Beveik keturis dešimtmečius Jonavoje gyvenantis Virginijus Vizbaras – bendrovės „A grupė“ įkūrėjas ir vadovas, už sėkmingą verslo plėtrą pernai pelnęs aukščiausią Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų apdovanojimą – bronzos „Darbo žvaigždės“ ordiną. Kelerius metus eidamas rajono Savivaldybės architekto pareigas, vėliau buvęs Savivaldybės tarybos Miesto reikalų komiteto pirmininkas, jis yra padėjęs pamatus dideliems Jonavos pokyčiams, kurie sudarė galimybes gerinti miestiečių gyvenimo kokybę.
Beveik keturis dešimtmečius Jonavoje gyvenantis Virginijus Vizbaras – bendrovės „A grupė“ įkūrėjas ir vadovas, už sėkmingą verslo plėtrą pernai pelnęs aukščiausią Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų apdovanojimą – bronzos „Darbo žvaigždės“ ordiną. Kelerius metus eidamas rajono Savivaldybės architekto pareigas, vėliau buvęs Savivaldybės tarybos Miesto reikalų komiteto pirmininkas, jis yra padėjęs pamatus dideliems Jonavos pokyčiams, kurie sudarė galimybes gerinti miestiečių gyvenimo kokybę. Tikriausiai retas žmogus žino, kad verslininko sieloje glūdi dailininko gyslelė, atsiverdama drobėse išryškėjusiais natiurmortais ar peizažais. „Tapyba – mano pomėgis, mano hobis. Man patinka fotografija, architektūra, skulptūra. Tiesiog aš mėgstu kurti“, – sako V. Vizbaras, dalydamasis praeitin nuėjusių metų prisiminimais.
Pirmoji pažintis su linais
Dabar, vertindamas įgytą patirtį, pašnekovas įsitikinęs, kad vaikystės įspūdžiai jį pastūmėjo imtis to verslo, kurį jis Jonavoje ir įkūrė.
Augdamas Panemunėlio (Rokiškio r.) geležinkelio stoties gyvenvietėje, kur veikė pirminio linų apdirbimo fabrikas, vaikas matė visą linų perdirbimo ir paruošimo verpimui procesą.
„Fabrike dirbo mano tėvai, tai ir mane kartais ten nusivesdavo. Tuomet įmonė man atrodydavo tarsi koks milžinas, nors buvo tik nedidelis fabrikėlis. Mačiau, kaip laukuose užaugintus linus atveždavo didžiuliai sunkvežimiai, kaip lynais juos gabendavo į patalpas, kaip mirkydavo markose Šetekšnos upelio vandenyje. Žinoma, anuomet mažiau pergyveno dėl ekologijos, tai upelyje buvo labai sumažėję vėžių, kuriuos mėgdavau vaikystėje su draugais vėžiauti…
Fabrike paruoštus linų pluoštus veždavo į Biržų, Panevėžio verpyklas. Tėvas nustatydavo linų kokybę pagal lino stiebo ilgį, atsiklojėjimą. Jis turėjo motociklą „IŽ“, įsodindavo mane į lopšį ir dardėdavo į laukus, kur banguoja linai. Man tai darė didžiausią įspūdį. Iki šiol išliko užsifiksavęs kvapas, nuo žiedų mėlynuojantys laukai, fabriko burzgesys… Tėvams persikėlus gyventi į Panevėžio rajoną, nutrūko mano, septynerių metų vaiko, susitikimai su linais. Tačiau tie Panemunėlio reginiai nepamirštamai nugulė mano viduje…“ – pasakoja pašnekovas.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, linus išstūmė rapsai. Taigi, p. Virginijaus žodžiais tariant, „laukai, žydėję mėlynai mėlynai, pražydo geltonai, geltonai“. Išnykus linininkystei, nebeliko ir pirminio linų perdirbimo fabrikų.
„Mes gyvename labai palankioje šiai kultūrai augti zonoje. Galbūt anuomet auginome ir ne pačius aukščiausius linus, bet vidutinio ilgumo stiebelius tikrai pasiekdavome. Kuo ilgesnis lino stiebelis, tuo geresnis pluoštas, tuo plonesnį siūlą galima suverpti. Beje, auginant linus, nereikia kvaršinti galvos dėl chemijos. Kultūra auga natūraliai, nes priklauso nuo saulės, atsiklojėjimo, drėgmės. Viską sureguliuoja natūrali gamta. Deja, linas prisimenamas tik dainose, tautosakoje, o laukuose jo nebepamatysi. O štai prancūzai, belgai juos ir dabar augina, perdirba, verpia“, – žiniomis dalijasi įmonės direktorius.
Posūkis į meną
Nuo mažens Virginijų traukė kūryba, reikalaujanti dėmesio ir plačios fantazijos. Tad mokydamasis Panevėžio antroje vidurinėje mokykloje (dabar V. Landsbergio-Žemkalnio) paraleliai pradėjo lankyti Dailės mokyklą. Svajodamas apie dailės studijas, turimas žinias stiprino lankydamas vakarinius Panevėžio dailės mokyklos užsiėmimus kartu su suaugusiaisiais. Tai, pasak pašnekovo, davė daug naudos – „ir kompozicijos, ir pokalbiai, ir aktų piešimas, visi kiti dalykai leido įsijausti į kūrybinį procesą ir subręsti“. Deja, stojimas į Dailės institutą nebuvo sėkmingas: fakulteto komisija davė teigiamą sutikimą, o universitetinė paliko jaunuolį pirmą už brūkšnio… Virginijus pasirinko architektūrą Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas).
Anot V. Vizbaro, tapyti paveikslą, projektuoti architektūrinį sumanymą ar vystyti verslą yra kūrybiniai procesai. „Tik versle ir architektūroje reikia didesnės erdvės, platesnio užmojo, didesnių investicijų. Gali kurti paveikslą ant drobės, gali kurti objektus erdvėje. Man kurti erdvėje sudėtingiau, bet ir įdomiau, tame įžvelgiu didesnę kūrybos išliekamąją vertę, nes turime procesą, kurio metu sukuriamas daugelio naudojamas daiktas ar pastatas, jų kompleksas, net viena ar kita miesto dalis, įtakojanti vietinės bendruomenės gyvenimą, kurioje ir pats esi“, – samprotauja jis.
Verslininkas sako, kad, mokydamasis Dailės mokykloje ar studijuodamas institute architektūrą, jis išmoko mąstyti „erdviškai“, tai yra sukurti daiktų vietą erdvėje, ją keisti, transformuoti…
„Kalbant apie tapybą, esu nutapęs kelis artimų žmonių portretus, dar Dailės mokyklos laikais užsiiminėjau grafikos darbais, vienas buvo išspausdintas tuomet leidžiamame „Moksleivio“ žurnale. Bet man labiausiai patinka natiurmortai, juos eksponavau keliose Jonavos dailininkų kūrybos parodose“ – apie savo kūrybinį kelią pasakoja verslininkas.
Pašnekovas prisipažįsta, kad intensyviai tapybai laiko pritrūksta, tad pradėtas paveikslas užbaigos gali laukti pusmetį, o kartais net ir metus. „Personalinės parodos nebuvau surengęs, nors pasiūlymų turėjau. Gal kada nors tai ir padarysiu. Turiu planų ateičiai, turiu sumąstęs keletą darbų. Jeigu juos įveiksiu, galėsiu pristatyti savo paveikslų ekspoziciją ir visiems parodyti. Tačiau dar reikia palaukti…“, – mintija jis.
Pripažinimas ir įvertinimas
Laikmetis pakoregavo gyvenimą taip, kad V. Vizbaras ėmėsi verslo, neatsiejamo nuo linų, vaikystės potyrius paversdamas realybe.
Lietuvoje pasikeitus socialinei santvarkai ir susiklosčius palankioms aplinkybėms, V. Vizbarui, tuomet intensyviai ieškojusiam tinkamos verslui veiklos, vienoje Kauno gamykloje pavyko įsigyti audimo staklių. Kaip tik tuo metu Jonavos gelžbetonio gamykla pardavinėjo pastatus, tad būsimasis verslininkas nepraleido šios progos – dalį jų nusipirko, įrengė patalpas, atsigabeno stakles ir verpalų. 1996 metais šiandienė „A grupė“ pradėjo gamybinę veiklą – austi lininius audinius, siūti namų tekstilės gaminius iš savo išaustų audinių. Įmonės direktorius prisipažįsta: jam tai buvo labai įdomu – savotiška kūryba. Vėlesni metai parodė, kad intensyvus darbas, domėjimasis mados tendencijomis, naujovės, įdiegiamos įmonėje, gali atnešti gerų rezultatų ir išplukdyti į pasaulinio masto žinomumą.
Įmonėje kuriamų audinių žaliava – lino verpalai, kuriuos perka iš prancūzų, kinų ar italų. Kinija linų neaugina, nes ten netinkamos gamtinės sąlygos, tačiau juos superka, perdirba, pluoštą suverpia, parduoda ir sugeba diktuoti pasaulines lino verpalų kainas. Verslininko teigimu, pirkti verpalus šiais laikais yra brangu, kainos kyla kosminiu greičiu. Bet Jonavoje veikianti bendrovė sugeba susidoroti su pasitaikančiais iššūkiais, ieškoti nišinio produkto, pateikti kažką naujo, pristatyti save pasauliui. „A grupė“ savo gaminius pristato keliose tarptautinėse parodose Frankfurte, Paryžiuje ir kitur. Norint patekti į tokio lygio parodas, reikia ilgai ruoštis, įsigilinti į kitų metų tendencijas, nes atrenkamos tik išskirtinės, įdomios ir patrauklios kolekcijos. Gaminių eksponavimas tarptautinėse parodose – tai pripažinimas ir įvertinimas, nauji užsakymai iš užsienio valstybių. Pavyzdžiui, visą veiklos laikotarpį nenutrūksta bendradarbiavimas su pirkėju iš Švedijos. O tai, kad Lietuvos dizainerių sukurta suknele iš „A grupėje“ išausto audinio prieš kelerius metus pasipuošė garsi princesė Meghan Markle, stipriai pakėlė pardavimus bei rodo pasitikėjimą įmone ir jos gaminių kokybę.
„Mes stengiamės išlaikyti autentiškumą, kad nebūtų pamirštos senosios linininkystės tradicijos, nenueitų į užmarštį linai, kad audiniai primintų močiutės rankų darbą, nebūtų visiškai technologiškai nugludinti. Siekiame, kad raštai būtų įdomūs, primintų ir senuosius laikus, ir atitiktų šių dienų pulsą. Matome, kad tas patinka mūsų pirkėjams, norintiems įsigyti „A grupės“ audinių ir gaminių“, – patirtimi dalijasi direktorius.
Jonava architekto akimis
Iš prigimties būdamas kaimo vaikas, V. Vizbaras nuo jaunystės puoselėjo viltį gyventi mažame miestelyje, jame auginti vaikus ir anūkus. Šis noras išsipildė 1986-aisiais, kai gavo kvietimą atvykti į Jonavą dirbti architektu. Tuomet miestas atrodė gana nykus, murzinas, neturintis aikščių ir erdvių pramogoms. Architektas ėmėsi kūrybos proceso.
„Čia mačiau potencialą, nes Jonava yra idealiai geroje geografinėje ir strateginėje vietoje, turi puikų landšaftą. Labai norėjosi, kad mieste atsirastų visiems patogių erdvių. Mano iniciatyva buvo pradėti tiesti dviračių takai apie tvenkinius, gimė Joninių slėnio idėja, suprojektuota ir įgyvendinta Laikrodžio aikštė, O kai dar praėjusiame amžiuje su Jonavos savivaldybės delegacija apsilankiau nedideliame Danijos miestelyje Skivė, susižavėjau jo nuostabia infrastruktūra, kultūros ir sporto objektais, parkais, kitais patraukliais akcentais, pritaikytais mažam rajono centrui. Tad su entuziazmu ėmiausi Jonavos ateities kūrimo“, – prisimena architektas.
Savivaldybės tarybos Miesto reikalų komiteto pirmininko V. Vizbaro iniciatyva gimė Joninių slėnio ir amfiteatro idėja, suprojektuota Sąjūdžio aikštė, išanalizuotos stadiono erdvės pokyčių galimybės, pravestas respublikinis architektūrinių idėjų konkursas Jonavos sporto arenos, baseino, stadiono tribūnų pastatų architektūrinei koncepcijai parinkti, daug kitų miestą keičiančių naujovių, kurių dauguma jau realizuota ir, pasak pašnekovo, „jonaviečiai gali jomis džiaugtis arba… kritikuoti“.
„Tai buvo urbanistinė perspektyva Jonavai, kurios didelė dalis jau realizuota ir džiugina kraštiečius. Prisimenu, daugelis skeptiškai žiūrėjo į dviračių takus, neva, pramoniniam miestui jie nereikalingi, nebus dviratininkų. O ką matome šiandien? Tai puiku. Nebuvau „glostomas“ ir už kai kuriuos kitus projektus. Šiandien matau ir didžiuojuosi, kad tie objektai yra, o pats miestas tapo labai patrauklus ir jaukus. Kaip mažosios architektūros akcentas man labai patinka mano seniai sumanytas, bet tik 2019 metais kartu su meniškos sielos kalviu Andriumi Šukučiu įgyvendintas „Jonapolio Žibinčius“, jaukiai šviečiantis praeiviams vakarais Jonavos senamiestyje.
Dabar Jonavoje reikėtų kuo greičiau užbaigti senų daugiabučių namų renovaciją ir naujose statybose sugrįžti į mažesnį architektūrinį mastelį, siekti, kad parkai būtų arčiau žmonių, rastųsi daugiau mažosios architektūros akcentų, dar labiau išsiplėstų dviračių, pėsčiųjų takai, nepersistengti su esamų gatvių siaurinimu, o siekti, kad viešasis transportas pateisintų gyventojų lūkesčius. Mums nereikia didmiesčio imitacijų, kurkime šilto, žmogiško mastelio, patrauklaus miesto įvaizdį“, – sako architektas, verslininkas, menininkas, tekstilės fabriko „A grupė“, viešbučio „Jonapolis“, savininkas V. Vizbaras, kurio prisiminimuose dažnai atgyja Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietės ir linų fabriko vaizdai.
Irena BŪTĖNAITĖ
Nuotraukos iš V. Vizbaro asmeninio albumo.
