Kovo mėnuo žemėn atneša ne tik pavasarį, bet paeiliui tris žmonijai svarbias Tarptautines minėjimo dienas – Žemės, Miškų ir Vandens – atitinkamai kovo 20, 21 ir 22 d. Ir, be abejo, pasitinkame patį reikšmingiausią žmogaus susiliejimui su gamta įvykį – pavasario lygiadienį.
Kovo 21-ąją visi švenčiame Miškų dieną. Ją imta minėti, kai 2012 metais Jungtinių Tautų organizacija paskelbė kovo 21-ją Tarptautine Miškų diena. Šią dieną pažymima miškų reikšmė kasdieniam mūsų gyvenimui ir stengiasi pagilinti visuomenės žinias apie miškus. Ta proga siekiama kalbėti apie miškų ir medžių naudą, svarbą visuomenės gerovei, stiprinti žmonių ryšį su gamta ir miškais, susimąstyti apie miškų naudojimo problemas.
Kodėl Ešalotas?
Kaip ir kasmet, Žemės ir Miškų dienoms paminėti, Jonavos turizmo informacijos centras suorganizavo šaunią iškylą į rajono miškus. Šiųmetinė kryptis – Ešalotas.
Saulėtą ir šiltą kovo vakarą, pilnas autobusiukas gamtą mylinčių žmonių dardame į rajono atokiausią, tačiau jonaviečių labai mėgiamą poilsiavietę. Žvalgomės pro langus – kokie gražūs mūsų Jonavos miškai: vienur brandžios pušys vėjyje savo kuplias viršūnes siūbuoja, kitur tankūs jaunuolynai glaudžiasi, dar toliau, žiūrėk, mažutės eglaitės nuo briedžių dantų baltai nuteptas viršūnėles į saulę kelia – auga būsimas miškas, žaliuoja spygliuočiai, perrregima pavasario skraiste plaikstosi lapuočiai. Pakraščiais puria dirva sminga šiemet atnaujintos mineralizuotos juostos, apsaugančios miškus nuo gaisrų – tvarkosi mūsų miškininkai, stropiai prižiūri ir neapleidžia medynų.
Ešaloto poilsiavietėje gamtos ir žinių trokštančius pasitinka miško specialistas Žilvinas Koncevičius. Jis mūsų kasmetinis ir nepailstantis, atveriantis vis naujas medžių paslaptis, vedlys. Vos išsilaipinę, apsupame ratu ir užpuolame su klausimu – kodėl poilsiavietė pakrikštyta tokiu neįprastu vardu? „Šis pavadinimas jau nuo seno, tokį atėję radom, tokį ir paliksim. Niekas nesigilino dėl vardo, tačiau poilsiavietė iš tiesų itin lankoma ir ne tik jonaviečių. Atvažiuoja čia daug jaunimo, netgi katkartėm su palapinėm, ir net keista, bet dabar jau galime pagirti už gražų elgesį, kultūrą. Jau atsirado sąmoningumas šiukšlių atžvilgiu – žmonės arba patys išsiveža arba tvarkingai maišus vienoje vietoje sukrauna, nei plastiko, nei stiklo duženų, kaip seniau, nebeišmėto. Ir mūsų prieš metus atnaujintų lauko baldų nesupjaustė, nesukūreno. Dėl to, mes miškininkai, labai džiaugiamės. Visuomenė pagaliau susipranta, kad miškas visų, tad kokį randi atvykęs, tokį turi ir palikti.“
Numatyti ateitį
Šiukšlių maišais nešini patraukiame takučiu pirmyn – reikia pagerbti savo žemelę ir apkuopti bent jau per Žemės dieną. Šone pasilieka graži Čiuloto pelkė, kurioje prieš kelerius metus miškininkams teko gesinti įsiplieskusį gaisrą. Džiugina, kad laiku sutelktos pajėgos nepaliko itin skaudžių padarinių. Miško specialistas Žilvinas veda mūsų grupelę parodyti miškininkų indėlį į medžio gyvenimą nuo „vaikystės iki pilnametystės“. „Štai vienas iš medyno formavimo būdų: tam tikrame, mūsų atžymėtame sklype, rangovai (asmuo, arba organizacija, atliekanti darbus pagal užsakymą už nustatytą atlyginimą) pašalina nepageidautinas medžių rūšis, krūmus, kad atverti kelią čia tinkamiausiai augti medžio rūšiai, šiuo atveju – beržui. Einant toliau, matome tą patį veiksmą vykdytą prieš tris metus – stebime kaip tas bežynas auga, o dar tolėliau darbai vyko prieš penketą metų. Šitaip nuosekliai galime matyti beržyno prieaugį, stiprėjimą, artėjimą link suaugusio miško.
Savo darbe miškininkas negali vien tik grožėtis gamta, bet visur privalo žvelgti ūkiškai – formuojamo medyno neapleisti, rūpintis juo, stebėti. Kad ir šiuos beržynus, jei nors keletą metų paliksi nepriežiūroj, medžius išvers vėjas, išlankstys sniegas ir medynas liks menkavertis, apžėlęs krūmais, šabakštynas. Todėl miškininkui būtina turėti viziją, matymą į priekį ne metus ir ne du. Jis turi žinoti, ką dabar galima padaryti, suformuoti, kad ateity mišką rastų tokį, kokį matė pradžioje – ne prastesnį… O štai čia matome prieš septynetą metų vėjo išverstą miško plotą, tad mes pašalinom vėjovartas ir net nereikėjo medyno atsodinti – puikiausiai užsisėjo pats miškas. Mums liko tik krūmus praretinti, kad mažų daigelių neužstelbtų. Einant toliau matysim kaip tas pats miškas atrodo jau ūgtelėjęs.“
Mūsų išvykos dalyviai pasirodė labai smalsūs ir žingeidūs, tačiau Žilvinas Koncevičius kantriai, nesibodėdamas aiškino kiekvieną smulkmeną. „Kam tos raudonos juostos ant medžių kamienų? Jie nupurkšti raudonais dažais, kad pažymėti ploto ribas, kuriame bus atliekami darbai – taip atskiria sklypą nuo aplink supančio miško. Atėję darbuotis žmonės (rangovai) turi matyti tikslias ribas, neklaidžioti, tiksliai žinoti jiems paskirtą plotą. Miškininkai tuo privalo nepriekaištingai pasirūpinti. Kiekviena spalva ir žymuo reiškia skirtingą veiklos pobūdį.“
Saugomos teritorijos – kiekviename miške
Vakarinės saulės nutviekstu keleliu prieiname nedidelį šlaitą su ūgtelėjusiomis dailiomis eglaitėmis. „Šios eglutės nesodintos, pačios savaime užsisėjo. Manoma, jog ateityje čia bus gražus eglynas, nors tai drėgnų, užmirkusių vietų medis. Mat eglių šaknų sistema paviršinė, todėl jos nepasiekia gilaus gruntinio vandens ir pasodinus egles smėlyje, ten kur puikiai veši pušys, jos neaugs. O tipografas, tas egles graužiantis vabalas, tik ir laukia, kada maistmedžiagų negaunančios ar pažeistos eglės nusilps ir jas užpuola.“
Šit, priėjome kertinę miško buveinę. Tai seno miško plotas, specifinėmis žymomis atskirtas nuo aplinkinio miško ir jame nevykdomos jokios ūkinės priemonės – atrodytų lyg mini rezervatas. Tačiau lankytis tokiuose miškuose neuždrausta, jie nėra atskirai saugomi, tik nerekomenduojama vesti ekskursijų, rengti iškylų, kad nepadaryt gamtai žalos. Tokios kertinės buveinės įsteigiamos saugant jose retas, specializuotasias rūšis – augalų, gyvūnų, vabzdžių, samanų ir kt., kurios įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Miško specialistas Žilvinas teigia, jog tokių buveinių girininkijoje esą nemažai, taip pat ir ekologinio tinklo teritorijų „Natura 2000“, kurioms irgi reikia daugiau ramybės. „Šios kertinės miško buveinės juodalksnynui jau netoli šimtas metų. Senoliai medžiai, žinoma, griūna, irsta, tampa maistu mažiesiems mikroorganizmams – vyksta natūralūs gamtos procesai“.
Miškas šioje, Gaižiūnų, girininkijoje nėra vienodas ir nuobodus. Didelius sausumų plotus užima pušys, tačiau reljefas čia labai įvairus – lomos, žemumos, nuokalnės, ir iš karto tokiose vietose medžių sudėtis keičiasi. Jei tik drėgniau – gobiasi tamsios eglių skaros, o žemiau, rudoje durpėje, šakom dangų remia juodalksniai. Kad ir dabar, einame smėlio šlaitu, lyg pylimu, kuriuo lengvai pravažiuotų traktorius, o žemiau, juodalksnyne, tiurla klampi durpė, į kurią brautis jokia transporto priemonė nepajėgi. Kuo daugiau dirvožemio įvairovės, tuo miškas gyvesnis, turtingesnis.
Dumsių kopoje – vakarinės saulės palydos
Pasiteiravus apie šiuose miškuose gyvenančius žvėris, miškininkas nusijuokia, jog yra visko, tik stumbro betrūksta. O ką daryti pamačius žvėrį – ramiai stovėti ar trauktis atbulomis? Žilvinas šmaikštauja, kad jei jau žvėris pultų, nors paprastai jis pirmas atitraukia ir netgi nepasirodo žmogui taip paprastai, – bet jei kokia šernė pultų gindama savo jauniklius, neliktų net laiko svarstymams – nė nepajustum, kaip medyje atsidurtum.
Grįždami autobuso link, pasibaisėjome keturračių išmalta kvartaline linija. Ne paslaptis, kad šių transporto priemonių vairuojami asmenys visiškai nesilaiko reikalavimų ir taisyklių važiuoti tik kietu gruntu. Adrenalino vedami specialiai suka klampesniu dirvožemiu taip išdraskydami miško, pelkių paklotę, palikdami kraupiai žiojinčias juodas, gilias vėžes. Didelėse girininkijų teritorijose dirbantys keletas miško darbuotojų nepajėgūs sukontroliuoti pažeidėjų. Gaila, tačiau sąmoningumas iki šio reikalo dar toli gražu neatėjęs.
Saulei leidžiantis, stabtelėjome prie Dumsių žemyninės kopos – o kaip gi be jos? Palydėsime saulę, atsigersime arbatos ir užkrimsime mini kibinukų, kuriais išvykos dalyvius palepinti nusprendė rūpestingosios mūsų rajono turizmo informacijos centro darbuotojos. Lydėti užu smėlynų kerpėtų pušelių riedančią saulę, o dar esant miškų vidury – jausmas neapsakomas. Juolab, savo garsiais trimitais gero vakaro visiems palinkėjo balsingosios gervės.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
Galerija iš K2: {gallery}8516{/gallery}
