2024 m. birželio mėn.
Šiuo metu LKRS Jonavos skyrių sudaro šeši literatūrinio žodžio puoselėtojai.
Knygą „Tau vyturiu būsiu“ galima rasti Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje.
Irena NAGULEVIČIENĖ,
LKRS pirmininkės pavaduotoja
