Ir ko gi tas vėjas ūžauja už lango? Ar taip leidžia mums suprasti, kad „dar žiema, dar nesitrauksiu iš savo valdų"? O gal tik nori užsitikrinti savo statusą – laisvos, nežabotos gamtos stichijos – vėjo laisvūno! Ir ką tu jam padarysi – skris kur nori, pūs kaip nori. O mes nei pakreipsim, nei palenksim jo valią. Upelio vagas kažkada keitė kiek tik norėjo ir į ateitį nieks nežiūrėjo – niekam pasekmės nerūpėjo. Gerai, kad vėjas ne upelis, ir jo nei į dirbtinius rėmus neįsprausi, nei iš vagos iškrapštysi... Visgi neprošal, kad kartais papučia vakaris ar šiaurys – visas dulkėtas mintis iš galvos išveja. Ir lieka tada galva tuščia kaip kopūstas. O tuščioj galvoj naujos mintys – šviesesnės, švaresnės randasi...

Prancūzų mistralis

Kovo pradžioje visuomet galima išgirsti ypatingus vėjus. Jie savotiški, sudėtingi, ant savo nematomų sparnų  atneša pavasarį. Taip gamta siekia įrodyti visa ko naujo pradžią, gyvybės, prisikėlimo, atsinaujinimo – ankstyvojo gležno daigo pirmapradį atsiradimą.

Prancūzijos pietryčiuose visi su nerimu laukia atsiaučiant mistralio – pačio viršiausio už kitus trisdešimt du įvairiom kryptim pučiančius ir skirtingus vardus turinčius vėjus. Smarkus, gūsingas, šaltas, sausas šiaurės vėjas, keliantis siaubą žmonėms ir gyvūnams. Sako, vietiniams gyventojams jis susuka protą ir kelia galvos skausmus. Kalbama, kad mistralis – provansališko gyvenimo prakeiksmas. Apie jį byloja tokia legenda:

„Kartą žmonės pavargę nuo mistralio, aukštai kalnuose rado jo buveinę ir oloje, kur jis gyveno, įstatė duris, ir įkalino vėją viduje. Iš pradžių visi džiaugėsi įsivyravusia oro ramybe, kol dėl vėjo trūkumo visiškai sunyko gyventojų derlius. Tad vyrai nuėjo ir išleido mistralį laisvėn prieš tai sudarę su juo derybas. Nelabai vėjas norėjo derėtis, tačiau matyt nusileido ir dabar nupučia debesis, todėl tame krašte tiek daug saulės. Dar jis išdžiovina vynuogienojų lapus, kad šių neapniktų miltligė.”

Tokia ypatinga provanso vėjo mistralio legenda. Mūsų vėjų vardai kitokie, be to jiems įvardinti užtenka ir krypčių iš kurių jie pučia. Užtenka to, kad net būnant namų viduje, tarp keturių sienų, girdi, kaip kaukia mūsų nesutramdomi vėjai, ir niekas jų laisvės nepažabos. Tamsiais paryčiais dažnai už lango  girdisi šiugždantis krebždesys, lyg kas žingsniuodamas bandytų mus apgauti. Tačiau tai tik  mūsų vėjapūtys – purtantis langų rėmus ir barškinantis skardines palanges. Kartais kiek kraupus, gąsdinantis, betgi vis tiek savas ir ne tas, keliantis siaubą, su kuriuo reikėtų derėtis.

   Kodėl pavasario vėjas vienoks, o kitais metų laikais – kitoks?

Sakoma, kad su parskrendančiais paukščiais sugrįžta ir šiluma, ir dienos ilgos. O vasaris todėl taip pavadintas, kad vėjas  pakeičia savo kryptį – vis dažniau ima pūsti iš pietvakarių, kaip ir šiltuoju metų laiku. Pavasaris į Lietuvą ateina ant vėjo sparnų... Kartais ir viesulais įsisuka. Poetas Henrikas Radauskas apie pavasarį taip sako:

 Ir mes  į pavasarį tirštą

 Nugrimzdom, į ūžiantį tvaną,

 Kur medžiai ir debesys tirpsta,

 Kur paukščiai ir vėjai gyvena.

Apie pasikeitusį pavasario vėją tokia pasakoja sakmė:

„Senovėje buvo du broliu vėju. Iki šiai dienai juodu dar gyvi, bet tik vienas jau bepučia. Kad pučia iš rytų, tai nepučia iš vakarų arba iš kitos pusės. Atsiversdamas į kitą pusę, jis ir vardą kitonišką gauna. Pietų vėjas vadinasi Pundušas, vakarų – Terteušas, žiemių – Jovušas, o rytų – Merkeušas.

Kaip prisimena senukai, antrasis vėjų brolis jau seniai sergąs galvos skaudėjimu. Jam sukalę galvą geležiniais lankais, ir jis dabar nebepučia. Jeigu tik pūsteltų, tai tuojau lankai trūktų ir jis numirtų. Jis dabar, sako, pas savo vyresnįjį brolį iš malonės duonos gyvenąs. Vyresnysis brolis turėjęs tris sūnus, bet jie visi prigėrę mariose.

Vieną kartą sūnūs ir tėvas susitarę, sako, norėję išpūsti vandenį iš marių, ant kurių dugno jie manė rasią daug žuvų ir lygių pievų. Jie sustoję iš visų keturių pusių ir pūtę vandenį ilgą laiką, bet vanduo, iškildamas tiesiai į padanges, vėl atgalion nupuoląs. Jiems taip bepučiant, einąs pro šalį žmogus. Vienas sūnus ir klausia to žmogaus, kas tai esą, kad jiems taip nesisekąs darbas. Tas žmogus pažiūrėjęs ir sakąs:

 – Taip iš visų keturių pusių pūsdami, nieko nelaimėsite, bet užeikite visi iš vienos pusės ir kartu pūstelkite, tai vanduo ūždamas išeis iš marių.

Taip vėjai ir padarė. Susirinko visi ant vieno marių kranto ir kaip pūstelėjo – vanduo staugdamas ir ūždamas iš marių išėjo!... Dabar vėjai lydavo po dugną ir džiaugėsi jo gražumu. Tėvas buvęs arti krašto, nes čion netoli sergantis brolis miegojęs ant kranto, bet vaikai buvę toli nuėję ir vaikštinėję marių dugne, visokius nuostabius daiktus apžiūrinėdami. Taip jiems besitriūsiant, vienu sykiu tėvas surikęs:

– Vaikai, bėkite, vanduo grįžta – paskandins!...

Pats tėvas dar spėjęs išbėgti ant kranto, o vaikai, kaip toli nuo kranto buvo, taip ir prigėrė visi... Ir liko tik tuodu broliu.“

   Etiologinės sakmės – mitinio mūsų pasaulio atsivėrimas

Pasak etnologo, Liberto Klimkos, tautosakininkai tokius pasakojimus vadina etiologinėmis sakmėmis. Jos paaiškina kokio nors reiškinio ar net konkretaus daikto kilmę. Tauta iš reikalo kūrė tokias sakmes, nes neturint pakankamai žinių apie gamtą, dar iki mokslo radimosi, smalsus žmogaus protas vis tiek neduodavo ramybės, nuolat klausinėdamas: „Kodėl pasaulis yra toks, iš kur visa tai?“

Mitinė sąmonė apgyvendino aplinką – kaimo sodybas supančius laukus, miškus ir vandenis, netgi dangaus skliautą ir požemį keistomis, kartais draugiškai, o kartais ir priešiškai nusiteikiančiomis mitinėmis būtybėmis arba dievybėmis. Manyta, kad net gyvuliai, paukščiai ir žvėrys turi savo slaptąjį gyvenimą, mąsto ir kalbasi tarpusavyje. Tačiau šis paslapčių kupinas dvasių pasaulis tik retsykiais, tik ypatingais atvejais atsiveria tarsi scenos uždanga prieš žmogų. Nustebina, išgąsdina, pasako ką nors labai reikšmingo, įteigia tam tikras nuostatas... Būtent sakmės ir yra tas tariamas mitinio pasaulio atsivėrimas. Ilgus šimtmečius, o gal ir tūkstantmečius iš lūpų į lūpas perduodami šie kūrinėliai nusigludino, jų forma ištobulėjo – nieko nei pridėsi, nei atimsi. Tai mūsų tautosakos perliukai. Sukurti jie atidžiai stebint gamtą, žmonių santykius, pastebint ir nusakant labai subtilius psichologinius žmogaus bei gyvūnų elgsenos niuansus. Čia atsispindi ir gamtos reiškiniai, ir žmogaus jausmai jų atžvilgiu. Sakmėse sukaupta mūsų protėvių patirtis, tik išreikšta ji ne logiškais teiginiais, bet fantazijos polėkio kupinais vaizdais.

Paslėptąją sakmių prasmę atskleidžia mitologijos mokslas. Didžiausi lietuviškųjų sakmių tyrinėjimo nuopelnai priklauso Jonui Baliui ir Norbertui Vėliui. Jie buvo tikri baltiškosios senovės „žyniai“.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ